Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas” ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Postmodernizmo samprata

„Postmodernizmas jokiu būdu nėra nei antimodernizmas, nei transmodernizmas – jis yra savo paties ribotumus ir rigorizmus įveikiantis modernizmas. <…> Architektūroje postmodernizmas peržengia monopolijos ribas ir įgyja laisvę naudotis tradicijos potencialais bei gaivini pamirštas modernizmo kryptis. Jis stoja prieš save patį degradavusį modernizmą, suteikia gyvybingumo jo naujoms intencijoms ir iš principo įveikia tradicinį jo ribotumą. Šiuolaikiškumas postmodernizmui yra svarbus taip pat, kai ir modernizmui. Tačiau įsisavindamas tradicijos potencialus jis iš principo yra atviresnis kur kas didesniam modelių skaičiui, negu kada nors modernizmui yra atėjęs į galvą“. Kitaip tariant, postmodernizmas – tai į ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma.

Postmodernizmas keičia modernizmą, tačiau būtina pabrėžti, kad kartu jį ir tęsia. Reikšminga, kad postmodernizmo vardas susijęs su modernizmu, bet nuo jo jis ir skiriasi. „Postmodernizmas nėra bevardis laikas po modernizmo – jis yra besiplėtojantis modernizmas po riboto modernizmo – arba toks bent jau norėtų būti. Toks pliuralistinis postmodernizmas vėl įtraukia į žaidimą visokius praleistus požiūrius ir potencijas. Jame glūdi įsivaizduojami pasirinkimai, ji turi kuo plačiausią kontekstą – nuo urbanistikos iki ekologijos, atsižvelgia į regionų kodus, įvairaus lygmens ištarmes, ir sudaro galimybę reikštis vaizdumo pretenzijoms bei juslinio rezonanso interesams“.

Postmodernusis kodavimas (t.y. dvigubas ir daugiau) iškelia į paviršių postmodernistinį daugiakalbiškumą. Jis ne visada yra aiškus, bet, pasak Welscho, toks ir neprivalo būti.

Postmodernizmo esama visur: skirtybių įvairovėje, įtampoje ir „nervus dirginančioje visumoje“. Postmodernybės esmę atskleidžia „modelių konfliktuojanti kombinacija“. Postmodernybė (taip pat ir postmodernioji architektūra) prasideda daugybingumo arba įvairovės pripažinimu. Daugybingumas, apie kurį Welschas ypač daug kalba, yra pirmoji minimali postmodernybės sąlyga.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernioji architektūra

Aptariant architektūrą kaip vieną iš postmodernybės raiškos sričių, ryškėja ne tik motyvai, konceptai, galimybės, bet ir pavojai. Welschas dėmesio centre pastato architektūrą kaip tokią, kurioje postmodernybės pasireiškimas yra ryškiausias.

Modernybei yra veikiau būdingas „autizmas“ ir tam tikras diktatas, o postmodernybė orientuojasi į visuomenę ir pabrėžia pliuralizmą. XX a. architektūrą formavo demokratinės intencijos, kur industrializacijos procesas turėjo virsti šansu, nes modernioji architektūra buvo suvienodėjus, nors ir avangardinė. Modernizmo esmė – „preskriptyvizmas“, todėl postmodernizmas nepritaria modernizmo vienodumui ir tokiai laikysenai. „Pavyzdinę funkciją jis mėgina atlikti kitaip. Jis kreipiasi ne į anoniminę ir hipotetinę, o į konkrečią ir realią visuomenę. Jis ketina ne diktuoti, o komunikuoti“, todėl struktūras ir kuria pliuralizmo pagrindu.

Postmodernizmui būdingas ir funkcionalumas. Ekonominiais argumentais remdamasis Adolfas Loasas teigė: „Ornamentas – tai vėjais paleista darbo jėga“.

Ir dar vienas akcentuotinas dalykas – funkcionalizmas nutraukia ryšius su tradicija. Tuo, kad statinys turi būti funkcionalus, niekas niekada neabejojo, tačiau reikalavimas, kad funkcionalumas turi paklusti estetikai, buvo iki tol negirdėta. Tiek su funkcijomis susijęs funkcionalizmas, tiek grynai formalus funkcionalizmas virto plataus masto veiksniu. Welschas kaip varomąją jėgą skiria techninę dvasią, kuri modernizme ir gimdė vienodėjimą, o postmodernizmas nusigręžia nuo modernizmui būdingo vienodinimo ir neišleidžia iš akių ne tik vėlyvojo modernizmo išsigimimo, bet ir ankstyvojo modernizmo projektų ir utopinių bruožų. Atsiskleidžia funkcionalizmo paradoksiškumas: nors gyvuoja funkcijų įvairovė, vis tiek jis nukrypsta į vienodumą.

Pasak Welscho, „postmodernizmas užsimojęs plačiau ir labiau atsigręžia į praeitį. Todėl santykio su tradicija dalykuose postmodernizmas išlaiko aiškią ribą tiek su faktiniu modernizmu, tiek ir su jo naujuoju pavidalu. Postmodernizmas, kuriam svetimas dogmatizmas, tradicijai vėl atveria duris“ .

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė

Kalbėdamas apie postmodernybę, Welschas nuolat žvilgsnį gręžia į Lyotard‘ą, nes jo veikaluose ji pakankamai gerai atsiskleidžia. Juose dėmesys nukreiptas į pliuralizmą, kalbos žaidimus. Filosofinis postmodernizmas jau ryžtingai stoja prieš visokį totalinimą ir laikosi pliuralistinės pozicijos.

Modernioji filosofija būtent mokslo dėka išsivadavo iš naujųjų laikų primestų vaizdinių ir todėl pasidarė postmoderni. Ir ši „postmodernioji filosofija yra ne kas kita, kaip nuosekli pliuralizmo filosofija“.

Naujųjų laikų modernybė, pasak autoriaus, ne kas kita, kaip XX a. modernybė. Postmodernybė teigia ne novizmą, o pliuralizmą, ir nauja čia tėra tik tai, kad jis dabar ima vyrauti ir pasidaro būtinas. Tai postmodernybę ir skiria nuo XX a. modernybės. „Modernybėje pliuralizmas buvo būtinas tik pavienėse srityse, o dabar – visoje kultūros ar gyvenimo erdvėje“. Postmodernusis pliuralizmas yra pranašesnis už bet kokį kitą iki šiol buvusį.

Kad būtų įtikinamiau, Welschas vėl prisimena Lyotard‘ą, kuris postmodernybės santykį su modernybe yra suformulavęs taip: „Postmodernybės nėra nei po modernybės, nei prieš ją. Ji jau glūdėjo joje, tiktai slapčia“. Nuo modernybės postmodernybė skiriasi tik tuo, kad išsižadėjo modernizmo ir, kad visa, ką modernybė buvo iškovojusi tik kai kuriose srityse, dabar realizuojama net kasdienybėje. Taigi postmodernybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip XX a. modernybė, o tiksliau, vadinamieji „naujieji laikai“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje

Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.

Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.

„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.

Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.

Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.

Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.

Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .

Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.

Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:

•    ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;

•    „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;

•    „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .

Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum