Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė

Wolfgangas Welshas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ bando užčiuopti modernybės sąvoką ir postmodernybės prognozes. Autorius bando nubrėžti modernybės pradžios pasireiškimo ribas įvairiose srityse. Literatūroje modernybę linksta laikyti prasidėjusią nuo Boecijaus, architektūroje – nuo gotikos ir renesanso, fizikoje – nuo Descartes‘o ar net Newtono.

XX a. kultūros modernybė iš esmės yra nukreipta pieš XIX a. ekonominę modernybę. Padaręs tokias išvadas, Welschas teigia, kad postmodernybei negalima prikaišioti dėl „neskaidrumo“, nes ir pati modernybė labai nevienodai suprantama, o tuo labiau interpretuojama.

Bet, pavyzdžiui, Bardiajevas vartoja terminą „Naujieji viduramžiai“ vietoj „postmodernizmas“. Jo teikiamas variantas yra labiau susiskaidžiusios modernybės koregavimas vienove. Tačiau viduramžiais galima pasinaudoti ir priešingu, daugybingumo, aspektu. Kaip tik tai padarė U. Eco. Viduramžių pavyzdys įžvelgiamas įvairovėje.

Be vienoviškumo negalima kalbėti ir apie daugybingumą. Prieš daugybingumą nukreiptos vienovės koncepcijos tik iš naujo jį atgamina aukštesniu lygmeniu.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Junijus Decimas Juvenalis

Junijus Decimas Juvenalis (apie 60 m. po Kr. – apie 140 m. po Kr.) – geriausias sidabro literatūros laikotarpio poetas satyrikas. Juvenalis rašyti ėmė būdamas brandaus amžiaus valdant imperatoriui Trajanui, o vėliau ir Adrijanui. Jo palikimas – šešiolika satyrų, kurios išleistos penkiomis knygomis.

Juvenalio satyros skirstomos į kelias grupes: nuo 1- 9 ir nuo 10 iki 16. Pirmosios pasižymi aštriu kaltinamuoju stiliumi. Autorius atkreipia dėmesį į socialinę nelygybę, kaltina aristokratus už pataikavimą, smerkia imperatoriaus žiaurumą.

Pirmoji satyra yra chrestomatinė – kupina nepasitenkinimo to meto literatūriniu gyvenimu, viešais deklamavimais – Decimas Juvenalis .recitalijomis. Juvenalis analizuoja šį reiškinį ir padaro išvadą, kad poezija labai nutolusi nuo realaus gyvenimo. Taip pat stebisi pinigų galia (korupcija, kyšininkavimu).

Antroji satyra skirta veidmainystei, o trečioji nušviečia tuometinį Romos visuomenės gyvenimą. Joje pasakojama, kad žmonės Romoje gyvena itin prastai, piktinamasi graikais.

Ketvirtoji satyra skirta imperatoriaus Doklicijano režimui aprašyti. Juvenalis parodijuoja epinį stilių. Pačioje satyroje pasakojama, kaip žvejys sugavęs labai didelę žuvį atneša imperatoriui, o šis sukviečia posėdį ir svarsto, ką su žuvimi daryti. Tai politinė satyra.

Penkta satyra – tai Petronų ir klientų santykių satyra, o šeštoji skirta moterų santykiams nupasakoti ir ištvirkavimams aprašyti. Septintoji skirta Romos inteligentijai, aštuntoji laikoma tradicine satyra – joje mąstoma apie kilmingus piliečius. Devintoji satyra skirta didelio miesto žemai moralei apibendrinti.

Antrosios grupės satyros – tai moraliniai apmąstymai, stoikų filosofijos baigtis. Tose satyrose kalbama apie laimę, turtus, sveiką dvasią sveikame kūne, kuriama teisingo gyvenimo programa, pateikiama praktinių patarimų, kurie patvirtinami pavyzdžiais iš gyvenimo. Antrosios grupės satyrose nutolstama į filosofiją, istoriją, remiamasis istoriniais pasakojimais apie garsių žmonių gyvenimus.

Juvenalis tapo populiarus ir mėgstamas ypač viduramžiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus
Publijus Kornelijus Tacitas

J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Vaižganto kūryba randasi iš daugelio galimybių. Joje daug gyvenimo aprašymo. Žmogaus sukurtą pasaulį įtvirtino romantizmas. „Kūryba – naujos rūšies tikrovė“ (J. Keliuotis). „Gyvenimą visada patikrina literatūra“. (Č. Milošas)

XVIII a. II pusė – XIX a. I pusė – prasideda romantizmas, vėliau jį pakeičia impresionizmas, dar toliau avangardas. Romantizmo pradininkais Europoje laikomi vokiečiai, vėliau Ienos mokykla ir filosofai Novalis (tikr. Frydrichas L. fon Hardenbergas), L. Tykas, Šlėgelis, F. V. J. Šėlingas. Buvo iškeliamas jausmas, fantazija, kur pastaroji buvo priešpastatyta romantiniam švietimo epochos protui.

Romantizmo mokykla daug dėmesio skyrė demokratijos principui: iškeliama tėvynė, liaudis, tauta, įvedama tautosaka.  Romantinė epocha naujai pažvelgė į istoriją, į viduramžius, kaip tamsius, bet kartu tokius, kur radosi mokslas, vertimai, krikščionybė. Tai davė pradžią naujam mokslui. Romantizmo epocha nusipelnė tuo, kad paneigė tam tikrus meno kanonus, atmetė klasikos autoritetus. Romantinėje poezijoje kartu eina jausmas ir refleksija.

Suklesti romanas, romantizmas leidžia kalbėti apie meno teoriją, maišyti stilius, žanrus, atsisakyti aprašinėjimo. Atsiranda ženklų apie suskilusią žmogaus sąmonę. Ypatingas dėmesys skiriamas tautosakai – tai tikriausias menas. Romantikai ima rinkti tautosaką (Pvz.: broliai Grimai). Taip atsiranda sąvoka „folkloras“, o vėliau ir žmogaus vienišumo ribotumo suvokimas, žmogus apmąsto save ir tai pasmerkia jį liūdesiui, nevilčiai, desperacijai (tai jau vėlyvajame romantizme).

Dievas suvokiamas kaip begalinė visuma, o žmogus – vienas ir kenčiantis. Svarbus istorijai aspektas – kad žmogus suvokia ir konstatuoja savo menkumą, smulkmeniškumą. Tikrovės ir idealybės neatitikimas kelia ironiją. Išsivadavimu tampa mirtis, tačiau keičiasi santykis ir į pačią mirtį – norima nuo jos atsiriboti ir ją suprasti. Iš viso to randasi egzistencinė įtampa. Rašomos filosofinės poemos, istoriniai romanai. Romanas – tai judėjimas, kuris iškėlė individą ir jo subjektyvius pojūčius.

PragiedruliaiV. M- Putinas rašė, kad romantiku yra buvęs tik Mickevičius, Lietuvoje – Poška ir jo karta, nes idealizavo Lietuvos praeitį. Tuo tarpu Vaižgantas nėra romantikas, nes stovi arčiau realizmo (aprašo gyvenimą). Vaižganto kūryboje skleidžiasi ryškus temperamentas ir gyvumas. „Pragiedruliuose“ remiasi blaiviu protu ir stipria valia. Be to, panaudoja mistinę iracionalią nuojautą, kuri yra arčiau romantinės sampratos. Negyvuose daiktuose išgirstamas Dievo balsas. Pirmoje romano „Pragiedruliai“ dalyje dominuoja „protai naujienos“, tačiau antroji kupina romantinės estetikos.

Vaižganto kūryboje visada yra nuoroda į gyvenimišką tikrovę: Saulius ieškojo „romantinio Lietuvos žodžio“, bet vėliau pasirenka kitą orientyrą – slaptus laikraščius. Rašytojas romane lietuvius apibūdina kaip inertiškus, tačiau kartu ir nebijančius darbo. „Pragiedruliai“ – lyg atsvara inertiškam žmogui. Romane rodoma tai, ko nėra, bet galėtų būti, – tai susiję su skandinavišku gyvenimo būdu, kuriuo Vaižgantas taip žavėjosi.

Tipiškiausias veiklus lietuvis romane yra Benediktas Šeševilkis – tai Vaižganto pastanga parodyti, kad gyvenimas yra kiekvieno formuojamas ir kuriamas proto bei valios pastangomis. Visas Benedikto gyvenimas yra „pradėjimas“, kurį žmogui nėra paprasta išsiugdyti. Ilgainiui jis tapo šykštuoliu, bet tai nėra nieko bendra su klasikiniu šykštumo pavyzdžiu. Benediktas ne dėl pinigų gyveno, bet dėl veiklumo, iniciatyvos, geresnio gyvenimo troškimo.

Dar vienas veiklaus veikėjo paveikslas – Napalio Šeševilkio, kuris tarsi neranda savo kelio. Jis mėgsta skaityti, gimnazijoje piešia ir lipdo, vėliau griežia smuiku ir fleita. Napalys priešingas savo tėvui žmogus – jis sugebėjo veiklumą ir energiją suderinti su lietuvybe ir rašto mokymu. Taip jis atranda gyvenime savo vietą, nors ir dirbdamas išgyvena vienatvę.

Romane svarbi gamtos ritmo pajauta. Napalys sutapęs su gamta, su jos ritmu – giliausia žmogaus pajautimo esme. Tik tremtis sutrikdo šį ritmą. Milošas yra teigęs, kad keturi metų laikai yra patys natūraliausi ritmai.

Gondingos krašto centrinė figūra – daktaras Gintautas. Jo paveikslas turi autobiografinių Vaižganto detalių. Žmogų formuoja darbas ir veikla. Veiklos stygius, pvz.: Vaižgantui, buvo pragaištingas. Koktu be priverstinio darbo.

Vaižgantas taip ir netapo tuo kūrėju, kurio kūriniuose viršų ėmė tikrovė (kaip kad apie Vaižganto kūrybą buvo sakęs V.M.-Putinas), nes be visa ko buvo atiduota duoklė menui. Buvo noras sukurti tai, ko nebuvo ar buvo paneigta, reikėjo nustekentai tautai pasakyti, kad ji vis dar yra tauta. „Sukurti tai, ko nebuvo“ yra lygu – sukurti kultūrą, o tai jau kūrybinio veiksmo darbas. Vaižgantas buvo įsipareigojęs tiek gyvenimui, tiek ir menui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)

Istoriniu požiūriu meninio žodžio patirtis yra skirstoma laikotarpiais. Ilgą laiką iki XX a. vidurio buvo įprasta literatūrą matuoti atsižvelgiant į visuomeninių bei ekonominių santykių analogiją. Buvo kalbama apie feodalizmo, kapitalizmo, socializmo epochų literatūrą. Šitaip suskirstyti laikotarpiai skyrėsi vienas nuo kito, tačiau skirtumai rodė ne meno esmei būdingus bruožus. Tokiam skirstymui rūpėjo daugiau gamybos jėgos, toks skirstymas objektyviai negalėjo paaiškinti meno vidinės sąrangos jau vien todėl, kad menas ir literatūra keičiasi daug sparčiau, negu ekonominės formacijos. Taigi taip literatūra ir menas buvo labiau pavaldūs ne visuomeniniams santykiams, o ideologijoms. Atsižvelgiant į šias savybes, kurios ir sudaro skirstymo epochos problematiką, menas ir literatūra yra dalinami į periodus, kurie priklauso ne nuo ekonominių ar socialinių santykių, o filosofinių, estetinių, kūrybinių nuostatų. Pagal tai epochos skirstomos taip:

a) Antika
b) Viduramžiai
c) Renesansas
d) Barokas
e) Klasicizmas
f) Švietimo epocha

EPOCHOS IR JŲ BRUOŽAI:

ANTIKA. Antika sudaryta iš dviejų kultūrinių klodų, graikų ir romėnų, kurie ir formavo meną. Graikų kultūroje suformuojami visi antikos kanonai, vertinimo kriterijai, kurie vėliau įgijo vienokias ar kitokias teorijas. Literatūrai svarbu, kad graikų kultūrai priklauso pirmieji šaltiniai (Aristotelio, Platono). Bendriausia prasme matosi tai, kad čia suformuojama kūrybingo meno žmogaus sąvoka, pripažįstant, kad tokiam žmogui būdinga dvasios harmonija, laisvė ir kūno grožis (estetiškumas). Pasaulėvaizdyje žmogaus idealas suvokiamas kaip sugebantis suderinti savo dvasinę nepriklausomybę ir visuomenės reikmes. Žmogus – organiška visuomenės dalis. Po ilgų tūkstantmečių antikos kultūra su mitologiniu pasaulėvaizdžio pamatu buvo pakeista krikščioniškosios kultūros. Su ta kultūrų kaita žmonijoje pasikeičia viskas – nuo žmogaus sąvokos iki subtiliausių dalykų, meno.  Antiką pakeičia viduramžiai.

VIDURAMŽIAI. Asmenybės dvasinę savimonę pakeičia krikščioniškoji savimonė. Ji, kaip kultūra,  davė didelį postūmį žmonijai. Esminis dalykas – kūrėjas tapo ankstyvosios savianalizės įprasmintojas (ima mąstyti apie save kaip apie žmogų, asmenybę). Mene, kultūroje pagilėja subjektyviai suvokiamas žmogus bei pasaulis. Imta įžvelgti, kad egzistuoja prieštara tarp dvasinių ir kūniškųjų dalykų, proto ir jausmo, svajonių ir galimybių. Mene ir literatūroje neatsitiktinai  žmogaus prigimtis tapo priešybe jo kūnui.  Konfliktinė situacija mene nuo šiol yra problematikos ašis, o problemos išsprendimas – pagrindine kūrinio paskirtis. Nors viduramžių menas ir įtvirtino  krikščioniškąsias nuostatas, tačiau ta kultūra skyrėsi nuo barokinės kultūros, kurioje krikščionybė buvo visiškai išgryninta tiek prasmės, tiek raiškos atžvilgiu. Viduramžių meną dar tebelydėjo labai ryškūs mitologinės kultūros atšvaitai. Jame lygiagrečiai pynėsi prieštaringi savo prigimtimi dalykai, pradmenys: dvasingumas, pamaldumas ir karnavališka, teatriška lėbavimo scena, pasakojimai, kurie turi objektyvų pamatą, ir pasakų herojai, fantastika.

RENESANSAS. Tendencija, lyginant su viduramžiais, yra ta, kad gilėja ir ryškėja filosofinis pasaulio aspektas.  Pasaulio centre žmogus, kuris gali būti apibūdinamas kaip kūrėjas plačiąja prasme bei savo dvasios ir kūno valdovas. Tokia pozicija nebuvo atsitiktinė. Šioje epochoje smarkiai išsiplėtė žmogaus interesų laukas, mokslinių tyrinėjimų objektais tapo ne tik pasaulis, bet ir visata. Tai buvo suvokta kaip dvi lygios jėgos. Šis pasaulis formavo renesanso savivokoje visuomeniškumo pradą, o visata skatino žmones filosofiškai suvokti savo egzistenciją. Asmenybės ir visatos harmonija labai skyrėsi renesanso epochoje ir antikoje. Antikoje visuomenė kėlė savo reikalavimus žmogui, žmogus tarnavo visuomenei, o renesanso žmogus pats derino, nusprendė visuomenės nuostatas. Žodinio meno tradicijai svarbu tai, kad renesanso epochoje išsikristalizavo žodinė raiška ir rašytinė literatūra. Renesansą keitė barokas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija