RAUDONOJI LELIJA
Iš tuščių vienuolyno kiemų, iš senų apleistų kapinių
tau nešu tą raudoną taškuotą leliją, tą velnio sėklą,
tą kančioj prasiskleidusią ugnį…
Grėsmingai sutemos sėlina,
apibrėžta tamsos, susiaurėja šviesa.
Nuo naktinių kvapsnių,
nuo kaitros ir nuo sopulio – silpna.
Kodėl tu taip švelniai ėmei ją –
tą nuodingą svaiginančią gėlę?.. keistos praeivių pozos,
užfiksuotos žaros, įsirėžia į atmintį. Krūpčioju posūkiuos.
Iš mirties lyg iš juodžemio skleidžias
Raudonais vainiklapiais meilė..
Pareinu į vaikystės namus – ten tik vėjas.
Lyg drėgną balaną,
lyg degtuką žiebiu tuos žodžius.
Išgirstu nuplasnojant balandį…
J. Vaičiūnaitė – miesto poetė, tačiau miestas netampa visiškai dominuojančiu centru, į jį įsiterpia ir gamtos detalių. Miesto ir kaimo elementai eina vienoje gretoje taip atskleisdami eilėraščio esmę.
Eilėraštis „Raudonoji lelija“ tai patvirtina iš pavadinimo galima spręsti apie ką bus kalbama tekste. Raudonoji lelija – gėlė, pražystanti dideliu raudonu žiedu. Paprastai lelijos yra baltos, tačiau ši ne bet kokia – raudonoji. Raudona spalva simbolizuoja meilę. Meilė skleidžiasi tarp vienuolyno kiemų, apleistų kapinių, iš kurių pamažu lyrinis „aš“ išeina. Iš tuščios uždaros erdvės einama į namus. Išeinama ne bet kaip, lyrinis subjektas kartu su savimi išsineša raudoną taškuotą leliją, tarsi meilę, kuri palyginama su velnio sėkla Meilė – kaip nuodėmė, kaip pagunda, verčianti palikti sakralią erdvę. Kaip opozicija sakralumui iškeliama velnio sėkla poetės kūrybai tokie priešpriešų deriniai būdingi.
Iškalbinga ir trečioji eilutė. Ja išsakoma priežastis, dėl ko lyrinis „aš“ apleidžia vienuolyną: iš kančios gimus meilė verčia išsilaisvinti – raudona taškuota lelija – tai „kančioj prasiskleidus ugnis“. Mintis lieka nelabai išbaigta, paliekama paslaptis, vedama iki kulminacijos, arba, tiksliau tariant, problemiškų eilėraščio eilučių.
Palaipsniui nusakomas ir kalbėjimo laikas bei lyrinio subjekto vidinė būsena: „Grėsmingai sutemos sėlina <…> siaurėja švies“ – žemę gaubia vakaras, artėja naktis. Eilėraščio žmogus silpsta, tačiau ne šiaip nuo kažko, silpnumas apima nuo kaitros ir nuo sopulio – apeliuojama į jausmus, į vidinį pasaulį.
Kulminacinėmis eilutėmis galima įvardyti šias: „Kodėl tu taip švelniai ėmei ją – tą nuodingą svaiginančią gėlę?..“ nors ir atsakymo nereikalaujama, bet problema ryškėja šias eilutes galima interpretuoti kaip kreipimąsi į save, o ne į kažką kitą, klausiant, kodėl pamilstama. Klausimu grįžtama į praeitį, kada ir skleidėsi raudonoji lelija – meilė, kuri ne tik svaiginanti, bet ir nuodinga.
Su šia mintimi nutrūksta strofa, lyrinis subjektas grįžta į vaikystės namus, kuri iškyla kaip prisiminimas apie pačią vaikystę namai palikę tušti, šalti, niūrūs, „ten tik vėjas ir daugiau nieko. Dar bandoma kalbėtis su namais, bet jie nebylūs: „išgirstu nuplasnojant balandį…“ – baltą, šviesų, kaip ir pati vaikystė, kuri jau nesugrįš.
________________________
Daugiau skaitykite:
Spalvų reikšmės (I dalis)
Spalvų reikšmės (II dalis)