Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)

Nuotykių literatūra susiformavo XIX a. ir yra artimai susijusi su istorinio romano poetika, tik čia pirmame plane yra pramanytas siužetas, svarbiausia nuotykiai, todėl dažniausiai apsieinama be istorinių aplinkybių.

Nuotykinės literatūros įvaizdį formavo Tomas Main Ridas (1818 –1883 m.) – populiarus anglų prozininkas. Jis buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Geriausiai žinomi Tomo Main Rido romanai yra „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir „Baltasis vadas“.

Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis – paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Romanų pabaigoje ryškėja personažų santykiai, meilės atomazga, pabaigos visada laimingos, tarsi pasakų.

Robertas Luisas Stivensonas (1850 – 1894 m.) škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, kuris itin domėjosi Valterio Skoto kūryba. R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau, nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla – kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Jo kūryba gausi žanrų prasme: kūrė eilėraščius, rašė kelionių knygas, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus.

Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams. Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas – tai 12 – 13 metų berniukas. Romano centre – saloje paslėptas lobis, o herojus  – 12 metų Džimas Hokinsas – sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą – bendradarbiavimą su piratais. Palaipsniui kuriamos konfliktinės situacijos, lobis įgauna simbolinę prasmę.

Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris – Džimo mama. Spalvingiausias veikėjas piratas, laivo virėjas – veidmainis, klastūnas Ilgasis Džonas Silveris.

„Lobių sala“ žavi puikia stilistika, o vienas patraukliausių bruožų – didaktikos nebuvimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Romantizmas vaikų literatūroje

Romantizmas karaliauja XVIII pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Romantizmas išreiškė nusivylimą švietimo epochos racionalumu, piktinosi miesčioniškumu. Jis susiformavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, vėliau ir JAV.

Romantizmo pasaulėjautai būdingas neišsprendžiamas konfliktas tarp tikrovės ir aukštų idealų. Tai pasireiškė maištu prieš tikrovę. Romantizmas akcentavo dvasinį gyvenimą. Literatūroje svarbią vietą užėmė išskirtinės asmenybės, stiprių emocijų reiškėjos, ryžtingos, atitrūkusios nuo kasdienybės, ieškančios laisvės. To meto literatūroje susiformavo romantinio herojaus tipas – tai besiblaškanti, ieškanti tiesos savyje ir pasaulyje asmenybė. Romantikams ypatingai svarbi vaizduotė. Jų tikslas – perkurti, įspėti tikrovę, vaizduoti, kas nematoma, bet nujaučiama. Šie dalykai ir lėmė romantizmo stiliaus formavimąsi. Romantikai kūriniuose iškėlė stiliaus laisvę ir spontaniškumą.

Žmogaus individualumo ištakų romantikai ieškojo vaikystėje. Vaikystė – tai pamatas, formuojantis žmogaus dvasinę struktūrą. Į literatūrą įvedė vaiko paveikslą (pvz.: Hugo „Vargdieniai“).

Svarbu tai, kad:

I. Romantikai ieškojo ne tik žmogaus ištakų pradžios, bet ir tautos dvasinės kultūros ištakų.  Tai nulėmė folkloristinį judėjimą ir buvo susidomėta liaudies kūryba (liaudies pasakomis).

II. Literatūrinės pasakos žanrui būdinga tikrovė ir fantazija.

III. Romantinio idealo romantikai ieškojo praeityje ir praeitis romantikams buvo kaip pavyzdys bedvasei miesčioniškai tikrovei. Tuo metu susiformavo istorinės literatūros žanras.

IV. Romantikai žavėjosi egzotiškomis šalimis. Tai nulėmė nuotykių, kelionių literatūros suklestėjimą. Itin domėjosi Rytų šalimis.

V. Gamtos pasaulis romantikams tapo dėmesio centru, todėl literatūroje sutelkė nepaliestos gamtos vaizdus. Daugelis romantizmo kūrybos nebuvo adresuota vaikams, bet perėjo į vaikų skaitybą.

Romantinės pasakos – tai filosofinės pasakos. Jų adresatas – vyresnis paauglys, maždaug aštuntos klasės mokinys.

Garsiausi romantikai:

Vokiečių: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas, Broliai Grimai (Jakobas Grimas, Vilhelmas Grimas), Vilhelmas Haufas.

Prancūzų: Viktoras Hugo, Žorž Sand, Aleksandras Diuma.

Anglų – Valteris Skotas.

Danijos – Hansas Kristijanas Andersenas.

Jav – Džeimsas Fenimoras Kuperis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė srovė ar kryptis?
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)