Žinijos lūžiai

Vienas iš žinijos lūžių skatintojų – Michelis Foucault. To pagrindas – 1966 m. pasirodžiusi knyga „Žodžiai ir daiktai“. Šiame veikale jis išskyrė žinijos raidą nuo XVI a. iki dabarties ir nustatė, kad tuo metu įvyko du esminiai lūžiai. Pirmasis – XVII amžiuje (perėjimas nuo tradicinio pažinimo prie klasikinio) ir antrasis – XIX a. (perėjimas nuo klasikinio prie modernaus pažinimo). Kiekvieną kartą keitėsi visa žinijos tipologija, ir viskas pasisuko taip, kad naujoji žinija negalėjo būti kildinama iš senosios. Čia ir susiduriama su „radikaliu netolydumu“. Nuo veikalo pasirodymo prasideda tai, kas vėliau buvo vadinama „postruktūralizmu“ ir sudarė palankias sąlygas postmodernizmui apmąstyti.

„Postruktūralizmas yra kaip tik ta srovė, kurią nuo struktūralizmo, manančio, kad einant vienovės kryptimi galima peržengti bet kokią skirtį, skiria nepanaikinamos skirtybės idėja“.

Skirties temos ėmėsi Deleuze‘as 1968 m. pasirodžiusioje studijoje „Skirtis ir kartotė“. Įgavus skirčiai naują ir didesnę reikšmę, jis mėgina ją mąstyti kitaip negu tai gebėjo tradicinė filosofija. Pasukama postmodernizmo link. Skirtį jis apmąsto kaip laisvą, nevartodamas klasikinių panašumo, analogijos ir priešybės kategorijų. „Metaforiškai kalbant, pasiekiamas reikšmingas skirties teoremos plėtotės lygmuo. Skirtis dabar imama mąstyti visai nesidrovint vienoviškumo“. Visi suvokia šio žingsnio reikšmę. Todėl skelbiama tokia lygtis: „PLIURALIZMAS = MONIZMAS“. Paskelbta lygtis labai greitai tampa magiška formule. Vienovės negalima pateikti kaip baigtinės. O to niekas taip gerai neišaiškino kaip Derrida.

Tais pačiais metai, kai Deleuze‘as paskelbė savo veikalą apie skirtį, Derrida taip pat pasigavo šią dar Foucault paliktą atvirą temą ir ėmė ją gvildenti dviprasmiškai „Žmogaus pabaiga“ pavadintame pranešime. Jam daugybingumas – „raktas į metafizikos anapusybę“.

Derrida daugybingumą suvokė ne kaip daugelio kilmių daugybingumą, o veikiau priešingai – kaip krypčių, į kurias išsiskaido kiekvienas prasmės elementas, daugybingumą. Kiekvienas prasmės elementas nukreiptas į kitus ir jiems atsiskleidžia, tad būtina žiūrėti, kokios tai kryptys. Jis skirtį mąsto kuo radikalesnę. Ir tai jam pasiseka kaip tik todėl, kad jis, priešingai nei kiti „skirtininkai“, ne remiasi skirtimi, o laiko ją pagrindiniu vyksmu.

Pabaigos ir skirties temos, kurias nuodugniai nagrinėjo Derrida, svarbios ir kitai prancūziškojo panoramos figūrai – Jeanui Baudrillard‘ui. Tiesa, jo apmąstymuose jos iškyla kaip savita versija. Jos tam tikra prasme apverčiamos: nėra pabaigos, nes pabaiga jau yra; nėra skirties, nes skirtis – tik „indiferencijos būsena“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *