Žyma: Žemaitė

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)

Violeta Kelertienė – literatūros tyrinėtoja ir kritikė. 1962 baigė anglistikos studijas Toronto universitete, kur studijavo lyginamąją literatūrą. Nuo 1984 dėsto Ilinojaus universitete Čikagoje Lituanistikos katedroje, nuo 1993 jos vadovė; nuo 1988 Lituanistikos instituto pirmininkė. Parengė knygą Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje (1986), grožinės prozos apie Lietuvą anglų kalba antologiją Come into my time (1992). Redaguoja žurnalą Lituanus, nuo 1997 Metmenis (su R. Šilbajoriu). Aiduose, Akiračiuose, World Literature Today, AABS Journal, Drauge, Literatūroje ir mene, Metmenyse, Metuose ir kt. Paskelbė straipsnių apie Katiliškį, A. Landsbergį, A. J. Greimo darbus, paprastąją ir poetinę kalbą, moterų literatūros problemas.

V. Kelertienė rašo konceptualiai, jos mintis aiški, paremta racionaliais argumentais, savo metodologines pozicijas, pavyzdžiui, feminizmo ar postkolonializmo teorijas, ji trumpai pakomentuoja. Galbūt ne su visomis V. Kelertienės mintimis norisi sutikti, bet jos straipsniai įdomūs, žadina mintį, kviečia svarstyti, nes diskusinė erdvė tikrai suformuojama. Kritikė žvelgia į lietuvių literatūrą iš kito literatūrinio konteksto, bet jos tikslai labai vaižgantiški – literatūrinių ,,perliukų“ ieškojimas. Ji myli lietuvių literatūrą ir kartais net per daug nuolaidžiauja žvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais. Tik vėlyvuosiuose jos straipsniuose padidėja visai pagrįsta ironijos dozė.

V. Kelertienė daugiausia  dėmesio skiria pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių prozai, bet aptardama kokį nors literatūros aspektą, tarkim, moters paveikslo kūrimą ar prozinio pasakojimo formas, ji tyrinėja ir ankstyvąją lietuvių rašytojų kūrybą – Žemaitės, Šatrijos Raganos, ankstyvąją Vienuolio prozą. Plataus ΧΧ amžiaus Vakarų literatūros konteksto panaudojimas, Naujosios kritikos, struktūralizmo pamokos, geras rusų formalizmo ir pasakojimo technikų teorijos išmanymas, be to, išsiugdyta literatūros kritiko intuicija ir noras suprasti Lietuvoje vykstančio literatūrinio gyvenimo peripetijas suformuoja netradicinius kūrinių vertinimus bei plačius ir intriguojančius literatūros reiškinių apibendrinimus.

Daugelis kritikos kūrinių yra vertimai iš anglų kalbos, taigi jie buvo skirti ne lietuvių skaitytojui. Pristatant kitakalbei publikai lietuvių rašytojus, reikėdavo bent trumpai supažindinti su Lietuvos istorijos, kultūrinio gyvenimo ir literatūros tradicijomis, ir tai V. Kelertienė daro su dideliu išmanymu ir taiklumu. Reikia nepamiršti, kad jos tikslas buvo sudominti skaitytoją lietuvių literatūra, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Ramūno Klimo ir kitų rašytojų kūryba.

Istorinės situacijos ir literatūros kontekstų, pavyzdžiui, cenzūros įtakos sovietinių laikų lietuvių literatūrai aptarimai yra neatskiriama V. Kelertienės straipsnių dalis. Dvi dažniausiai nagrinėjamos jos temos – feministinės kritikos testas lietuvių literatūrai ir postkolonializmo problematikos aptarimas – kurios beveik neatsiejamos nuo istorinių komentarų, o šie, aptariant moters vaizdavimą, priartėja prie publicistinių samprotavimų.

Feminizmo banga, kaip rašo autorė, pro Lietuvą praūžė Atgimimo pradžioje – V. Kelertienė viena iš aktyviausių feministinio požiūrio į lietuvių literatūrą skiepytojų. Šį požiūrį laikyčiau svarbiu mūsų literatūrinės kritikos atsinaujinimo etapu. Keldama klausimą apie Žemaitės kūrybos pasakojimo principus – ar galima pajusti, kad pasakoja moteris? – kritikė svarsto kur kas platesnes lietuvių literatūrinio diskurso problemas. Pastebėti ne tik vyriško ir moteriško žvelgimo į pasaulį skirtumai, bet ir apčiuopta moteriškoji erdvė literatūriniuose kūriniuose – moteris vyrų kūryboje suvokiama kaip kažkas ,,kita”, netgi ,,svetima”. V. Kelertienės pateikiamos gana skandalingos ne tik rašytojų, bet ir politikų pasisakymų ištraukos apie moteris rodo feministinio požiūrio prasmingumą.

Vienas iš sudėtingiausių literatūros kritikos uždavinių – apčiuopti literatūros pasikeitimus istorinių pervartų metais. V. Kelertienė kalbėdama apie aštuntojo ir devintojo dešimtmečio lietuvių prozą ieško nepaklusnumo sovietinei ideologijai ženklų, o Sąjūdžio laikų ir netrukus po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusioje literatūroje – esminių išsilaisvinančios literatūros bruožų.

Autorė daro išvadą, kad modernus lietuvių prozos stilius sovietiniais laikais buvo parankus, nes leido lengviau išvengti cenzūros, kuri ne visuomet suvokdavo parašytų dalykų prasmę ir, aišku, reikalavo labiau išlavinto skaitytojo. Apie cenzūrą V. Kelertienė apskritai daug ir įdomiai kalba skirdama savo tyrinėjimus Vakarų skaitytojui. Bet, manyčiau, šie tyrinėjimai svarbūs ir mums, kadangi šių dienų jaunimui tai sunkiai įsivaizduojamos ar net egzotiškos sovietinių laikų patirtys. 1992 metais rašytame cenzūros vaidmens aptarime kritikė įžiūri ir tam tikrą pozityvų valstybės kontrolės vaidmenį, nes, norėdami apeiti draudimus, lietuvių rašytojai turėję būti ypač išradingi. Bet kokie suvaržymai kuria papildomus literatūros tekstų įtampos laukus, kūrinio stilių daro sudėtingesnį, talpesnį reikšmėms, tačiau draudimas atvirai aptarinėti visuomenei svarbius klausimus neleidžia jų atidžiau analizuoti, atskleisti jų prieštaringumą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė.

Meninė individualizacija ir apibendrinimas

Pasaulis atkuriamas meno kūrinyje nėra absoliučiai realus. Jis greičiau yra frikcinis – tikrovėje neegzistuojantis. Meninė kūrėjo išmonė kuria kaip ir savarankišką, niekur neegzistuojantį pasaulį. Čia veikėjas yra be savo autentiško priešistorės. Veikėjus priimame tokius, kokius matome prieš savo akis, t.y. tiek, kiek pasakyta pačiu kūriniu.

Autobiografinio pobūdžio kūriniuose meninė išmonė turi ne mažesnes teises, nei reali istorija. Tarkim, pavyzdys šioje vietoje galėtų būti V. M.- Putino romanas „Altorių šešėly“. Jame Liudo Vasario ir Putino santykis yra panašus kaip lyrinio „aš“ ir poeto. Kitaip tariant, Liudas Vasaris yra autoriaus asmenybės reiškėjas. Net ir biografinio pobūdžio kūrinyje individualybė turi įgijusi bendruosius apibendrintus meninės fantazijos bruožus. Apie fikciją literatūros kūrinyje kalba ir toks dalykas, kad įvykiai kinta fragmentiškai. Jiems nebūdinga absoliuti chronologija ar tvirta loginė seka. Laiko ir įspūdžio neatitikimą stebime lyrikoje, kada gyvenime trunkanti akimirka eiliuotame tekste užima visą erdvę.

Gyvenimo ir kūrinio logika yra skirtinga. Tikrovės iliuzija literatūroje neišvengiama, ji kuriama sąmoningai. Personažai turi vardus, likimus. Žinoma, fikcijos įtaiga priklauso nuo menininko, t.y., kiek jis sugeba įsigyventi į dvasinę savo personažų būtį. Taigi, iš kur tada atsiranda literatūroje apibendrinimo pojūtis?

Apibendrinimo pojūtį formuoja kalbos prigimtis. Kiekvienas žodis kalboje reiškia ne tik konkretų daiktą, bet apskritai nurodo savotišką vienarūšių daiktų grupę.

Apibendrinimą formuoja ir literatūros funkcinė paskirtis. Žodžio menas skirtas įprasminti bendražmogiškus tikslus, net ir lyrika, kalbanti „aš“ vardu, yra tarsi lyrika, realizuota kaip „tu“.

Laikui bėgant individualumo ir apibendrinimo santykis keitėsi. Pavyzdžiui, XVII a. klasicizmo epochoje besąlygiškai buvo vertinama tik tai, kas visuomenėje priimta, o visa kita atmestina, kaip svetima. XVIII a.- XIX a. romantizmas atmetė viską, kas neindividualu, o pirmame plane turėjo būti žmogaus santykis su pasauliu. Realizmo kryptys turėjo pretenziją viską sujungti į vieną krūvą. Tuo metu buvo siekta vaizduoti žmogų ir jo būtį, kuri būtų apspręsta, nulemta istorinių aplinkybių.

Individualizavimo ir apibendrinimo išraiška priklauso nuo literatūrinių madų, tačiau lygiai taip pat ir nuo rašytojo prigimties, talento pobūdžio. Pavyzdžiui, Žemaitės patirtis sąlygojo individualų vaizdavimo principą, tad ji kūrė individualius personažus. Vydūnas – filosofinės prigimties atstovas siekė įkūnyti apibendrinimu pagrįstą mąstymo būdą. Jo protas skatino pasaulio konkretybėje ieškoti apibendrinimų. Yra kūrėjų, kurie puikiai sujungė ir vieną, ir kitą vaizdavimo tipą: V. Krėvė knygoje „Šiaudinė pastogė“, „Raganius“, kur pasireiškia psichologinės individualizacijos, o „Dangaus ir žemės sūnūs“ panašumų turi su Vydūno kūriniais, kur glūdi žmogaus egzistenciją apibūdinančios tiesos.

Taigi, apibendrinant galima sakyti, kad:

1) Meninė individualizacija ir apibendrinimas – tai dvi pagrindinės kūrėjo saviraiškos formos. Jas rašytojas pasirenka priklausomai nuo talento tipo ir nuo vaizduojamo objekto.

2) Apibendrinimo principą formuoja ir kalbos prigimtis, ir literatūros visuotinumo funkcija.

3) Įvairiose kultūrinėse epochose individualizacijos ir apibendrinimo santykis keitėsi priklausomai nuo žmogaus kaip individo sampratos.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros ir dailės sąsajos
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

„Iš literatūrinių prisiminimų”

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. Asmenybė ir kūrybos bruožai.

Tikslai:

• mokytis atsirinkti svarbią informaciją ir ją pasižymėti;
• lavintis teorinių žinių taikymą atliekant teksto suvokimo užduotis.

Pamokos tipas ir forma. Pamoka – paskaita (Įtraukianti paskaita.).

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
2. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
4. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001;

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką baigė analizuoti Jono Biliūno kūrinį „Liūdna pasaka“, trumpai apibendrino visą pamokų ciklą.

Ši pamoka įvadinė apie Šatrijos Raganos asmenybę ir kūrybos bruožus.

Kitą pamoką bus pradėta analizuoti apysaka „Sename dvare“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
Paskaita

(43 min)

 Pamokos pradžioje mokytojas lentoje užrašo autorių, pakabina fotografijas, užrašo citatą, kuri geriausiai atspindi Šatrijos Raganos asmenybę: „No, ir daug man reikia, kad aš kam savo dūšią atidaryčiau!… Mat turbūt dėl to, kad nepripratus esu savo visais mįsliais su kitu dalintis...“
ASMENYBĖ Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, – didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų, su senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė.Dvaro aplinkoje susitiko su Povilu Višinskiu, Žemaite.Mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Višinskis.
(Gal kas žino Marijos Pečkauskaitės slapyvardžio „Šatrijos ragana“ pasirinkimo istoriją?)Augdama dvaro aplinkoje, mergaitė mėgo viena vaikštinėti seno sodo alėjose ir mąstyti. Su ją supusiomis apylinkėmis susiejo ir savo slapyvardį ( susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas).Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892, penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną. O jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ (Kas gali pasakyti, su kokiu kūrinėliu?) su „Margais paveikslėliais“.Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba. Tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama) mokėsi lietuvių kalbos. Laiškai Višinskiui yra ir Marijos mokymosi rašyti lietuviškai būdas. Beje, mėgo rašyti laiškus ir išgalvotiems asmenims.

Pirmasis žinomas Šatrijos Raganos laiškas – Povilui Višinskiui, parašytas (1895 m.) daugiau kaip prieš 100 metų : „misliju sau: pašnekėsiu su tavim, gal įkvėpimas ateis“. Laiškuose pasirodo pagrindiniai Marijos gyvenimo veikėjai: atvirieji ir slaptieji. Iš atvirųjų svarbiausi – pats Povilas Višinskis, sesuo Sofija. Slaptiesiems priklauso abu broliai Bukantai: kunigas Kazimieras ir muzikantas Domininkas. Laiškuose nuolat šmėkščioja ir Žemaitės siluetas, su kuria susitikdavo žmonių suėjimuose.

Skirtingiems asmenims rašytų laiškų ir turinys kitoks. Bene šilčiausi laiškai skirti Višinskiui. Juose atsiskleidžia gyvenimo prasmės ieškojimo, ankstyvosios kūrybos vingiai, taip pat stiprus realaus gyvenimo pojūtis, skaudi socialinė problematika, besiskleidę pirmieji meilės daigai, tačiau intymieji, slaptieji sielos išgyvenimai beveik neatsispindi: „Bet ant manęs iš užvis didesnį padarei tu įspūdį ir pavertei į kitą pusę daug daug… Kitas nieks negalės jau tiek „miec znaczenia“ (turėti reikšmės) mano gyvenime kaip „tu“ (1896.IV.1 ir2) ; / „įspėjai: kad negaliu dieną, užtat naktį juokiuos ir dainuoju… kožną naktį mat tave sapnuoju…“ arba „Na, reikia pagaliau ryžtis. Ponas Povilai, prašom tik nesistebėti, kad kalbu šitai p. Povilai, nes kam gi galiu kitam? <…> Na ką gi man dabar daryti?! Nerašau nei savo jausmų, nei minčių, kam tai?! Užteks galbūt p. Povilui to, ką matė ir girdėjo, kad suprastų nors tai, kad kiekvieną rytą dejuoju, kad nubudau… Gana, gana. O dabar, p. Povilai, brangusis, kaip tik turės laisvą valandėlę, prašom parašyti ką nors apie tai ir patarti.“

Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.  Ji, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

 Žymisi svarbiausius dalykus.
KŪRYBA. KŪRYBOS BRUOŽAI Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai,  Šatrijos Ragana dar parašo apysakas (Kokias?) „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymus (Kokius?) „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija”, „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas.Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.STILIUS. Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.PASAKOJIMO BŪDAI. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės), iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija), ir iki senų moterų.
Vyriškumo  mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
II. Namų darbų skyrimas (2 min.) Išdalina lapus su teksto suvokimo užduotimi: Bitė Vilimaitė „Per želvių girelę“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana