Postmodernizmo samprata

„Postmodernizmas jokiu būdu nėra nei antimodernizmas, nei transmodernizmas – jis yra savo paties ribotumus ir rigorizmus įveikiantis modernizmas. <…> Architektūroje postmodernizmas peržengia monopolijos ribas ir įgyja laisvę naudotis tradicijos potencialais bei gaivini pamirštas modernizmo kryptis. Jis stoja prieš save patį degradavusį modernizmą, suteikia gyvybingumo jo naujoms intencijoms ir iš principo įveikia tradicinį jo ribotumą. Šiuolaikiškumas postmodernizmui yra svarbus taip pat, kai ir modernizmui. Tačiau įsisavindamas tradicijos potencialus jis iš principo yra atviresnis kur kas didesniam modelių skaičiui, negu kada nors modernizmui yra atėjęs į galvą“. Kitaip tariant, postmodernizmas – tai į ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma.

Postmodernizmas keičia modernizmą, tačiau būtina pabrėžti, kad kartu jį ir tęsia. Reikšminga, kad postmodernizmo vardas susijęs su modernizmu, bet nuo jo jis ir skiriasi. „Postmodernizmas nėra bevardis laikas po modernizmo – jis yra besiplėtojantis modernizmas po riboto modernizmo – arba toks bent jau norėtų būti. Toks pliuralistinis postmodernizmas vėl įtraukia į žaidimą visokius praleistus požiūrius ir potencijas. Jame glūdi įsivaizduojami pasirinkimai, ji turi kuo plačiausią kontekstą – nuo urbanistikos iki ekologijos, atsižvelgia į regionų kodus, įvairaus lygmens ištarmes, ir sudaro galimybę reikštis vaizdumo pretenzijoms bei juslinio rezonanso interesams“.

Postmodernusis kodavimas (t.y. dvigubas ir daugiau) iškelia į paviršių postmodernistinį daugiakalbiškumą. Jis ne visada yra aiškus, bet, pasak Welscho, toks ir neprivalo būti.

Postmodernizmo esama visur: skirtybių įvairovėje, įtampoje ir „nervus dirginančioje visumoje“. Postmodernybės esmę atskleidžia „modelių konfliktuojanti kombinacija“. Postmodernybė (taip pat ir postmodernioji architektūra) prasideda daugybingumo arba įvairovės pripažinimu. Daugybingumas, apie kurį Welschas ypač daug kalba, yra pirmoji minimali postmodernybės sąlyga.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė

Gabrielė Petkevičaitė – Bitė (1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare prie Smilgių – 1943 m. birželio 14 d. Panevėžyje) – Lietuvos rašytoja, publicistė, visuomenės bei politinė veikėja gimė inteligentų bajorų šeimoje, kurioje iš mažumės buvo įdiegtas tolerantiškas ir demokratiškas požiūris į pasaulį ir kitus žmones.

Vaikų auklėjimu ir mokymu šeimoje rūpinosi tėvas – jiems buvo samdomi namų mokytojai. Gabrielę dvejus metus (1866-68 m.) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis, likęs G. Petkevičaitės – Bitės atmintyje iki pat jos mirties. 1873 m. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, kurią baigus įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. Mokslus vainikavo namų mokytojos diplomas. Per mokslo metus Gabrielė pasižymėjo kaip valinga ir stropi mokinė. Ypač jai sekėsi matematika. Ji troško toliau studijuoti universitete, bet tėvas tam nepritarė, tad grįžusi namo ji slapta ėmė mokyti mergaites, slaugė ligonius, suorganizavo net lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

Mokslo troškulį Gabrielė malšino bitininkystės mokslu, netgi parašė knygelę apie bites. Tačiau į literatūrą atėjo po to, kai jai į rankas pateko pirmas „Varpo“ numeris. Nuo tada gimė noras pagerinti žmonių būtį. Gabrielė pradėjo rašyti į „Varpą“, mokė lietuvių jaunimą, šelpė „Žiburėlio“ mokyklą ir rūpinosi knygų leidyba.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu tapo lietuvių veikėju susitikimų vieta, kur burdavosi lietuvių inteligentai ir studentai. 1889 m. Jurgis Bielinis jai pradėjo pristatinėti draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

1894 m. periodinėje spaudoje Bitės slapyvardžiu imta skelbti grožinė kūryba. Pirmasis rašytojos kūrinys – apysaka „Vilkienė“ buvo išspausdintas „Varpe“. Ilgą laiką Gabrielė Petkevičaitė savo veiklą siejo su „Varpu“. Po Kudirkos ji tapo vyriausia redaktore. Režisavo ir mecenavo viešą lietuvių spektaklį „Amerika pirtyje“ (1899 m.).

Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.

Bitė mėgo savo apysakas vadinti paveikslėliais arba fotografijomis. Ji pasakoja pirmu asmeniu, siekia publicistiškumo (priešingai Žemaitei). Dažna jos apysaka primena publicistinį vaizdelį ar straipsnelį. Ji nesigilina į atskirą konfliktą, tik kelia mintį. Nuo kitų realizmo atstovių Bitė išsiskiria aktualijų svarstymu. Žemaitė svarstymų vengė, apsiribojo rodymu. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė laikoma intelektualinės prozos pagrindėja.

XX a. pradžia buvo jos kaip publicistės aukso amžius. Gyvendama Vilniuje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistikoje svarstė įvairias socialinio, dvasinio ir ekonominio gyvenimo temas, kritikavo žmonių ydas, prietarus, skelbė humanizmo, demokratiškumo, socialinės lygybės idėjas. Taip pat priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, skaitė paskaitas Vilniaus visuomenei. Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Dar viena veiklos sritis buvo Moterų judėjimas. 1907 m. Bitė pirmininkavo steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime (Žemaitė jame irgi dalyvavo).

Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale „Živaja starina“. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime.

Kūryboje Petkevičaitė pasisakė prieš modernizmą. Ji gerai įvertino Lindės Dobilo romaną „Blūdas“ už valstietijos dvasios atskleidimą.

Prasidėjus karui rašytoja grįžo į Puziniškį. Čia ji toliau mokė kaimo vaikus ir įsteigė šventadieninius kursus suaugusiems. Kad būtų naudinga žmonėms, ji baigė medicinos felčerių kursus Panevėžyje ir gydė kaimo žmones. Be to, rašė „Karo metų dienoraštį“. Reiktų paminėti, kad dienoraštinį rašymą pirmoji įvedė Šatrijos Ragana, vėliau tęsė S. Geda, J. Mekas.

1919 m. direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Be minėtų kūrinių Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė apysakų ir apsakymų („Vilkienė“, „Dievui atkišus“, „Homo sapiens“ ir kt.).

Pablogėjus sveikatai nutraukė darbą mokykloje, bet tęsė mokymus namuose. Tuo metu rašė romaną „Ad astra“, kuris buvo išleistas 1933 metais ir atsiminimų knygą „Iš mūsų kovų ir vargų“.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

Konstatuojamieji sakiniai

Konstatuojamieji sakiniai – tai sakiniai, kuriuose kalbėtojas raštu arba žodžiu praneša tam tikrą informaciją. Šių sakinių intonacija rami, akivaizdus kylantis – krintantis kontūras, tarinys reiškiamas visomis galimomis nuosakos formomis (taip pat ir bendratimi). Net ir tariamoji nuosaka įgyja konstatuojamąjį atspalvį.

V. Labutis pirmame sintaksės vadovėlio leidime yra aiškiai pasakęs, kad konstatuojamieji sakiniai yra teigiamieji arba neigiamieji. Trečiajame leidime to jau nėra. Konstatuojamieji sakiniai neturi savo ypatingų rūšių, nes jie – nežymėtasis opozicijos narys. Konstatuojamųjų sakinių kalboje daugiausia.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Klausiamieji sakiniai
Komunikaciniai sakinių tipai
Skatinamieji sakiniai

Komunikaciniai sakinių tipai

Pats terminas ne visų vienodai vartojamas ir tipai ne vienodai skiriami. Tradiciškai yra keli tipai:

  • Modaliniai tipai – orientuojama į modalumą (nuosaką);
  • Sakinių tipai pagal turinį:

a. ar informacija;
b. ar jos reikalaujama;
c. ar reikalaujama atlikti veiksmą.

Dar prie visų bandomi šlieti šaukiamieji sakiniai, bet jie netelpa į sakinių klasifikaciją, nes bet koks sakinys gali būti šaukiamasis.

  • Komunikaciniai sakinių tipai;
  • Funkciniai sakinių tipai – 1949 metais V. Labutis šį terminą pavartojo savo lietuvių kalbos sintaksėje. Tarp funkcinių sakinių tipų savo vietą randa ir šaukiamieji sakiniai.

Funkciniai sakinių tipai skiriami pagal pagrindines kalbos funkcijas:

  • Komunikacinę funkciją: informacijos teikimas (konstatuojamieji sakiniai), informacijos reikalavimas (klausiamieji sakiniai);
  • Valios reiškimo funkciją – skatinamieji sakiniai;
  • Emocinę funkciją – šaukiamieji sakiniai.

V. Labutis parodo sąsajas. Sakinių tipai išskiriami pagal dominuojantį atspalvį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Klausiamieji sakiniai
Konstatuojamieji sakiniai
Skatinamieji sakiniai

Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sudėtiniais bejungtukiais sakiniais vadinami tokie sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys siejami viena intonacija. Intonacija labai aiški, tad bejungtukiai sakiniai, iš dalies, priklauso nuo intonacijos ir nuo dėmenų turinio. Bejungtukiai sakiniai skirstomi į dvi rūšis: atviruosius ir uždaruosius.

Atvirieji bejungtukiai sakiniai – tai tie, kurių dėmenys paprastai sujungti vardijamąja intonacija, be to, juos galima papildyti kitais dėmenimis. Jų struktūra sąlygiškai užbaigta.

Dėmenys nėra sudėtingos vidinės sandaros (juos gali sudaryti 2, 3, 4 dėmenys):
„Suūžė medžiai, braškėjo viena į kitą šakos, ant vieškelio mėnulio šviesoje švėkštelėjo šešėlis.“

Uždarieji bejungtukiai sakiniai – tai sakiniai, kurių dėmenys prasminiais santykiais daug tvirčiau susiję, nei atvirųjų sakinių dėmenys, aiški siejamoji intonacija, kuri gali būti aiškinamoji, priešinamoji arba paremiamoji.

„Pavogė arklį – pridėk ir balną.“
„Prieš pat Kalėdas atėjo žinia – nuo Nemunės iki Paprūsės …: valstiečiai sukilo prieš valdžią.“

Pastarajame sakinyje dėmenys grupuojami, o tai sakinį artina prie mišriųjų sakinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys