Žyma: spauda

Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas – vienas žymiausių lietuvių rašytojų: poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros kritikas, istorikas ir teoretikas – gimė 1893 metų sausio 6 d. Pilotiškėse (Prienų apylinkės). Mokslus pradėjo Marijampolės gimnazijoje, kur iš karto susidomėjo literatūra ir Maironio poezija. Baigęs gimnaziją įstojo į Seinų kunigų seminariją, vėliau į  Sankt Peterburgo dvasinės akademiją, o 1918 metais į Friburgo universitetą Šveicarijoje, kurį baigdamas apgynė disertaciją apie rusų idealisto Vladimiro Solovjovo estetiką ir gavo Putinasfilosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų stažavosi Miuncheno universitete, o grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docento darbą, nuo 1928 m. – profesoriavo ir buvo ilgalaikis (1924–1932) literatūrinio žurnalo „Židinys“, „Dienovydis“ redaktorius.

1911 metais, studijuodamas Seinų kunigų seminarijoje, debiutavo spaudoje. Putinas poetinį kelią pradėjo kaip Maironio adoratorius ir kaip poetas jis vystėsi labai lėtai. Į literatūros areną atėjo simbolizmo pabaigoje.

V. M. Putino kūryba apima tris žanrus, tačiau reikšmingiausia liko lyrika.

Ankstyvoji Mykolaičio – Putino kūryba, išleista 1921 m. dviem raštų tomais, priklauso vadinamajai Maironio mokyklai. Šiems eilėraščiams būdingas šviesių gyvybingos gamtos išgyvenimų vaizdavimas, tėvynės meilės, gamtos grožio, dvasinės laisvės, idealų siekimo, jaunystės džiaugsmo ir meilės ilgesio motyvai. Kūrybai būdingas gilus ir dramatiškas lyrizmas, kylantis iš buities prieštaravimų, tačiau intonacija – pakili, nors kartais yra drumsčiama abejonės, nusivylimo ar nepasitenkinimo:

REX

Galingas ir didis valdau ašen žemę.
Skliautus mano sostas padangėse remia.
Minu briliantus, o čia prie vainiko
Man žvaigždės sietyno pritiko.
Valdau ir gėriuosi pasaulių harmonija:
Čionai tamsiažydris dangus,
Ten mėlynų jūrių simfonija

Suraizgė garsų ir dažų kasnykus.
Bet kas per balsai graudulingu virpėjimu
Sumaišė ramybę malonių skambėjimų?
Lyg mirštančio skausmas agonija
Ardo harmoniją.

— Gelbėk mus — žūvame!
Skurdo gilybėse
Vargo tamsybėse
pūvame.
Lūpos išdžiūvusios,
Akys užgriuvusios,
Alpsta širdis.
Dirbam — badaujame,
Kylam — kariaujame:
Baimė, mirtis.
Skurdo nublokštame
Lūkesy trokštame
Lašo rasos.
Alpdami šaukiame,
Mirdami laukiame:
Duonos — šviesos …

Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau
Nei kraujo, nei skurdo tenai nematau.
Stebiuosi, gėriuosi darbais įkūrėjo,
Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo.

Čia mėnuo ir žvaigždžių minia
Padangėje žavi mane,
Ten jūrė ir statūs krantai,
Kiek toly akim užmatai

Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?
— Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau —
Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,
Ardot pasaulių harmoniją! —

Tariau ir, į purpurą įsivyniojęs,
Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

Šalia poezijos pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais M. Putinas išbandė ir dramos žanrą Lietuvos istorijos tematika: 1916 m. sukūrė baladinę poemą „Kunigaikštis Žvainys“, vėliau dramą „Valdovo sūnus“, kurioje iškėlė klasikinį konfliktą – tarp pareigos ir jausmo, tarp tėvo ir sūnaus.

Plunksną išbandė ir prozoje: 1919 m. išspausdino novelę „Medūza“ (esama Nyčės filosofijos atgarsių), 1925 m. draminę poemą „Žiedas ir moteris“ (dominuoja simbolizmo estetika), misteriją „Nuvainikuota vaidilutė“ (panaši į Vydūnišką dramą).

Poetas Mykolaitis – Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927 m.). (Eugenijus Žmuida) Jame itin ryškus simbolistams būdingas dualizmas (semantinių priešybių repertuaras). Rinkinyje buvo tokie Mykolaičio – Putino poezijos šedevrai, kaip poema „Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“ ir kt. Mėgstama žmogaus situacija kryžkelėje: tarp žemės ir dangaus, tarp nakties ir dienos. Jungdamas šias priešybes stengėsi sukurti pasaulio visumos įspūdį, todėl ir yra artimas J. Baltrušaičiui.

Putinas viską matavo viršūnių ir gelmių vertikalėmis. Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius. Viso to pradžia – žmogaus išgyvenimų ir gamtos procesų paralelė. Be šios vertikalės, svarbi autorefleksija, autoanalizės pradas, susijęs su idealo ir realybės priešybe.

Romantinė pasaulėjauta – tai maištas prieš tikrovę. Svarbi vienatvė. Tiesa, kūryba – skausmas ir vienatvė. Herojus visada renkasi klajūno dalią. Būdingiausi simbolistiniai kūriniai: „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“.

Visur esama priešpriešų jungties, kuri paprastai vyksta ciklo pabaigoje, kai herojus išsikovoja kūrybinę laisvę.

Būdinga naktis. Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus lieka pats su savimi ir po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Tik naktyje galima įveikti racionalumą ir empirinį pasaulio vaizdą. (Eugenijus Žmuida) Būtis nakties situacijoje sutampa su budėjimu. Ji taip pat siejama su tikrumu.

Dienos metas – tai bendras visų laikas, todėl tai netikra būtis. Dieną gyvenamas ne „savas gyvenimas” ir vaikščiojama su kaukėmis. diena siejama su netikrumu:

RUDENIO NAKTĮ

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,
Skambi, kaip dainiaus kankliai šilkastygiai,
Plikus laukus, ir pievas, ir girias
Užliejo sidabru taip lygiai, lygiai.

Vėlai aš išėjau į tuščią lauką
Tavim pasigėrėt, gilus dangau.
Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –
Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj
Minu vien žemės tremtinio takus,
O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė
Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,
Ant veido užsimovęs margą kaukę,
Žingsniuosiu, kaip lyg šiol, į šviesų rūmą,
Kur nieks mane nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienos
Bus ta pati be vilties vienuma,
Kur mano siela, kaip nyki liepsnelė,
Klajos dangaus žvaigždėto laukdama.

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!
Tau daug yr žiburių dangum spindėti,
O man širdis viena, tyli liūdna:
Tau šviesti ir žavėt o man mylėti.

Apibendrinant simbolistinę Putino lyriką galima sakyti, kad jai būdingi du ryškūs bruožai: pirmiausia juntamas pasaulio harmonijos ir žmogaus susiliejimo su pasauliu patyrimas (niekur nedingsta ir nesibaigianti disharmonija, konfliktas), antra – poetui išlieka svarbi gamta.

Simboliai Putinui reikalingi savojo kelio paieškoms ir vidiniams prieštaravimams perteikti. Tą paliudija ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, poema „Vergas“, eilėraštis „Margi sakalai“ ir „Rūpintojėlis“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Simbilizmo kelias į Lietuvą
Jonas Mačiulis – Maironis
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Vydūniškoji drama
Jurgis Baltrušaitis

Balys Sruoga

Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario mėn. 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone), pasiturinčio ūkininko šeimoje, mokėsi Vabalninko pradžios, Panevėžio realinėje mokykloje, studijavo Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. 1912 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti Aušrinėje, Rygos naujienose, Lietuvos žiniose, Naujame take, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale Vaivorykštė.

Balys SruogaPo studijų Sruoga Lietuvoje dirbto mokytoju, po to Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį Vilkolakio teatrą, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Sruogos gyvenimas pasikeitė po to, kai 1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, netoli Gdansko. Lageryje jis nesiliovė rašęs. Taip gimė ne vienas jo kūrybos perlas. Iš lagerio palaužta sveikata rašytojas sugrįžo 1945 metų gegužės 13 dieną, o po dviejų metų mirė.

Balį Sruogą reiktų minėti kaip istorinio romano „Dievų miškas“ kūrėją, tačiau yra išleidęs ir du simbolistinės poezijos rinkinius: „Saulė ir smiltys“ (1920 m.) ir „Dievų takais“ (1923 m.). Literatūrinį palikimą papildo poemos „Deivė iš ežero“ (1919 m.), „Miestas“ (1922 m.), eilėraščių ciklas „Alpės“ (1930 m.), kantata „Lietuvos keliu“ (1940 m.) ir meilės eilėraščių ciklas „Giesmės Viešnelei Žydriajai“ (1946 m.). Tačiau reikšmingiausia B. Sruogos kūrybos dalis yra istorinės dramos: „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Baisioji naktis“ (1935 m.), „Apyaušrio dalia“ (1940-1941 m.), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941 m.), „Radvila Perkūnas“ (1935 m.), „Algirdas Izborske“ (1938 m.) ir „Barbora Radvilaitė“. Minėtinos ir dramos „Aitvaras teisėjas“ (1935 m.), „Pavasario giesmė“ (1944 m.) ir pjesė „Pajūrio kurortas“ (1947 m.).

Simbolisto sąvokos B. Sruoga kratėsi ir, iš tiesų, nebuvo nuoseklus simbolistas. Sruoga minėtinas kaip maironinės tradicijos modernizatorius, nes kūrybinį kelią pradėjo 1912 m. maironiškais ir folklorinės imitacijos eilėraščiais, kuriuose nėra aprašinėjimo. Sruoga kurdavo pagautas impulso, tad pats ryškiausias jo gyvenime pradas – emocinis. Dažnai mesdavosi į kraštutinumus. Tai matyti ir jo poezijoje iš ekspresijos, vaizdaus žodžio, metaforų, sušukimų. Poeto eilėraščiuose nėra loginės minties, eilėraštis muzikalus. Visa tai lemia sąskambiai ir aliteracijos bei asonansai. Esama opozicijų.

B. Sruoga buvo susipažinęs su rusų simbolistais, kuriems irgi poezijoje svarbus buvo muzikinis pradas. Poetui didelę įtaką padarė J. Baltrušaitis. Sruoga yra lankęsis Baltrušaičio namuose trečiadieniais rengtuose simbolistų susiėjimuose ir prie jų priartėjo. Jam kaip ir Baltrušaičiui poezijoje svarbi harmonija.

Kaip ir visiems simbolistams, taip ir Sruogai būdingi simboliai: jūra, valtis, irklas, žemė, dangus. Žemės ir dangaus opoziciją simbolistai naudojo dualizmui parodyti ir veržimuisi į viršų bei žvaigždes parodyti, o Sruogai tai buvo susiję su audra ir vėtra.

Šalia audringų eilėraščių poeto kūryboje esama ir lyrinių, atspindinčių būties harmoniją, teikiančių pilnatvės jausmą.

Sruoga kartais vadinamas tautosakininku simbolistu. Eilėraščiuose jaučiamas dainiškumo principas remiasi į liaudies dainą. Tautosakoje poetas ieškojo medžiagos ne stilizacijai, bet vidinio žmogaus gyvenimo atšvaitų, metaforų ir žaismo. Tai liudija eilėraščiai „Atminki, bernužėli“, „Šią naktelę per naktelę“ ir kt.:

Ar atminsi bernužėlį, —
Tylų mielą vakarėlį,
Kurs grėblelį tau išpiaustė,
Kurs dainavo, kaip dalgelė,
Ir lydėjo visą kelią,
Ir žiedeliais kelią siaustė —
Ar atminsi tą bernelį?
<…>
Tu būk jauna. — Tu būk jaunas.
Aš — kur plauna
Tik lelijas
Ežerėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur piauna
Aukso gijas
Ežerėly —
Tai audėja …

— Aš — kur rauna
Lelijėlių
Gilią šaknį gilumėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur krauna
Giją gijon, žiedą žiedan ir šešėly—
Tai audėja …
<…> („Ar atminsi bernužėlį“)

Šią naktelę per naktelę
Godą tai godojau.
Rytą auštančią aušrelę
Aiklųjį balnojau („Šią naktelę per naktelę“, Sruoga, 1996)

Dar viena tema – meilė, plėtojama rinkinyje „Saulė ir smiltys“. Šiame rinkinyje įvaizdžiai didžia dalimi susimbolinti. Vėlesniame rinkinyje „Dievų takais“ meilė reiškiama kaip laisvas jausmas. Meilės jausmas gaivališkas ir erotizuotas. Esama aiškaus erdvės skaidymo: apačioje – uždarumas, mirtis, o viršuje – mėnuo, dangus; tarp šių erdvių – laukas su gausia augmenija. Nėra laiko, tačiau esama dramatizmo. Galima sakyti, kad skirstymas yra analogiškas pasaulio medžio funkcijai. Laukas gali turėti variantų: tai mergelės daržas, tai ir sodas – mistiška vieta, pasimatymų vieta, kur skleidžiasi moters emocijos ir galios. Bet viską sujungia žmogaus meilė.
__________________________

Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare prie Smilgių – 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja gimė inteligentų bajorų šeimoje, kurioje iš mažumės buvo įdiegtas tolerantiškas ir demokratiškas požiūris į pasaulį ir kitus žmones.

Vaikų auklėjimu ir mokymu šeimoje rūpinosi tėvas – jiems buvo samdomi namų mokytojai. Gabrielę dvejus metus (1866-68 m.) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis, likęs G. Petkevičaitės – Bitės atmintyje iki pat jos mirties. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, kurią baigus įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. Mokslus vainikavo namų mokytojos diplomas. Per mokslo metus Gabrielė pasižymėjo kaip valinga ir stropi mokinė. Ypač jai sekėsi matematika. Ji troško toliau studijuoti universitete, bet tėvas tam nepritarė, tad grįžusi namo ji slapta ėmė mokyti mergaites, slaugė ligonius, suorganizavo net lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

Mokslo troškulį Gabrielė malšino bitininkystės mokslu, netgi parašė knygelę apie bites. Tačiau į literatūrą atėjo po to, kai jai į rankas pateko pirmas „Varpo“ numeris. Nuo tada gimė noras pagerinti žmonių būtį. Gabrielė pradėjo rašyti į „Varpą“, mokė lietuvių jaunimą, šelpė „Žiburėlio“ mokyklą ir rūpinosi knygų leidyba.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta, kur burdavosi lietuvių inteligentai ir studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

1894 m. periodinėje spaudoje Bitės slapyvardžiu imta skelbti grožinė kūryba. Pirmasis rašytojos kūrinys – apysaka „Vilkienė“ buvo išspausdintas „Varpe“. Ilgą laiką Gabrielė Petkevičaitė savo veiklą siejo su „Varpu“. Po Kudirkos ji tapo vyriausia redaktore. Režisavo ir mecenavo viešą lietuvių spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899 m.).

Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

Bitė mėgo savo apysakas vadinti paveikslėliais arba fotografijomis. Ji pasakoja pirmu asmeniu, siekia publicistiškumo (priešingai Žemaitei). Dažna jos apysaka primena publicistinį vaizdelį ar straipsnelį. Ji nesigilina į atskirą konfliktą, tik kelia mintį. Nuo kitų realizmo atstovių Bitė išsiskiria aktualijų svarstymu. Žemaitė svarstymų vengė, apsiribojo rodymu. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė laikoma intelektualinės prozos pagrindėja.

XX a. pradžia buvo jos kaip publicistės aukso amžius. Gyvendama Vilniuje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistikoje svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas. Taip pat priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei. Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Dar viena veiklos sritis buvo Moterų judėjimas. 1907 m. Bitė pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime (Žemaitė jame irgi dalyvavo).

Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.

Kūryboje Petkevičaitė pasisakė prieš modernizmą. Ji gerai įvertino Lindės Dobilo romaną „Blūdas“ už valstietijos dvasios atskleidimą.

Prasidėjus karui rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia ji toliau mokė kaimo vaikus ir įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Kad būtų naudinga žmonėms, ji baigė medicinos felčerių kursus Panevėžyje ir gydė kaimo žmones. Be to, rašė „Karo metų dienoraštį“. Reiktų paminėti, kad dienoraštinį rašymą pirmoji įvedė Šatrijos Ragana, vėliau tęsė S. Geda, J. Mekas.

1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Be minėtų kūrinių Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.).

Pablogėjus sveikatai nutraukė darbą mokykloje, bet tęsė mokymus namuose. Tuo metu rašė romaną „Ad astra“, kuris buvo išleistas 1933 metais ir atsiminimų knygą „Iš mūsų kovų ir vargų“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo ir kūrybos etapai

Juozas Tumas – Vaižgantas priskiriamas romantiniam laikotarpiui. Tai „Aušros“ ir „Varpo“ laikų žmogus. Visa rašytojo kūryba yra pasirodžiusi būtent nepriklausomoje Lietuvoje.

Savo laiku J. T. Vaižgantas buvo gyva legenda, apie jį sklido kalbos. Gimęs paskutinis šeimoje per Marijos gimimo dieną, mamos buvo paaukotas dievo tarnybai. Jis įstojo į kunigų seminariją ir ją baigė. Seminarija ir kunigystė įstatė Vaižgantą į rėmus, aptramdė jo emocionalų charakterį. Seminarijoje jo impulsyvus temperamentas buvo nukreiptas kita linkme – Vaižgantas įprato daug dirbti, todėl išmoko įveikti save. Jis visą gyvenimą išliko moralus ir ištikimas savo tikslams ir profesijai.

J. T. Vaižganto gyvenimas skirstomas trimis etapais:
•    iki spaudos atgavimo;
•    iki valstybės sukūrimo;
•    po 1918 m. atgavus nepriklausomybę. Tada Vaižgantas stipriai įsitraukė į visuomeninį darbą.

Pirmuoju etapu Vaižgantas pasireiškė kaip tautiškai subrendęs žmogus. Į seminariją jaunuolis atvažiavo kaip susipratęs lietuvis ir į įvairiausius užgauliojimus atsikirsdavo drąsiai. Seminarijoje aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, domėjosi gimtąja kalba, kurią tuo metu dėstė kalbininkas Kazimieras Jaunius. Studijuojant jam į rankas pirmą kartą pakliuvo VaižgantasMaironio poema „Per skausmus į garbę“. Tuomet Tumas įsiaudrino ir per savaitę įsijungė į laikraščių leidybą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir nuo 1897 m. iki 1902 m. faktinis jo redaktorius.

Kai ištrėmė Vaižganto brolį, Tumas labai išgyveno. Tačiau tai paskatino jį dar labiau rūpintis spauda: jis užmezgė ir palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, gaudavo draudžiamos spaudos, daug keliaudavo po parapijas ją platindamas, mokė vaikus skaityti.

Pamažu Vaižgantas įsitraukė ir į ir slaptųjų mokyklų kūrimą, tačiau nesiliovė redagavęs nelegalius laikraščius. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį „Žinyčia“, dėl kurio susilaukė nemažai skundų ir buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją, o nuo 1902 m. lapkričio 28 d. imtas slaptai policijos sekti kaip nepatikimas.

1905 m. Vaižgantas dalyvavo Didžiajame Lietuvos seime, pasisakė už nekruviną revoliuciją, kurią pats vykdė parapijose: kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę, tačiau susilaukė Rusijos valdžios represijų.

Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Tumas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Artėjant nepriklausomybei, Vaižgantas atrado save šalia tautininkų. Bendraudamas su bolševikais siūlė rašyti vadovėlius.

1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną ir ėmė leisti „Viltininkų“ laikraštį. Kaune buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, dirbo universitete, kur dėstė literatūros istorijos paskaitas.

Pirmasis Lietuvos seimas taip pat buvo Vaižganto nuopelnas. Jis apvažiavo visą Lietuvą, telkė žmones, kritikavo Krikščionių demokratų partijos veiklą. Vėl suartėjo su tautininkais, bet nuo politikos ilgainiui nutolo. Visas jėgas skyrė kitų organizacijų veiklai: Vaižgantas buvo 23 organizacijų pirmininku.

J. T. Vaižgantas mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune ir buvo palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
„Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Pragiedruliai”
Juozo Tumo – Vaižganto palikimas: „Dėdės ir dėdienės”

Motiejus Valančius

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas ir blaivybės sąjūdžio organizatorius. Jis padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.

Nuo XIX a. vidurio prasideda Valančiaus epocha. Jis gimė turtingo valstiečio šeimoje ir buvo ketvirtas vaikas. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje, vėliau įstojo į Varnių kunigų seminariją, tęsė mokslus Vilniaus kunigų seminarijoje, kol buvo įšventintas kunigu.

Motiejus ValančiusKunigišką veiklą Motiejus Valančius pradėjo kapelionaudamas Baltarusijos mokykloje. Tarp 1834–1840 m. dirbo Kražių gimnazijos mokytoju, kapelionu ir bibliotekininku, apie 1842 m. – Vilniaus dvasinėje akademijoje profesoriumi, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Po 1845 metų grįžo į Žemaitiją ir darbavosi kaip Žemaičių kunigų seminarijos rektorius.

1850 – 1875 m. Motiejus Valančius įšventintas Žemaičių vyskupu. Nuo tada jam priklausė etninė visos Lietuvos dalis (Vilniaus ir Seinų vyskupystės). Jis turėjo didelę įtaką tarp lietuvių valstiečių, o rezidencija buvo Varniuose (tai buvo kultūrinis centras). Jau tapęs rektoriumi Valančius ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją, kurios tikslas buvęs atitraukti valstiečius nuo girtavimo. Be to, Valančius rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą bei jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas ir bibliotekas. Nepaisant to, kad jį palaikė ir kiti dvasininkai, su Valančiumi buvo norėta susidoroti (Murovjovas), tačiau bijota sukelti sukilimą.

1864 m. valdžia Valančių perkėlė į Kauną, nes juo buvo nepasitikima, norėta jo veiklą kontroliuoti. Vyskupo bute slapta buvo atlikta krata (bijota viešumo ir žmonių nepasitenkinimo).

Motiejus Valančius lietuvybę suvokė kaip tikėjimą, žodį ir raštą. Jis pasižymėjo kaip literatas ir dvasininkas, tad pamokslus skaitė lietuvių kalba, reikalavo steigti mokyklas, o uždraudus spaudą, reikalavo steigti slaptas mokyklas. Rašė daug „gromatų“ (pamokslų). 1854 – 1864 m. įkūrė blaivybės sąjūdį, kurios skelbėjas pats ir buvo. Tai dorinis, religinis sąjūdis. Valančius reikalavo prieš Dievą pasirinkti blaivybę, tad daugelis katalikų įstojo į blaivybės bendrijas. Taip sumažėjo degtinės prekyba ir valdžiai sumažėjusios pajamos nepatiko. Ši problema tuo metu atrodė labai rimta, kad net Rusijoje buvo sušauktas posėdis. Valstiečiai pasijuto masiška jėga ir tai juos paruošė ateities judėjimams dėl tautinės autonomijos.

Perkėlus Valančių į Kauną, policija jį ėmė labiau sekti, net buvo baudžiamas gubernatoriaus administracijos. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, jis ėmėsi plunksnos. Taip prasidėjo intensyvus Motiejaus Valančiaus kūrybinės veiklos tarpsnis.

Buvo suplanuota išleisti laikraštį, bet prašymas liko valdžios nepasirašytas. Tada Vyskupas parašė „Žemaičių vyskupystę“, pirmą knygą po Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir ji buvo išspausdinta. Joje Valančius pažymėjo įvairius faktus, surašė bažnyčios istoriją, dvasininkų biografijas, jų skaičių ir įvairias bažnytines pajamas. Tai buvo objektyvus aprašas. Šia knyga M. Valančius pasižymėjo kaip istorikas.

Kaip švietėjas ir tautos ugdytojas Valančius garsus įsteigtomis mokyklomis. Jis ne tik jas steigė, bet ir prižiūrėjo, kontroliavo, registravo mokančius skaityti. Vėliau tą patį darė slaptai įsteigtame tinkle (uždraudus spaudą). Jis mokė žemaičius ne tik skaityti knygas, bet ir melstis. Tuo metu jo parapijoje mokančių rašyti ir skaityti buvo labai didelis procentas.

Valančius turėjo savo strategiją: pirmiausia siekė išlaikyti dorą ir žodį, o veikiant slapta, pergudrauti, neiti į atvirą konfliktą. Dėl to rašė religinę, politinę publicistiką.

Dar vienas žanras, kuris priskirtinas prie Valančiaus kūrybinio palikimo, – hagiografinė proza arba šventųjų gyvenimo aprašymai.

Taip pat parašė „Patarles žemaičių“. Reikšmingiausia Valančiaus sritis, kurioje laikomas pradininku, – didaktinė proza. Prūsijoje išspausdino „Vaikų knygelę“, „Pasakojimus Palangos JuzėAntano tretininko“, „Palangos Juzę“, „Paaugusių žmonių knygelę“. Didaktinė prozos adresatas – valstietis, jo buitis. Prozos centre – valstiečio sodyba, bet geografija yra labai plati, t.y. visa Lietuva. Dėmesį sutelkė į laiko ir vietos detales. Apsakymai nepatraukia sentimentalumu, bet žymūs ištiktukais, ekspresija, komiškomis situacijomis. Stilistiškai Valančiaus kūryba artima Donelaičiui: ekspresyvus veiksmažodis, paprasta kalba. Apsakymuose jam svarbus konkretumas, sąsajos su tikromis vietomis ir dalykiškumas.

Valančius – realistinės prozos pirmtakas. Jis literatūros procese įrašomas tarp Donelaičio ir Žemaitės, tarp švietėjiškos literatūros ir realizmo. Iš švietimo pusės – blaivus racionalumas, neabejojimas gėrio, proto pergale, aiški riba tarp dviejų priešpriešų, pasireiškiantis didaktiškumas. Valančius yra ryškiausias didaktinės prozos kūrėjas.

Su lig Valančiumi baigiasi didaktizmas ir prasideda realizmas, t.y. aiški intencija ne kiek pamokyti, kiek parodyti.

Tik XIX a. pabaigoje pradeda ryškėti meninės prozos atėjimas (Žemaitė, Š. Ragana). Vyraujančiomis srovėmis galima įvardyti realizmą ir natūralizmą. Europoje tuo metu jau reiškėsi simbolizmas. Daugiau kalbama apie bendruomenės žmogų, būdingas normatyviškumas (normų laikymasis). Didaktas žino ne tik, kas turi būti, bet ir kaip turi būti pateikta. Ryškios veikėjų opozicijos – kas geras, kas blogas.

Vyraujanti prozos teksto struktūra: įžanga → įvykiai → moralas → išvada.

Išpažįstama pagarba senam protui, svarbus kelionės motyvas. Apsakymas tampa kažkas tarpinio tarp pamokslo ir pasakos. Didaktinės prozos pagrindu susiformavo vaikų literatūra. Šią prozą linkstama skirstyti į: ankstyvąją didaktinę prozą; brandžiąją didaktiką ir pereinamąją, iš kurios pereinama į realistinę prozą, o vėliau į romantinę literatūrą (XIX a. pab.).

„Palangos Juzėje“ sukaupta daug tautosakinės ir etnografinės medžiagos. Tai buities ir papročių studija. Aprašymuose yra tik išorės detalės.

Motiejus Valančius parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų bei apsakymų.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Antanas Baranauskas
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Jonas Biliūnas