Žyma: Vytautas Kubilius

Alfonso Maldonio kūryba

Kadaise, 1977-aisiais, Donatas Sauka itin įžvalgiame straipsnyje „Minties švytėjimas“ apie Alfonso Maldonio kūrybą tarsi nuspėjo: „Šita lyrika kasdieniškesnė nei buvo kada nors anksčiau. O lyrika kasdieniškesnė kartu jau – ir likimiškesnė.“ . Šis pastebėjimas itin svarus. Ne tik lyrika turi savo likimą, bet ir žmogus. Likimas pildosi laike, o kaip žinia, Maldoniui visada visi laikai buvo laikini. Poetas visada skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę ar net būtinybę jautė, jog galiausiai viską ištinka „užmarštis – antroji mirusių mirtis“.

Maldonio lyrikoje daug vietos skiriama gamtos vaizdui. Jis palaipsniui perėjo iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, neretai susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis. Kiekviena „atskira strofa – jau ne vieno vaizdo plėtotė, o kelios minties linijos, paraleliškai suguldytos, keli savarankiški vaizdinių ir sąvokų judėjimai, nepajungti centriniam taškui“ . Tokie vaizdiniai sukuria ligi galo neišsakytų prasmių įtampą. „Eilėraščio vyksmą ir metaforiką A. Maldonis atgręžė į šiaurietišką santūrumą.“ , kur lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, o tai itin svarbu. Pasak V. Sventicko, „A. Maldonio lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų.“

A. Maldonis lyrikoje taip pat „nedrįsta hiperbolizuoti savo „trumpų buities seansų“ kaip aukščiausios vertybės, todėl stengiasi įsižiūrėti į bendrąjį žmonių likimą“ , ir atskirai į kiekvieno, pasijausti tarsi eiline dalelyte istorijos supančiame pasaulyje, bet kartu ir tuo reikšmingu sraigteliu, kuris atlieka svarbią rolę. Žmogaus būties paprastumas ir aiškumas, pats žmogus, gamta, istorija lygiai taip pat dalyvauja būties „atradimuose“.

Poetas eilutėse nuolatos grįžta į atsiminimus apie kaimą, į savo vaikystę ir jaunystę. Daugelis mūsų šiais technikos, informatikos ir naujovių pasaulyje pamirštame viską, kas susiję su kaimu, gamta, papročiais. Maldonis atvirkščiai, jam meilė kaimui yra dabarties problema, gyva, egzistuojanti, prieštaringa ir sudėtinga.

Baigiant šią trumpą visos lyrikos apžvalgą ir pereinant prie temą atitinkančių įžvalgų, kurios negalimos be viso, kas iki tol buvo išsakyta kitų tyrinėtojų, norėtųsi prisiminti K. Nastopkos žodžius: „A. Maldonio poezija nesistengia priblokšti mintimi ar žodžiu. Ji tyliai šviečia už daiktų. Nereikia stambių dydžių, paradiško monumentalumo. Džiaugsmas renkamas iš kasdienybės smulkmenų.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

(NE)užmirštas poetas Alfonsas Maldonis

Literatūros kritikai ir mokslininkai daug analizavę įvairių autorių, tačiau A. Maldonis tarsi lieka užmaršty, nors jo kūrybos temos turi išliekamąją vertę, yra aktualios ir mūsų dienomis. Turtingą monografiją išleido A. Sventickas, kurioje atskleidė A. Maldonio kūrybos ir kasdienybės sąlytį, dialektikos įtaigą ir psichologizmo jėgą, teigiamai yra atsiliepęs apie draugą bendradarbis A. Baltakis, straipsnių rašę V. Kubilius knygoje „XX amžiaus Lietuvių poetai“, D. Sauka, V. Areška, V. Daujotytė, K. Nastopka, P. Bražėnas, kitos kartos poetas S. Geda. Tačiau daugelis jų prisipažįsta, kad A. Maldonis – savito žodžio ir vaizdo poetas, ir dėl to sudėtinga akivaizdžiau atskleisti jo poetinį žodį.

Nors daugeliu aspektų A. Maldonio lyrika jau yra tyrinėta ir aprašyta, tačiau būties, lemties problematika mažai išryškinta. Būties, lemties, likimo, jo prasmės, svarbos temas Maldonis itin subtiliai gvildena rinkiniuose „Rytas vakaras” ir „Rugiaveidė.

Vienas svarbiausių A. Maldonio kūrybos motyvų – meditacijos apie žmogaus buvimą, etiniai svarstymai apie egzistencijos ritmą ir tėkmę bei būties prasmės paieškos buityje. Daugiau ar mažiau tai lemties refleksijos, ryškios ir 8-9 dešimtmečio poezijos rinkiniuose „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė“. Rinkiniai parašyti skirtingais dešimtmečiais, todėl yra šiek tiek kitokio braižo. „Rytą vakarą“ gausu susitvardymo, rimties akimirkų, „Rugiaveidėje“ jau randasi šiurkštesnės meninio vaizdo, aštresnio tono paieškos. Bet visgi, abiems „būdingos poetinės intonacijos, kurios svyruoja nuo santūraus melodingumo iki ritminio proziškumo.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

IŠVADOS

„Tu turi galvoti ir rašyti kaip iki šiol. Nėra jokios perspektyvos. Bet juk nebūtų jokios perspektyvos, jei būtum tapęs kroviku. Čia bent dirbsi, o galgi ir atsivers langelis. Greičiausiai ne. Bet kažką naudinga gal ir galėsi padaryti.“  Regis, nuveikta išties labai daug ir naudingai. Už pasakytą tiesą buvo sumokėta tragiško dvilypumo kaina, bet tai, kas laimėta, buvo tos kainos verta. „Literatūra istorijos lūžyje“ Kubilius taikliai pažymėjo, jog jų karta pratęsė lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiomis sąlygomis, nes be jos būtų likę tik paskutiniai vargšai.

Netikrumo situacijos pamažu įpratino prie tuometinio gyvenimo ritmo ir rašymo, tačiau Vytautas Kubilius išliko ištikimas sau ir lietuvių kultūrai bei literatūrai. Jis nuolat kėsinosi sugriauti ideologinę hierarchiją ir rašyti be iš aukščiau nuleistų ideologijos pančių: „Pamažu įprantu ir į kartuves. Įpranti į gyvenimą nestabiliose aplinkybėse. Kažkoks miesčioniškas įprotis gyventi tvirtoje padėty, su aiškia perspektyva. Dabar to nebus.“

Būtų galima sakyti, kad V. Kubilius yra tik vienas iš daugelio savo metu rašiusių kritikų, kurie nepritarė ideologinei sistemai ir bandė ją apeiti, tačiau ir neabejotinai vienas iš to daugelio, turėjęs savitą rašymo sistemą, kurios dėka kritikas ne tik nepasidavė socialistinio realizmo metodui, jį apeidamas, bet dar ir rašė tai, kas jam atrodė būtinas dėmesio ir jo svarių įžvalgų.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)

Be polifoninio kalbėjimo, Kubiliaus kritikai būdingas ir parafrazuotas žodis, ornamentuotas tekstas bei neįprastų metaforų ar palyginimų gausa. Kaip pavyzdį galima imti atskirus sakinius ar net ištisą kritikos tekstą. Kubilius rašo: „Socialistinio realizmo draudžiamosios linijos uždarė meninį stebėjimą normalaus, net jaukaus gyvenimo skalėje: teka mėlyno upės, alsuoja auksiniais kviečiai laimingi kolūkiečiai statosi naujus namus, jaunimas laksto raudonais motociklais, valdžia linksminasi suomiškose pirtyse. Aplink šitą salelę ūžė prievartos okeanas.“  / „Ar lietuvių literatūra jau sunešiojo geležines marksistinės ideologijos klumpes, į kurias buvo įstatyta?“ . Tokių tik Kubiliaus tekstams būdingų „perliukų“ galima rasti labai daug. Neminint istorinių faktų, įtaigių frazių, ornamentuoto teksto, galima pasakyti, kad Vytautas Kubilius yra įgudęs žodžio valdymo meistras. Pasak E. Baliutytės: „Kubilius parafrazuoja meninį tekstą, pasitelkdamas metaforas, palyginimus ar paties „objekto“ vaizdinius, taigi jo darbai priklausytų ornamentuoto rašto tradicijai. Kubilius turi laisvas rankas: jo nevaržo kokio nors metodo terminologija, bei privalomos analizės procedūros.“  1971 metais Kubilius dienoraštyje sako: „Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.“  Šiek tiek pritariant ir paprieštaraujant E. Baliutytei, ir paaiškinant Kubiliaus teiginį, galima sakyti, kad jo metodologines nuostatas literatūroje formavo meninis išeities taškas ir vertės centras.

Kubilius kritiko keliu žengė nuo susitapatinimo su viešpataujančia ideologija iki dramatiško ėjimo žingsnis po žingsnio į savojo identiteto atgavimą. Tas, be abejo, ryškiausia dienoraščio fragmentuose. Jo kaip kritiko kelią nužymi ir tam tikri lūžiai – net noras pasitraukti iš kritiko „tarnystės“: „Užteks to frondavimo. Jei išliksiu sveikas šitame sukrėtime, daugiau negaliu leistis į avantiūras. Tai nepakeliama ir man, ir visiems. Dabar kolektyvai turi atsakyti, jei kas ką padaro. Be to, jaunoji karta nueina nuo politikos, ir padėtis vis blogesnė – tad aš negaliu daugiau čia lįsti. Tad sudiev, kritika!“.   Tai, kas dažnai kartojasi dienoraščiuose kaip išsisakymas, esamos padėties išrėkimas „niekam“ arba sau, tai, kas skaudžiai pančioja rašytojo kritiko rankas ir, matyti, jog Kubiliui dėl to „skauda“ („Aš sunaikinau tai, ką pats stačiau 15 metų. Palikau savo rašinius be moralinio tvirtumo ir tiesumo jėgos, kuri tik ir palaikė juos. Aš išlikau. Be abejo, žuvimo galimybė buvo didelė. Bet gal ją reikėjo prisiimti – ne gėdą. Ta viešo ir baisaus kompromiso dėmė užgula tave.“ ), daug vėliau ir su didesniu skausmu širdyje visa tai atsikartoja ir kritikos straipsniuose: „Rašytojas buvo priremtas prie sienos geležinio kumščio: arba „įsisavini“ marksizmą, arba keliauji pas „baltas meškas“.“  Iš tiesų, kaip matyti cituojamuose V. Kubiliaus straipsniuose ir dienoraščio fragmentuose, galima daryti keletą išvadų, t.y., kad kritikas savo straipsniuose nuolat susitelkia ties dviem probleminiais poliais, kurie jam kelia didžiausią rūpestį: „pirmasis – žmogus ir visatos paslaptis, antrasis – žmogus ir jo tautos likimas. Kitaip juos galima būtų pavadinti egzistenciškuoju ir pilietiškuoju. Tarp šių polių V. Kubilius ir svyruoja <…>“.

Negalima nepaminėti ir tai, kad Kubiliaus kaip kritiko įžvalgos visada yra tikslios ir gilios, o istoriniai faktai, kurie buvo tuo laiku aktualūs ir neišvengiami, dažnai yra subtiliai pristatomi ir parodomi nuvelkant „gražios iliuzijos rūbą“.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)

KRITIKOS IR DIENORAŠČIO FRAGMENTŲ APTARIMAS

Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti V. Kubiliaus kaip kritiko asmenybę, kuri skleidžiasi straipsnių rinktinėje „Literatūra istorijos lūžyje“ ir autoriaus rašytame dienoraštyje, kuriame geriausiai matomos Kubiliaus nuostatos, jo išgyvenimai, užgriuvusios problemos ir istorijos peripetijos.

Vytautas Kubilius – kritikas, kuris sovietmečiu pasirinko socialistinio realizmo metodui alternatyvią rašymo kryptį, t.y. hermeneutinę tradiciją, kurioje ypač svarbus psichologinis literatūros supratimo aspektas, istoriškumas, dėmesys autorinei prasmei ir, be abejo, kritiko kompetencija bei kūrybiškumas. Jis psichologinės literatūros interpretacijos krypties kritikas. Sovietmečiu buvo parašyta didžioji jo kritikos dalis.

„Kas žvelgia į gilumą, tas neverkšlena.“ – taip Kubilius rašė apie V. Mačernio lyriką, tačiau tai galima sakyti ir apie jo kritikos tekstus: kiekviename straipsnyje ryškus giluminis žvilgsnis į aptariamų autorių tekstus, taip pat vertės matmens pajautimas ir savitas estetinis santykis su kiekvienu tekstu. Visa tai būdinga ne tik V. Kubiliaus apie atskirus autorius rašytoms monografijoms, tačiau ir likusiai kritikai.

Apskritai kritika Kubiliui, kaip ir pats yra sakęs, nėra tik panegirinis ar rašytojus aptarnaujantis žanras, todėl ji ir neturi virsti iliustracija ar komentaru. Tą jis vykdė ir savo kritikos straipsniuose. „Literatūroje ir istorijos lūžyje“ skaitome: „Daugybę talentų ištiko stabas – jie net nebandė žengti į literatūrą, kur didesnėmis ar mažesnėmis porcijomis reikėjo meluoti. Daugybė gražių balsų buvo išmušta „valstybinių užsakymų“ iš jų įgimto registro ir praskydo falcetu. Didžiulius literatūros plotus literatūra turėjo apeiti užrištomis akimis arba kurti jos falsifikuotas versijas.“  Čia toji kritiko vidinė energija kryžiuojasi su prasme, išreikšdama formos ir turinio tapatybę. Ne tik ši ištrauka, bet ir didelė dalis V. Kubiliaus kritikos darbų patoso buvo skirta ginti teises rašyti ką nori be panegirikos ar paviršutiniškų komentarų. Savo vaidmenį Vytautas Kubilius suvokė kaip polemisto, angažuoto etinių ir estetinių kriterijų gynėjo. Jo dienoraščiuose randame: „– Gėda, kad jūs, rašantieji, neatsidūrėte kalėjime, kai ten buvo sukišti tūkstančiai nekaltų žmonių. Jūs tik drebėjote dėl savo kailio, – šūkauja jaunosios kartos pranašai. / – Mes nuoširdžiai tarnavome istorinėms gyvenimo permainoms, kurios buvo neišvengiamos. Mes tikėjome idealais, kuriuos skelbėme, ir ne mūsų kaltė, kad jie buvo iškraipyti. Mes pratęsėm lietuvių kultūros egzistavimą nepalankiausiomis sąlygomis – be jos būtumėm likę paskutiniai vargšai, – atsikerta dabartinės mūsų literatūros kūrėjai. / – Katrie iš jų teisūs?“  Iš tiesų, toks polifoninis ir poleminis kalbėjimas, kuris girdimas ir jaučiamas dienoraščio tekste, būdingas ir daugeliui kritikos darbų. Tokiu kalbėjimu kritikas tarsi išsako mintį, kad „iš literatūros jis laukia stipraus socialumo ir drąsaus realybės problemų kėlimo. Literatūriškumas – neigiamas kūrybos apibūdinimas, nes jam tolygu rutina tapusiam profesionalumui, saugiam užsisklendimui „formoje“.“

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)