Jurgis Baltrušaitis yra laikomas simbolistų tėvu. Poetas gimė 1873 m. Paantvardyje (Rusijos imperija), mokėsi Kauno gimnazijoje, o ją baigęs išvažiavo į Maskvą ir įstojo į Maskvos universitetą, kuriame studijavo literatūrą, mokėsi kalbų. Po studijų kartu su draugu įsteigė „Skorpiono“ leidyklą, bendradarbiavo simbolistų leidiniuose ir labai trumpai vadovavo Maskvos rašytojų organizacijai.
J. Baltrušaitis savo kūrybinį kelią pradėjo eilėraščiais rusų kalba. Pirmieji išspausdinti 1899 metais. Rusų kalba yra išleisti trys Baltrušaičio leidiniai / kūriniai: „Lelija ir pjautuvas“, „Žemės laiptai“ (1911 m.), „Kalnų takas“ (1912 m.). Gręždamasis į savo šaknis gyvenimo pabaigoje poetas parašė ir lietuviškų rinkinių: pasakėčią „Ašarų Vainikas“ I-II dalys, „Aukuro dūmai“, „Poezija“ (1967 m.) ir poemą „Įkurtuvės“. Tai bene geriausi Baltrušaičio kūrybos posmai.
J. Baltrušaičio poezija labai pastovi: randami pastovūs simboliai, priešpriešos, žmogaus ir kosmoso ryšys. Poezija archajiška, ji nepatiria laiko poveikio, poetas taip ir nepersiorientavo į kitokią stilistiką.
Audėja
Ir kai giedras rytas rieda,
Ir kai sutemos artėja,
Savo romų žemės žiedą,
Savo skirtį gerbk, audėja!
Margink darbščiai ilgas juostas,
Kad paaustum lieką sprindį,
Kol neblykšta tavo skruostas,
Kol tau žemės saulė spindi…
<…>
Bet priimk ir tokį kelią –
Kad ir vargšė, tu ne vergė –
Kito audeklo dalelė,
Tu jo margą mįslę sergi…
Ir jei temstant nevaitosi
Ir vis tiesi ranką miklią,
Tu per vargą sužinosi,
Kas audėjas, kas šaudyklė…
Lietuviškai rašyta poezija paprastesnė, ne tokia muzikali, tačiau išlieka simbolinės ir semantinės priešpriešos. Baltrušaičio poetiniame pasaulyje pagrindinį vaidmenį vaidina pastovios opozicijos. Problematika irgi liko ta pati – žmogaus vieta pasaulio sąrangoje, kur dažnas „aš“ sutapęs su pasauliu. Pasaulio modelis – trinaris ir dvinaris, esama laikinumo ir įvairovės sferų. Eilėraščių poetikai priklauso medis, žiedas ir žmogus.
_________________________