Balys Sruoga

Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario mėn. 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone), pasiturinčio ūkininko šeimoje, mokėsi Vabalninko pradžios, Panevėžio realinėje mokykloje, studijavo Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. 1912 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti Aušrinėje, Rygos naujienose, Lietuvos žiniose, Naujame take, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale Vaivorykštė.

Balys SruogaPo studijų Sruoga Lietuvoje dirbto mokytoju, po to Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį Vilkolakio teatrą, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Sruogos gyvenimas pasikeitė po to, kai 1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, netoli Gdansko. Lageryje jis nesiliovė rašęs. Taip gimė ne vienas jo kūrybos perlas. Iš lagerio palaužta sveikata rašytojas sugrįžo 1945 metų gegužės 13 dieną, o po dviejų metų mirė.

Balį Sruogą reiktų minėti kaip istorinio romano „Dievų miškas“ kūrėją, tačiau yra išleidęs ir du simbolistinės poezijos rinkinius: „Saulė ir smiltys“ (1920 m.) ir „Dievų takais“ (1923 m.). Literatūrinį palikimą papildo poemos „Deivė iš ežero“ (1919 m.), „Miestas“ (1922 m.), eilėraščių ciklas „Alpės“ (1930 m.), kantata „Lietuvos keliu“ (1940 m.) ir meilės eilėraščių ciklas „Giesmės Viešnelei Žydriajai“ (1946 m.). Tačiau reikšmingiausia B. Sruogos kūrybos dalis yra istorinės dramos: „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Baisioji naktis“ (1935 m.), „Apyaušrio dalia“ (1940-1941 m.), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941 m.), „Radvila Perkūnas“ (1935 m.), „Algirdas Izborske“ (1938 m.) ir „Barbora Radvilaitė“. Minėtinos ir dramos „Aitvaras teisėjas“ (1935 m.), „Pavasario giesmė“ (1944 m.) ir pjesė „Pajūrio kurortas“ (1947 m.).

Simbolisto sąvokos B. Sruoga kratėsi ir, iš tiesų, nebuvo nuoseklus simbolistas. Sruoga minėtinas kaip maironinės tradicijos modernizatorius, nes kūrybinį kelią pradėjo 1912 m. maironiškais ir folklorinės imitacijos eilėraščiais, kuriuose nėra aprašinėjimo. Sruoga kurdavo pagautas impulso, tad pats ryškiausias jo gyvenime pradas – emocinis. Dažnai mesdavosi į kraštutinumus. Tai matyti ir jo poezijoje iš ekspresijos, vaizdaus žodžio, metaforų, sušukimų. Poeto eilėraščiuose nėra loginės minties, eilėraštis muzikalus. Visa tai lemia sąskambiai ir aliteracijos bei asonansai. Esama opozicijų.

B. Sruoga buvo susipažinęs su rusų simbolistais, kuriems irgi poezijoje svarbus buvo muzikinis pradas. Poetui didelę įtaką padarė J. Baltrušaitis. Sruoga yra lankęsis Baltrušaičio namuose trečiadieniais rengtuose simbolistų susiėjimuose ir prie jų priartėjo. Jam kaip ir Baltrušaičiui poezijoje svarbi harmonija.

Kaip ir visiems simbolistams, taip ir Sruogai būdingi simboliai: jūra, valtis, irklas, žemė, dangus. Žemės ir dangaus opoziciją simbolistai naudojo dualizmui parodyti ir veržimuisi į viršų bei žvaigždes parodyti, o Sruogai tai buvo susiję su audra ir vėtra.

Šalia audringų eilėraščių poeto kūryboje esama ir lyrinių, atspindinčių būties harmoniją, teikiančių pilnatvės jausmą.

Sruoga kartais vadinamas tautosakininku simbolistu. Eilėraščiuose jaučiamas dainiškumo principas remiasi į liaudies dainą. Tautosakoje poetas ieškojo medžiagos ne stilizacijai, bet vidinio žmogaus gyvenimo atšvaitų, metaforų ir žaismo. Tai liudija eilėraščiai „Atminki, bernužėli“, „Šią naktelę per naktelę“ ir kt.:

Ar atminsi bernužėlį, —
Tylų mielą vakarėlį,
Kurs grėblelį tau išpiaustė,
Kurs dainavo, kaip dalgelė,
Ir lydėjo visą kelią,
Ir žiedeliais kelią siaustė —
Ar atminsi tą bernelį?
<…>
Tu būk jauna. — Tu būk jaunas.
Aš — kur plauna
Tik lelijas
Ežerėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur piauna
Aukso gijas
Ežerėly —
Tai audėja …

— Aš — kur rauna
Lelijėlių
Gilią šaknį gilumėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur krauna
Giją gijon, žiedą žiedan ir šešėly—
Tai audėja …
<…> („Ar atminsi bernužėlį“)

Šią naktelę per naktelę
Godą tai godojau.
Rytą auštančią aušrelę
Aiklųjį balnojau („Šią naktelę per naktelę“, Sruoga, 1996)

Dar viena tema – meilė, plėtojama rinkinyje „Saulė ir smiltys“. Šiame rinkinyje įvaizdžiai didžia dalimi susimbolinti. Vėlesniame rinkinyje „Dievų takais“ meilė reiškiama kaip laisvas jausmas. Meilės jausmas gaivališkas ir erotizuotas. Esama aiškaus erdvės skaidymo: apačioje – uždarumas, mirtis, o viršuje – mėnuo, dangus; tarp šių erdvių – laukas su gausia augmenija. Nėra laiko, tačiau esama dramatizmo. Galima sakyti, kad skirstymas yra analogiškas pasaulio medžio funkcijai. Laukas gali turėti variantų: tai mergelės daržas, tai ir sodas – mistiška vieta, pasimatymų vieta, kur skleidžiasi moters emocijos ir galios. Bet viską sujungia žmogaus meilė.
__________________________

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *