Summa summarum

1.    Postmodernizmas – visa apimantis reiškinys. Tačiau labai dažnai, neapibrėžus, koks turinys yra patalpinamas į sąvoką, kyla paradoksali situacija – postmodernizmo terminas vartojamas net ten, kur jis visiškai netinkamas. Todėl neretai atsiranda tokie dalykai kaip postmoderni teologija, postmodernus turizmas, postmoderni kūno kultūra ir t.t.

2.    Postmodernizmo sąvoka suformuluojama Lutzo Geldsetzerio 1959 m, tačiau ji vartota ir 50 metų anksčiau. Į architektūrą ji perkeliama tik 1975 m., į sociologiją – 1968 m., o filosofijoje įsitvirtina tik 1979 m. Iš pradžių, postmodernizmas turėjęs neigimą reikšmę, vėliau, apibrėžtas teoriškai, ryškių konotacijų nusikrato.

3.    Postmodernizmui literatūroje būdingas daugialypis, dvigubas struktūriškumas, architektūrai – „dvilypis kodavimas“, sociologijoje – „intelektualinės technologijos“, kurios leistų laisvai reikštis daugybingumui, postmoderniajai filosofijai – vienovės atmetimas, heterogeniškumo atskleidimas, radikalusis pliuralizmas. Taigi, postmoderni visuomenė nori nenori yra pliuralistinė.

4.    Postmodernybę apibūdina postmodernus būvis, kuriame realizuojasi modernybė. Nuo modernybės postmodernybė skiriasi tik tuo, kad išsižadėjo modernizmo. Taigi postmodernybė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip XX a. modernybė, o tiksliau, vadinamieji „naujieji laikai“. Postmodernybė iš esmės skiriasi nuo naujųjų laikų. „Postnaujalaikiška“ ji yra tikrai, o postmoderni – vargu.

5.    Modernybei veikiau būdingas „autizmas“ ir tam tikras diktatas, o postmodernybė orientuojasi į visuomenę ir pabrėžia pliuralizmą. Randasi tokios sąvokos kaip daugybingumas, nutrūkstamumas, antagonizmas, dalinumas.

6.    Postmodernizmas yra savo paties ribotumus įveikiantis modernizmas, kitaip tariant, ateitį nukreipta modernizmo transformacijos forma, kuri jau nutraukia ryšius su tradicija. Jei postmodernizmas ir pasitelkia tradiciją, tai tik ją perdirbdamas ir moderniai išreikšdamas. „Postmodernizmui tradicija reiškia ne konversiją, o perteikimą“.

7.    Postmodernus mąstymas iš esmės yra hermeneutinis, taip pat, atviras dabartiniam technologijų ir mokslo pasauliui, nuolat atsigręžiantis į praeities dvasinio gyvenimo formas, bet ne tam, kad jas gaivintų ar jomis remdamasis rengtų ką nors kita, o kad jas vėl priimdamas, iš jų išsivaduotų.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija

Postmodernizmas ir tradicija

Tradicijos elementai postmodernizmui yra nepaprastai svarbūs, ypač turinio požiūriu. Jie įkūnija užmirštus visuomenės ir architektūros bruožus, simbolius bei žmogaus lūkesčius. Tačiau visi šie turiniai į gyvenimą grąžinami tik transformuoti.

Postmodernizmui būtinas ir didesnis raiškumas, o ne tik puošybiniai elementai ar „citatų mišrainė“. Jei postmodernizmas ir pasitelkia tradiciją, tai tik ją perdirbdamas ir moderniai išreikšdamas. „Postmodernizmui tradicija reiškia „ne konversiją, o perteikimą“, ir tai savo ruožtu reiškia, „kad nėra nieko nekeičiama ir vien konversuojama, priešingai – mokomasi suvokti ir išsakyti tai, kas sena“.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Summa summarum

 

Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose

1959 m. postmodernizmo sąvoką suformuluoja Lutzas Geldsetzeris, nors ji jau vartota 50 metų anksčiau.

1917 m. Rudolfas Pannwitzas pamini darbe “Europos kultūros krizė”. Jo „Postmodernus žmogus“ tėra Nietzsche‘s įtvirtintas „antžmogis“. Čia samprotavimų foną sudaro Nietzsche‘s patologijų diagnozė – nusakoma dekadanso ir nihilizmo sąvokomis. Tad postmodernybę, remiantis Panwitzu, reikėtų suprasti kaip keterą, iškilsiančią po modernybės įdubos.

1934 m. Federico de Onizui postmodernybė nėra būsimo kultūros palikimo signalas – ji žymi neilgą praeities periodą literatūroje. Šiek tik vėliau, 1947 m. Arnoldas Toynbee parašo veikalą „Istorijos tyrimai“. Čia postmodernybė žymi Vakarų kultūros fazę, kurios pradžia 1875 m.

Postmodernizmo sąvoka pamažu formuojasi Š. Amerikos literatūriniuose debatuose. Ten ją perima Toynbee. Visko pradžia – 1959 m., kai žodį postmodernizmas pavartoja Irwingas Howe. Sąvoka iš pat pradžių dar reiškė tik nykaus nuosmukio diagnozę.

Apie tai 1969 m. kalbėjo ir Leslie Fiedleris savo garsiajame straipsnyje „Cross the Border – Close the Gap“ („Perženkite ribą – užkaskite griovį“). Šis straipsnis pirma pasirodė ne literatūriniame žurnale, o Playboy.

Po viso to jau randasi postmodernus rašytojas, kuris ir yra „dvilypis agentas“. Postmodernizmui literatūroje būdingas daugialypis, dvigubas struktūriškumas. Tai pasakytina apie semiotiką bei sociologiją.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą
Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

 

Meno kūrinys literatūros procese

Kūrybą be istoriškai sąlygotos istorinės literatūrinės savimonės, bendrojo mentaliteto dar formuoja ir konkretūs menininkų sumanymai. Kūrinys savyje tarsi turi dvipusį charakterį, t.y. objektyvųjį (istoriškai apspręstą) ir subjektyvųjį (nepakartojamą ir individualų). Bendrais bruožais paėmus, meno kūrinys, kaip kūrybos rezultatas, tartum ateina iš nebūties. Jo šaknys yra labai plačios (istoriniai procesai, aplinkos garsai ir spalvos, tyla, erdvė, žmogaus jausmų ir minčių srautas). Galima sakyti, kad toks chaosas išmaitina kūrybą. Meno kūrinys, paklusdamas kūrėjo valiai, sutelkia tą chaosą į pastovias literatūros savimonėje nusistovėjusias pozicijas, formas. Aptardami tradicijos ir novatoriškumo santykį, galime suprasti, kad kiekvienas kūrinys, kad ir koks originalus būtų, nėra visiškai individualus. Kiekviena kultūros epocha, formuodama meno procesą, kuria ir sau priimtiną etaloną, modelį.

Kiekvienos epochos visuomenė meną suvokia ir kuria pagal toje visuomenėje susiklosčiusias tradicijas. Tokiu būdu meno kūrinys patenka į tam tikrą prieštaringą situaciją. Jis turi atitikti ir proceso tradiciją, ir pasakyti kažką naujo. Sakoma, kad literatūros kūrinys nuolat ardo literatūros proceso tvarką, kad tą procesą stumtų naujumo kryptimi. Kiekvienam kūrėjui iškyla sunki dilema: rašyti pakankamai tradiciškai, kad tave suprastų, ir sykiu rašyti naujai, kad tave pastebėtų. Kūrinio ir proceso santykis turi savyje neišvengiamą prieštarą: atitikti tradiciją ir ją paneigti. Kad meno kūrinys visuomenei būtų suprantamas ir emociškai įtakingas, kūrėjas laikosi tam tikrų normų – literatūros konvencijos. Literatūros teorijoje šios normos turi dvejopą pasiskirstymą – sinchroninę ir diachroninę kreives.

Diachroninė ašis parodo meno kaitą laike.
Sinchroninė ašis atidengia vidinius kūrinio kitimus. Jie apima visą poetiką.

SINCHRONINIS PJŪVIS

Principai, lėmę kūrinio priklausomybę tam tikram žanrui, rūšiai formavosi pagal tris kriterijus:

• pagal meninio pasaulio sanklodą (kultūrinę epochą);
• pagal subjekto vietą kūrinio sandaroje;
• pagal meninės kalbos organizavimą.

Pagal šiuos aspektus literatūros sąmonėje išsiskaidė trys literatūros rūšys: epas, lyrika ir drama. Tai nebuvo lygiaverčiai skirsniai. Epas ir drama susiformavo antikoje. Jų teorinius pamatus pirmasis apibūdino Aristotelis savo poetikoje. Įdomu tai, kad jo atrasti dėsniai tebegalioja ir šiandien. Todėl yra sakoma, kad antikos teorinė mintis yra universaliausia per visą literatūros savimonės procesą. Lyrika, kaip literatūros rūšis, susiformavo daug vėliau.  Galima sakyti, kad XVIII a. romantizmo laiku.

Aristotelio poetika, nors ir buvo teoriškas istorinis pamatas visai Europinei kultūrai, tačiau ir kiekvienoje išsilavinusioje tautoje buvo talentingų rašytojų, kurie pateikė savo indėlį.  Lietuvių kultūriniame kontekste svarbus poetas ir teorijos pradininkas Konstantinas Mikalojus Sarbievijus (XVI a.), rašęs lotynų kalba, todėl buvo minimas kaip Europos poetas. Yra parašęs penkių dalių  lietuvių poetiką, teoriją, kur įžvalgiai aptarė Aristotelio dėsnius lietuviškoje renesanso tradicijoje.

Visose kultūros epochose žmonės stengėsi sugrupuoti juos supančius reiškinius, suvokti istorinius procesus ir tuo pačiu suprasti meno dėsnius taip, kad tas suvokimas įgytų tam tikrą sistemą, tad natūraliai buvo siekiama tuos reiškinius apibrėžti įvairiomis sąvokomis. Pažvelgus į diachronišką pjūvį matyti, kad pačią griežčiausią tvarką klasifikacijoje buvo nustatęs klasicizmas. Jo metu meno taisyklės įgijo visuotinai privalomų įstatymų statusą – rašyti negalėjai kitaip, negu buvo nustatyta dėsniais.

Kaip antikoje Aristotelis, taip klasicizme teorinės minties įtvirtintoju yra laikomas Nikola Bualio ir jo veikalas „Poezijos menas“. Kūrinys minimas ir literatūros teorijoje, nes šis veikalas buvo pirmoji norminė poetika. Šios poetikos taisyklėmis vėliau rėmėsi įvairios filosofinės sistemos, literatūros teorijos. Svarbu minėti ir mūsų literatūros kontekstą, nes klasicizmo dėsniai turėjo ypač svarbią įtaką taip vadinamoms jaunoms literatūroms. Jaunos literatūros sąvoka kultūroje nėra jokia metafora, tai yra aiškiai nustatytas terminas. Jauna literatūra – tai ta, kuri į savarankišką literatūros procesą įžengė XIX a. antroje pusėje. Savarankiškas literatūros procesas yra toks, kada:

• literatūra imama kurti bendrine literatūrine kalba;
• literatūra jau yra išsivadavusi iš kitų tautų kultūrinės įtakos.

Maironis yra pirmasis jaunosios lietuvių literatūros kūrėjas, o Adomas Jakštas Dambrauskas (teoretikas) Lietuvoje pakeitė Bualio. Jis grūmėsi, kad Lietuva neįžengtų į kitų kultūrų teritoriją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų.

https://lietuviukalbairliteratura.lt/dramos-kilmes-teorijos/

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos