kultūra | Lietuvių kalba ir literatūra

Summa summarum

1. Postmodernizmas – visa apimantis reiškinys. Tačiau labai dažnai, neapibrėžus, koks turinys yra patalpinamas į sąvoką, kyla paradoksali situacija – postmodernizmo terminas vartojamas net ten, kur jis visiškai netinkamas. Todėl neretai atsiranda tokie dalykai kaip postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t.

2. Postmodernizmo sąvoka suformuluojama Lutzo Geldsetzerio 1959 m, tačiau ji vartota ir 50 metų anksčiau. Į architektūrą ji perkeliama tik 1975 m., į sociologiją – 1968 m., o filosofijoje įsitvirtina tik 1979 m. Iš pradžių, postmodernizmas turėjęs neigimą reikšmę, vėliau, apibrėžtas teoriškai, ryškių konotacijų nusikrato.

3. Postmodernizmui literatūroje būdingas daugialypis, dvigubas struktūriškumas, architektūrai – „dvilypis kodavimas“, sociologijoje – „intelektualinės technologijos“, kurios leistų laisvai reikštis daugybingumui, postmoderniajai filosofijai – vienovės atmetimas, heterogeniškumo atskleidimas, radikalusis pliuralizmas. Taigi, postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

4. Postmodernybę apibūdina postmodernus būvis, kuriame realizuojasi modernybė. Nuo modernybės postmodernybė skiriasi tik tuo, kad išsižadėjo modernizmo. Taigi postmodernybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip XX a. modernybė, o tiksliau, vadinamieji „naujieji laikai“. Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. „Postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu.

5. Modernybei veikiau būdingas „autizmas“ ir tam tikras diktatas, o postmodernybė orientuojasi į visuomenę ir pabrėžia pliuralizmą. Randasi tokios sąvokos kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas.

6. Postmodernizmas yra savo paties ribotumus įveikiantis modernizmas, kitaip tariant, ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma, kuri jau nutraukia ryšius su tradicija. Jei postmodernizmas ir pasitelkia tradiciją, tai tik ją perdirbdamas ir moderniai išreikšdamas. „Postmodernizmui tradicija reiškia ne konversiją, o perteikimą“.

7. Postmodernus mąstymas iš esmės yra hermeneutinis, taip pat, atviras dabartiniam technologijų ir mokslo pasauliui, nuolat atsigręžiantis į praeities dvasinio gyvenimo formas, bet ne tam, kad jas gaivintų ar jomis remdamasis rengtų ką nors kita, o kad jas vėl priimdamas, iš jų išsivaduotų.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija

Postmodernizmo samprata

„Postmodernizmas jokiu būdu nėra nei antimodernizmas, nei transmodernizmas – jis yra savo paties ribotumus ir rigorizmus įveikiantis modernizmas. <…> Architektūroje postmodernizmas peržengia monopolijos ribas ir įgyja laisvę naudotis tradicijos potencialais bei gaivini pamirštas modernizmo kryptis. Jis stoja prieš save patį degradavusį modernizmą, suteikia gyvybingumo jo naujoms intencijoms ir iš principo įveikia tradicinį jo ribotumą. Šiuolaikiškumas postmodernizmui yra svarbus taip pat, kai ir modernizmui. Tačiau įsisavindamas tradicijos potencialus jis iš principo yra atviresnis kur kas didesniam modelių skaičiui, negu kada nors modernizmui yra atėjęs į galvą“. Kitaip tariant, postmodernizmas – tai į ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma.

Postmodernizmas keičia modernizmą, tačiau būtina pabrėžti, kad kartu jį ir tęsia. Reikšminga, kad postmodernizmo vardas susijęs su modernizmu, bet nuo jo jis ir skiriasi. „Postmodernizmas nėra bevardis laikas po modernizmo – jis yra besiplėtojantis modernizmas po riboto modernizmo – arba toks bent jau norėtų būti. Toks pliuralistinis postmodernizmas vėl įtraukia į žaidimą visokius praleistus požiūrius ir potencijas. Jame glūdi įsivaizduojami pasirinkimai, ji turi kuo plačiausią kontekstą – nuo urbanistikos iki ekologijos, atsižvelgia į regionų kodus, įvairaus lygmens ištarmes, ir sudaro galimybę reikštis vaizdumo pretenzijoms bei juslinio rezonanso interesams“.

Postmodernusis kodavimas (t.y. dvigubas ir daugiau) iškelia į paviršių postmodernistinį daugiakalbiškumą. Jis ne visada yra aiškus, bet, pasak Welscho, toks ir neprivalo būti.

Postmodernizmo esama visur: skirtybių įvairovėje, įtampoje ir „nervus dirginančioje visumoje“. Postmodernybės esmę atskleidžia „modelių konfliktuojanti kombinacija“. Postmodernybė (taip pat ir postmodernioji architektūra) prasideda daugybingumo arba įvairovės pripažinimu. Daugybingumas, apie kurį Welschas ypač daug kalba, yra pirmoji minimali postmodernybės sąlyga.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Postmodernioji architektūra

Aptariant architektūrą kaip vieną iš postmodernybės raiškos sričių, ryškėja ne tik motyvai, konceptai, galimybės, bet ir pavojai. Welschas dėmesio centre pastato architektūrą kaip tokią, kurioje postmodernybės pasireiškimas yra ryškiausias.

Modernybei yra veikiau būdingas „autizmas“ ir tam tikras diktatas, o postmodernybė orientuojasi į visuomenę ir pabrėžia pliuralizmą. XX a. architektūrą formavo demokratinės intencijos, kur industrializacijos procesas turėjo virsti šansu, nes modernioji architektūra buvo suvienodėjus, nors ir avangardinė. Modernizmo esmė – „preskriptyvizmas“, todėl postmodernizmas nepritaria modernizmo vienodumui ir tokiai laikysenai. „Pavyzdinę funkciją jis mėgina atlikti kitaip. Jis kreipiasi ne į anoniminę ir hipotetinę, o į konkrečią ir realią visuomenę. Jis ketina ne diktuoti, o komunikuoti“, todėl struktūras ir kuria pliuralizmo pagrindu.

Postmodernizmui būdingas ir funkcionalumas. Ekonominiais argumentais remdamasis Adolfas Loasas teigė: „Ornamentas – tai vėjais paleista darbo jėga“.

Ir dar vienas akcentuotinas dalykas – funkcionalizmas nutraukia ryšius su tradicija. Tuo, kad statinys turi būti funkcionalus, niekas niekada neabejojo, tačiau reikalavimas, kad funkcionalumas turi paklusti estetikai, buvo iki tol negirdėta. Tiek su funkcijomis susijęs funkcionalizmas, tiek grynai formalus funkcionalizmas virto plataus masto veiksniu. Welschas kaip varomąją jėgą skiria techninę dvasią, kuri modernizme ir gimdė vienodėjimą, o postmodernizmas nusigręžia nuo modernizmui būdingo vienodinimo ir neišleidžia iš akių ne tik vėlyvojo modernizmo išsigimimo, bet ir ankstyvojo modernizmo projektų ir utopinių bruožų. Atsiskleidžia funkcionalizmo paradoksiškumas: nors gyvuoja funkcijų įvairovė, vis tiek jis nukrypsta į vienodumą.

Pasak Welscho, „postmodernizmas užsimojęs plačiau ir labiau atsigręžia į praeitį. Todėl santykio su tradicija dalykuose postmodernizmas išlaiko aiškią ribą tiek su faktiniu modernizmu, tiek ir su jo naujuoju pavidalu. Postmodernizmas, kuriam svetimas dogmatizmas, tradicijai vėl atveria duris“ .

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė

Kalbėdamas apie postmodernybę, Welschas nuolat žvilgsnį gręžia į Lyotard‘ą, nes jo veikaluose ji pakankamai gerai atsiskleidžia. Juose dėmesys nukreiptas į pliuralizmą, kalbos žaidimus. Filosofinis postmodernizmas jau ryžtingai stoja prieš visokį totalinimą ir laikosi pliuralistinės pozicijos.

Modernioji filosofija būtent mokslo dėka išsivadavo iš naujųjų laikų primestų vaizdinių ir todėl pasidarė postmoderni. Ir ši „postmodernioji filosofija yra ne kas kita, kaip nuosekli pliuralizmo filosofija“.

Naujųjų laikų modernybė, pasak autoriaus, ne kas kita, kaip XX a. modernybė. Postmodernybė teigia ne novizmą, o pliuralizmą, ir nauja čia tėra tik tai, kad jis dabar ima vyrauti ir pasidaro būtinas. Tai postmodernybę ir skiria nuo XX a. modernybės. „Modernybėje pliuralizmas buvo būtinas tik pavienėse srityse, o dabar – visoje kultūros ar gyvenimo erdvėje“. Postmodernusis pliuralizmas yra pranašesnis už bet kokį kitą iki šiol buvusį.

Kad būtų įtikinamiau, Welschas vėl prisimena Lyotard‘ą, kuris postmodernybės santykį su modernybe yra suformulavęs taip: „Postmodernybės nėra nei po modernybės, nei prieš ją. Ji jau glūdėjo joje, tiktai slapčia“. Nuo modernybės postmodernybė skiriasi tik tuo, kad išsižadėjo modernizmo ir, kad visa, ką modernybė buvo iškovojusi tik kai kuriose srityse, dabar realizuojama net kasdienybėje. Taigi postmodernybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip XX a. modernybė, o tiksliau, vadinamieji „naujieji laikai“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje

Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.

Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.

„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.

Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.

Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.

Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.

Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .

Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.

Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:

• ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;

• „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;

• „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .

Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum