Žyma: pliuralizmas

Summa summarum

1.    Postmodernizmas – visa apimantis reiškinys. Tačiau labai dažnai, neapibrėžus, koks turinys yra patalpinamas į sąvoką, kyla paradoksali situacija – postmodernizmo terminas vartojamas net ten, kur jis visiškai netinkamas. Todėl neretai atsiranda tokie dalykai kaip postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t.

2.    Postmodernizmo sąvoka suformuluojama Lutzo Geldsetzerio 1959 m, tačiau ji vartota ir 50 metų anksčiau. Į architektūrą ji perkeliama tik 1975 m., į sociologiją – 1968 m., o filosofijoje įsitvirtina tik 1979 m. Iš pradžių, postmodernizmas turėjęs neigimą reikšmę, vėliau, apibrėžtas teoriškai, ryškių konotacijų nusikrato.

3.    Postmodernizmui literatūroje būdingas daugialypis, dvigubas struktūriškumas, architektūrai – „dvilypis kodavimas“, sociologijoje – „intelektualinės technologijos“, kurios leistų laisvai reikštis daugybingumui, postmoderniajai filosofijai – vienovės atmetimas, heterogeniškumo atskleidimas, radikalusis pliuralizmas. Taigi, postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

4.    Postmodernybę apibūdina postmodernus būvis, kuriame realizuojasi modernybė. Nuo modernybės postmodernybė skiriasi tik tuo, kad išsižadėjo modernizmo. Taigi postmodernybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip XX a. modernybė, o tiksliau, vadinamieji „naujieji laikai“. Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. „Postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu.

5.    Modernybei veikiau būdingas „autizmas“ ir tam tikras diktatas, o postmodernybė orientuojasi į visuomenę ir pabrėžia pliuralizmą. Randasi tokios sąvokos kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas.

6.    Postmodernizmas yra savo paties ribotumus įveikiantis modernizmas, kitaip tariant, ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma, kuri jau nutraukia ryšius su tradicija. Jei postmodernizmas ir pasitelkia tradiciją, tai tik ją perdirbdamas ir moderniai išreikšdamas. „Postmodernizmui tradicija reiškia ne konversiją, o perteikimą“.

7.    Postmodernus mąstymas iš esmės yra hermeneutinis, taip pat, atviras dabartiniam technologijų ir mokslo pasauliui, nuolat atsigręžiantis į praeities dvasinio gyvenimo formas, bet ne tam, kad jas gaivintų ar jomis remdamasis rengtų ką nors kita, o kad jas vėl priimdamas, iš jų išsivaduotų.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija

Žinijos lūžiai

Vienas iš žinijos lūžių skatintojų – Michelis Foucault. To pagrindas – 1966 m. pasirodžiusi knyga „Žodžiai ir daiktai“. Šiame veikale jis išskyrė žinijos raidą nuo XVI a. iki dabarties ir nustatė, kad tuo metu įvyko du esminiai lūžiai. Pirmasis – XVII amžiuje (perėjimas nuo tradicinio pažinimo prie klasikinio) ir antrasis – XIX a. (perėjimas nuo klasikinio prie modernaus pažinimo). Kiekvieną kartą keitėsi visa žinijos tipologija, ir viskas pasisuko taip, kad naujoji žinija negalėjo būti kildinama iš senosios. Čia ir susiduriama su „radikaliu netolydumu“. Nuo veikalo pasirodymo prasideda tai, kas vėliau buvo vadinama „postruktūralizmu“ ir sudarė palankias sąlygas postmodernizmui apmąstyti.

„Postruktūralizmas yra kaip tik ta srovė, kurią nuo struktūralizmo, manančio, kad einant vienovės kryptimi galima peržengti bet kokią skirtį, skiria nepanaikinamos skirtybės idėja“.

Skirties temos ėmėsi Deleuze‘as 1968 m. pasirodžiusioje studijoje „Skirtis ir kartotė“. Įgavus skirčiai naują ir didesnę reikšmę, jis mėgina ją mąstyti kitaip negu tai gebėjo tradicinė filosofija. Pasukama postmodernizmo link. Skirtį jis apmąsto kaip laisvą, nevartodamas klasikinių panašumo, analogijos ir priešybės kategorijų. „Metaforiškai kalbant, pasiekiamas reikšmingas skirties teoremos plėtotės lygmuo. Skirtis dabar imama mąstyti visai nesidrovint vienoviškumo“. Visi suvokia šio žingsnio reikšmę. Todėl skelbiama tokia lygtis: „PLIURALIZMAS = MONIZMAS“. Paskelbta lygtis labai greitai tampa magiška formule. Vienovės negalima pateikti kaip baigtinės. O to niekas taip gerai neišaiškino kaip Derrida.

Tais pačiais metai, kai Deleuze‘as paskelbė savo veikalą apie skirtį, Derrida taip pat pasigavo šią dar Foucault paliktą atvirą temą ir ėmė ją gvildenti dviprasmiškai „Žmogaus pabaiga“ pavadintame pranešime. Jam daugybingumas – „raktas į metafizikos anapusybę“.

Derrida daugybingumą suvokė ne kaip daugelio kilmių daugybingumą, o veikiau priešingai – kaip krypčių, į kurias išsiskaido kiekvienas prasmės elementas, daugybingumą. Kiekvienas prasmės elementas nukreiptas į kitus ir jiems atsiskleidžia, tad būtina žiūrėti, kokios tai kryptys. Jis skirtį mąsto kuo radikalesnę. Ir tai jam pasiseka kaip tik todėl, kad jis, priešingai nei kiti „skirtininkai“, ne remiasi skirtimi, o laiko ją pagrindiniu vyksmu.

Pabaigos ir skirties temos, kurias nuodugniai nagrinėjo Derrida, svarbios ir kitai prancūziškojo panoramos figūrai – Jeanui Baudrillard‘ui. Tiesa, jo apmąstymuose jos iškyla kaip savita versija. Jos tam tikra prasme apverčiamos: nėra pabaigos, nes pabaiga jau yra; nėra skirties, nes skirtis – tik „indiferencijos būsena“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė

Kalbėdamas apie postmodernybę, Welschas nuolat žvilgsnį gręžia į Lyotard‘ą, nes jo veikaluose ji pakankamai gerai atsiskleidžia. Juose dėmesys nukreiptas į pliuralizmą, kalbos žaidimus. Filosofinis postmodernizmas jau ryžtingai stoja prieš visokį totalinimą ir laikosi pliuralistinės pozicijos.

Modernioji filosofija būtent mokslo dėka išsivadavo iš naujųjų laikų primestų vaizdinių ir todėl pasidarė postmoderni. Ir ši „postmodernioji filosofija yra ne kas kita, kaip nuosekli pliuralizmo filosofija“.

Naujųjų laikų modernybė, pasak autoriaus, ne kas kita, kaip XX a. modernybė. Postmodernybė teigia ne novizmą, o pliuralizmą, ir nauja čia tėra tik tai, kad jis dabar ima vyrauti ir pasidaro būtinas. Tai postmodernybę ir skiria nuo XX a. modernybės. „Modernybėje pliuralizmas buvo būtinas tik pavienėse srityse, o dabar – visoje kultūros ar gyvenimo erdvėje“. Postmodernusis pliuralizmas yra pranašesnis už bet kokį kitą iki šiol buvusį.

Kad būtų įtikinamiau, Welschas vėl prisimena Lyotard‘ą, kuris postmodernybės santykį su modernybe yra suformulavęs taip: „Postmodernybės nėra nei po modernybės, nei prieš ją. Ji jau glūdėjo joje, tiktai slapčia“. Nuo modernybės postmodernybė skiriasi tik tuo, kad išsižadėjo modernizmo ir, kad visa, ką modernybė buvo iškovojusi tik kai kuriose srityse, dabar realizuojama net kasdienybėje. Taigi postmodernybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip XX a. modernybė, o tiksliau, vadinamieji „naujieji laikai“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje

Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.

Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.

„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.

Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.

Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.

Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.

Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .

Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.

Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:

•    ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;

•    „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;

•    „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .

Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum