BRUOŽAI:
1. Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi „neįmanomybės” elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t.
2. Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys.
3. Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos pasaulis.
4. Literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau priklausoma nuo liaudies pasakos.
5. Ji sujungia stebuklą ir tikrovę, jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas.
6. Literatūrinės pasakos vieta labiau apibrėžta, nei liaudies pasakose, o laikas – ne būtinai praeities.
KLASIFIKACIJA:
Kurdami folkloriškąją pasaką autoriai iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu.
STILIZACIJA – ji arčiausiai folklorinių tekstų esantis pasakos variantas. Stilizuojami tekstai keičiant pradžios ir pabaigos formuluotes.
IMITACIJA – manipuliuojama tradiciniais veikėjų paveikslais, situacijom, bet liaudies pasakos siužetas nekartojamas.
MODERNIZACIJA – modernizuojant yra perkuriamas tradicinis tekstas, įdiegiama nauja potekstė, kartais ironizuojama.
_____________________________________________________________
Apysakas – romanus rašė K. Saja („Ei, slėpkitės“), V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Žilinskaitė, Astrida Lindgren.
Romanus – pasakas rašė Astrida Lindgren, V. Petkevičius (“Molio Motiejus, žmonių karalius”).
Poemų –pasakų autoriais laikomi E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius.
Pjeses – pasakas kūrė A. Liobytė, M. Martinaitis.
Trumpąsias pasakas kūrė O. Vaildas, K. Andersenas, A. Landsbergis, V. Žilinskaitė.
_________________________________________________________
DIDAKTINĖS pasakos tikslas – moralas, bet pats veiksmas vyksta per ydų išryškinimą ir nuotykius. Atstovas – K. Kolodis „Pinokio nuotykiai“. Didaktines pasakas dar galima rūšiuoti į PAŽINTINĘ, kuri ne auklėja, bet moko ir teikia žinių, ir ANIMALISTINĘ, kurioje pažeidžiamas loginis nuoseklumas ir taip įvardijamas personažų pasaulis. Paprastai šios pasakos yra dar vadinamos GYVŪNINĖMIS pasakomis.
NONSENSIŠKOJI pasaka. Ji kuriama savito komizmo būdu, konstruojamas pasakojimas būna visiškai nestandartinis, taip pat būdinga „keistumo estetika“. Pavyzdžiai galėtų būti: L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“, D. M. Baris „Piteris Penas“, taip pat rašė V. Landsbergis, N. Kepenienė.
DETEKTYVINEI ARBA NUOTYKINEI pasakai būdingas nuotykis, intriga, gėrio ir blogio kovos. Šios pasakų rūšies atstove galima laikyti J. K. Rowling ir jos kūrinį „Haris poteris“.
FILOSOFINĖ / POETINĖ pasaka išsiskiria tuo, kad joje keliami būties, laimės, meilės, kovos, gyvenimo prasmės klausimai. Šią pasakų grupę atstovauja Egziuperi „Mažasis princas“, K. Andersenas, K. Janušas.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas