Žyma: daugybingumas

Žinijos lūžiai

Vienas iš žinijos lūžių skatintojų – Michelis Foucault. To pagrindas – 1966 m. pasirodžiusi knyga „Žodžiai ir daiktai“. Šiame veikale jis išskyrė žinijos raidą nuo XVI a. iki dabarties ir nustatė, kad tuo metu įvyko du esminiai lūžiai. Pirmasis – XVII amžiuje (perėjimas nuo tradicinio pažinimo prie klasikinio) ir antrasis – XIX a. (perėjimas nuo klasikinio prie modernaus pažinimo). Kiekvieną kartą keitėsi visa žinijos tipologija, ir viskas pasisuko taip, kad naujoji žinija negalėjo būti kildinama iš senosios. Čia ir susiduriama su „radikaliu netolydumu“. Nuo veikalo pasirodymo prasideda tai, kas vėliau buvo vadinama „postruktūralizmu“ ir sudarė palankias sąlygas postmodernizmui apmąstyti.

„Postruktūralizmas yra kaip tik ta srovė, kurią nuo struktūralizmo, manančio, kad einant vienovės kryptimi galima peržengti bet kokią skirtį, skiria nepanaikinamos skirtybės idėja“.

Skirties temos ėmėsi Deleuze‘as 1968 m. pasirodžiusioje studijoje „Skirtis ir kartotė“. Įgavus skirčiai naują ir didesnę reikšmę, jis mėgina ją mąstyti kitaip negu tai gebėjo tradicinė filosofija. Pasukama postmodernizmo link. Skirtį jis apmąsto kaip laisvą, nevartodamas klasikinių panašumo, analogijos ir priešybės kategorijų. „Metaforiškai kalbant, pasiekiamas reikšmingas skirties teoremos plėtotės lygmuo. Skirtis dabar imama mąstyti visai nesidrovint vienoviškumo“. Visi suvokia šio žingsnio reikšmę. Todėl skelbiama tokia lygtis: „PLIURALIZMAS = MONIZMAS“. Paskelbta lygtis labai greitai tampa magiška formule. Vienovės negalima pateikti kaip baigtinės. O to niekas taip gerai neišaiškino kaip Derrida.

Tais pačiais metai, kai Deleuze‘as paskelbė savo veikalą apie skirtį, Derrida taip pat pasigavo šią dar Foucault paliktą atvirą temą ir ėmė ją gvildenti dviprasmiškai „Žmogaus pabaiga“ pavadintame pranešime. Jam daugybingumas – „raktas į metafizikos anapusybę“.

Derrida daugybingumą suvokė ne kaip daugelio kilmių daugybingumą, o veikiau priešingai – kaip krypčių, į kurias išsiskaido kiekvienas prasmės elementas, daugybingumą. Kiekvienas prasmės elementas nukreiptas į kitus ir jiems atsiskleidžia, tad būtina žiūrėti, kokios tai kryptys. Jis skirtį mąsto kuo radikalesnę. Ir tai jam pasiseka kaip tik todėl, kad jis, priešingai nei kiti „skirtininkai“, ne remiasi skirtimi, o laiko ją pagrindiniu vyksmu.

Pabaigos ir skirties temos, kurias nuodugniai nagrinėjo Derrida, svarbios ir kitai prancūziškojo panoramos figūrai – Jeanui Baudrillard‘ui. Tiesa, jo apmąstymuose jos iškyla kaip savita versija. Jos tam tikra prasme apverčiamos: nėra pabaigos, nes pabaiga jau yra; nėra skirties, nes skirtis – tik „indiferencijos būsena“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernizmo samprata

„Postmodernizmas jokiu būdu nėra nei antimodernizmas, nei transmodernizmas – jis yra savo paties ribotumus ir rigorizmus įveikiantis modernizmas. <…> Architektūroje postmodernizmas peržengia monopolijos ribas ir įgyja laisvę naudotis tradicijos potencialais bei gaivini pamirštas modernizmo kryptis. Jis stoja prieš save patį degradavusį modernizmą, suteikia gyvybingumo jo naujoms intencijoms ir iš principo įveikia tradicinį jo ribotumą. Šiuolaikiškumas postmodernizmui yra svarbus taip pat, kai ir modernizmui. Tačiau įsisavindamas tradicijos potencialus jis iš principo yra atviresnis kur kas didesniam modelių skaičiui, negu kada nors modernizmui yra atėjęs į galvą“. Kitaip tariant, postmodernizmas – tai į ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma.

Postmodernizmas keičia modernizmą, tačiau būtina pabrėžti, kad kartu jį ir tęsia. Reikšminga, kad postmodernizmo vardas susijęs su modernizmu, bet nuo jo jis ir skiriasi. „Postmodernizmas nėra bevardis laikas po modernizmo – jis yra besiplėtojantis modernizmas po riboto modernizmo – arba toks bent jau norėtų būti. Toks pliuralistinis postmodernizmas vėl įtraukia į žaidimą visokius praleistus požiūrius ir potencijas. Jame glūdi įsivaizduojami pasirinkimai, ji turi kuo plačiausią kontekstą – nuo urbanistikos iki ekologijos, atsižvelgia į regionų kodus, įvairaus lygmens ištarmes, ir sudaro galimybę reikštis vaizdumo pretenzijoms bei juslinio rezonanso interesams“.

Postmodernusis kodavimas (t.y. dvigubas ir daugiau) iškelia į paviršių postmodernistinį daugiakalbiškumą. Jis ne visada yra aiškus, bet, pasak Welscho, toks ir neprivalo būti.

Postmodernizmo esama visur: skirtybių įvairovėje, įtampoje ir „nervus dirginančioje visumoje“. Postmodernybės esmę atskleidžia „modelių konfliktuojanti kombinacija“. Postmodernybė (taip pat ir postmodernioji architektūra) prasideda daugybingumo arba įvairovės pripažinimu. Daugybingumas, apie kurį Welschas ypač daug kalba, yra pirmoji minimali postmodernybės sąlyga.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė

Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. Pasak Wolfgango Welscho, „postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu, ir, kaip jis pats teigia, veikiau ji yra „radikaliai moderni“. Labai svarbu įžvelgti naujųjų laikų, modernybės ir postmodernybės skirtybes. Atsakymas, kur ta skiriamoji riba, nuo kurios prasideda naujieji laikai, gana vienareikšmiškas – Descartes‘as ir XVII a. „Technika – tai žinojimo pagrindas“. Nuo Descartes‘o laikų ėmė viešpataut pagrindinis instrumentinio proto tipas ir naujieji laikai yra šio viešpatavimo kontekstas.

„Įsivyrauja radikalaus pradėjimo iš naujo patosas“. Lemiama tampa tai, jog pasiryžtama radikaliai viską pradėti iš naujo. Nauja tada ir tampa naujoviška, o sena matuojama pagal ją.

Naujieji laikai, pradėdami iš naujo, neišvengiamai atlieka vienijimo ir universalinimo vaidmenį. Abu bruožai (radikalumas, ir universalumas) yra „techninio“ pobūdžio. Welschas išskiria 1750 metus. Jie lemiamieji. „Tais metais pasirodo Rausseau veikalas „Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius“ – atsakymas į Dižono akademijos iškeltą keblų klausimą, ar naujas mokslų ir menų suklestėjimas prisidėjo prie papročių apvalymo?“ Rausseau peikia faktų ignoravimą ir tariamą žinojimą, kai yra supriešinamas „vienintelis teisingas kelias – „eiti į save ir klausytis sąžinės balso, kai aistros tyli“ .

Tais pačiais metais pasirodė Alexandro Gottleibo Baumgarteno „Aesthetica“ – pirmoji studija apie estetiką, kuri irgi turėjo lemiamą reikšmę.

Naujieji laikai mokslo ir technikos civilizacijos sukūrimo prasme turi ir priešingą gretutinę srovę. „Naujaisiais laikais esama dvejopo gydymo – racionalizavimu ir antiracionalizavimu“. Jie turi „kontranaujuosius“ laikus. Šie naujoviški tik tam tikra prasme, nes be lūžių ir pakitimų perima formaliuosius bruožus. Jiems priklauso pažanga. Welscho teigimu, jie netgi ugdo save remdamiesi iššūkių ir atsakymų kaita. „Vieninteliškumas ir universalumas naujųjų laikų modernybei yra itin būdingi, o daugybingumas ir dalinumas – itin svetimi“.

XX a. įvyksta esminis pokytis. Daugybingumas ir dalinumas pasidaro vyraujantys ir neišvengiami. Prisimenama ir Einšteino reliatyvumo teorija, kuri padėjo suprasti, jog visumos neįmanoma apibrėžti, nes nėra atskaitos taško. „Tikrovė paklūsta ne vienam vieninteliam modeliui, o daugeliui; ji yra konfliktiška ir dramatiška, vienoviškumas galimas tik specifinėse dimensijose, o ne kaip visuma“ .

„Naujųjų laikų pagrindinėje kryptyje, atsiranda būtinybė peržiūrėti ir keisti pagrindinius principus“. Į mokslinę sąmonę tuo metu jau ima smelktis tokios sąvokos, kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas. Atsisakoma monopolizmo, visuotinybės ir išimtinumo. Į mokslą plūsteli modelių įvairovė, paradigmų konkurencijos ir vieningų bei galutinių sprendimų nebuvimo pripažinimas.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė

Wolfgangas Welshas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ bando užčiuopti modernybės sąvoką ir postmodernybės prognozes. Autorius bando nubrėžti modernybės pradžios pasireiškimo ribas įvairiose srityse. Literatūroje modernybę linksta laikyti prasidėjusią nuo Boecijaus, architektūroje – nuo gotikos ir renesanso, fizikoje – nuo Descartes‘o ar net Newtono.

XX a. kultūros modernybė iš esmės yra nukreipta pieš XIX a. ekonominę modernybę. Padaręs tokias išvadas, Welschas teigia, kad postmodernybei negalima prikaišioti dėl „neskaidrumo“, nes ir pati modernybė labai nevienodai suprantama, o tuo labiau interpretuojama.

Bet, pavyzdžiui, Bardiajevas vartoja terminą „Naujieji viduramžiai“ vietoj „postmodernizmas“. Jo teikiamas variantas yra labiau susiskaidžiusios modernybės koregavimas vienove. Tačiau viduramžiais galima pasinaudoti ir priešingu, daugybingumo, aspektu. Kaip tik tai padarė U. Eco. Viduramžių pavyzdys įžvelgiamas įvairovėje.

Be vienoviškumo negalima kalbėti ir apie daugybingumą. Prieš daugybingumą nukreiptos vienovės koncepcijos tik iš naujo jį atgamina aukštesniu lygmeniu.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje

Postmodernybė labiausiai sietina su architektūra. Terminas įsitvirtino nuo 1975 m., tačiau iš pradžių iškilo kaip neigiamos reikšmės sąvoka. Architektūrinė postmodernybė turėjo socialinę ir semiotinę motyvaciją.

Apskritai architektūrai būdingas „dvilypis kodavimas“ – pagrindinis postmoderniosios architektūros kriterijus, t.y., kad skirtųsi nuo monotoniško moderno, jai reikia vienu ir tuo pačiu metu vartoti bent dvi architektūros kalbas, t.y., sugretinti, pvz.; tradicinį ir modernųjį, etinį ir paprastąjį, tarptautinį ir regioninį kodus.

„Dvilypis kodavimas“, kaip apibrėžia Welschas, – tai tik minimali „daugialypio kodavimo“ formulė. Prie funkcionalumo postmodernizme dar prisideda ir funkcijos kriterijus.

Sociologijoje postmodernizmo sąvoka pirmą kartą pavartota 1968 m. Amito Etzion‘io.

Svarbiausios čia ne mašinų, o „intelektualinės technologijos“. Kaip ir visur kitur, svarbu laisvai leisti reikštis daugybingumui.

Ir tik siaurąja prasme postmodernizmas sietinas su kultūra. Postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

Išplėtota postmodernybės koncepcija filosofijoje įsitvirtino labai vėlai – 1979 m., kai prancūzų filosofas Jeanas – François Lyotard’as paskelbė savo veikalą „Postmodernus būvis“. Čia išeities pozicijos yra naujosios technologijos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusi diskusija postmodernybės ir postindustrinės visuomenės klausimais. Jau tada vyravo teiginys, kad ne technologijos apibūdina postmodernybę, o postmodernus būvis. Vadinasi „„postmodernybės“ sąvoka atsirado refleksijos į moderniosios žinijos savitumą pagrindu“ . Visuotinybė atgyveno. Viskas suskilo į dalis, o susiskaidymas kaip tik ir yra postmoderniojo daugybingumo sąlyga.

Postmodernizmo interesai tapo nukreipti į „ribas ir konfliktų zonas, į trintis, iš kur randasi nežinoma ir tai, kas prieštarauja įprastiniam protui, – kas yra „paralogiška“ .

Nuosekliai žiūrint, visai nekeista, kad filosofinis postmodernizmas yra įsisąmoninęs „kalbos žaidimų, meno žanrų, gyvenimo formų nevienalytiškumą“. Taigi, postmodernybėje realizuojasi modernybė.

Pagal Welschą, postmoderniajai filosofijai kyla 3 uždaviniai:

•    ji turi pagrįsti ir įteisinti atsisveikinimą su vienovės reikalavimu;

•    „būtina atskleisti heterogeniškumą ir išmokyti suprasti, kad gamtinė vienovė pasiekiama ne kitaip, kaip prievarta ir totalitarizmu“ ;

•    „postmodernioji filosofija privalo aiškinti vidines iš radikaliojo pliuralizmo koncepcijos arba principo kylančias problemas“ .

Taigi, postmodernybė prasideda ten, kur nustoja galiojusi visuma.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum