Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Filosofinė proza. Aristotelis

Aristotelis. Aristotelis gimė gydytojo šeimoje, Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, todėl vėliau buvo vadinamas ir Stagiriečiu. Sulaukęs septyniolikos, įstojo į Platono akademiją ir dvidešimt metų joje studijavo. Paskui jis kiek laiko pagyveno Lesbe, o 342 metais pr. m. e. tapo keturiolikmečio Aleksandro mokytoju Makedonijos valdovo Pilypo rūmuose. Prasidėjus Aleksandro karo žygiams, Aristotelis grįžo į Atėnus ir ten 334 metai pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Likėjų (Licėjų). Jo alėjomis vaikštinėdami jis ir jo mokiniai filosofuodavo, todėl buvo praminti peripatetikais (vaikštinėtojais). Aleksandrui mirus, Aristotelis buvo apkaltintas bedievybe ir netrukus tremtyje pasimirė.

Aristotelis buvo tam tikra prasme idealistiškojo Platono realistiškas dvynys. Tačiau jis, užuot paneigęs idėjų pasaulio ir pavidalų pasaulio skirtingumą, jį suvisuotino, apibendrino. Tai jis pasiekė mažu, bet esmingu pakeitimu: jis kalba ne apie idėją ir pavidalą, bet apie formą ir medžiagą. Naujasis skirtumas nebe supriešina dviejų pasaulių, o egzistuoja kiekvienoje to paties pasaulio vietoje.

Aristotelis buvo parašęs apie 400 kūrinių, tačiau išlikusių nėra daug: tik dialogų ir traktatų Aristotelis. Poetikaištraukos. Anksčiau buvo manoma, kad traktatai tėra tik konspektai, nes juose išlikusių daug neaiškių vietų.

Svarbiausias Aristotelio veikalas yra „Poetika“. Ją sudaro dvi knygos; antroji, skirta komedijai ir jambui, neišliko. Pirmoje dalyje / knygoje yra aptariami tragedija, epas ir bendri literatūros klausimai (grožio sąvoka ir jo santykis su tikrove). Kūryba Aristoteliui yra realybės pamėgdžiojimas, bet ne aprašymas. Pasak jo, kūrėjas apibendrina faktus. Aristotelis tarsi polemizuoja su Platonu neminėdamas jo vardo, bet poeziją lygina su istorija ir teigia, kad „istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas rašo proza, o kitas eilėmis“. Poezijos objektas jam yra ne tikrovė, o dėsningumų suvokimas, kurie gali būti tikėtini. Taigi, objektas – ne gamta, o veiksmai ir charakteriai – žmogaus gyvenimas. Čia pabrėžiama pažintinė reikšmė.

Aristotelio „Poetikoje“ katarsio teorija aiškinama dvejopai:

1. tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir tų jausmų išgryninimą.
2. Vertimas: Tragedija sukelia žiūrovams baimės ir pasigailėjimo jausmus ir apsivalymą nuo tų jausmų (pastarasis traktuojamas kaip netradicinis aiškinimas).

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Platonas
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Filosofinė proza. Platonas

FILOSOFINĖ PROZA (išmintis). Filosofinė proza buvo suprasta kaip vieningas mokslas, apimantis visas sritis. Pradiniame etape ji rėmėsi Egipto, Babilono mokslų atradimais. Šios prozos tikslas buvęs išsiaiškinti pasaulio kilmę ir esmę. Filosofinės prozos vystymosi laikas buvo IV – V a. pr. m. e., tada ji įgavo meninę raišką. Susiformavo kelios filosofinės prozos sistemos:

Demokrito materialistinė sistema (pasaulis susideda iš dalelių);
• Platono idealistinė sistema;
Aristotelio sistema (nei materialistinė, nei idealistinė).

Tuo metu susiformuoja ir dialogas, kurio pradininku laikomas Platonas.

Platonas (427-347 m. pr. m. e.) pagal kilmę buvęs aristokratas. Jaunystėje jis buvo Sokrato mokinys, o po mokytojo mirties pats ėmė rašyti filosofinius veikalus, kūrė idealios valstybės modelį. 387 m. pr. m. e. jis nusipirko sklypą Atėnų pakrašty, šventoj Akademio giraitėje ir įkūrė savo filosofinę mokyklą „Akademiją“, kurios nariai užsiėmė filosofija ir dialektika. Čia Platonas Platonaskūrė idealios valstybės modelį.

Platono filosofija neatriboja dorovės mokslo, etikos, pažinimo teorijos ir grožio meno teorijos (estetikos). Pasak Platono, filosofuoti – jau savaime dorovinga, o mokslą maitinąs erotikos patrauklumas (grįžkim į „Puotą” ir meilės pakopas). Mažai kam yra pavykę taip įdomiai išdėstyti filosofiją.

„Akademijoje“ Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Jo veikalas „Valstybė” – tai pirmoji utopija. Valstybė yra darni tik tuomet, jei ją valdo filosofai, saugo kariai, o daiktus gamina amatininkai. Šeima ir nuosavybė panaikinama, o vietoj jų įvedama valstybinė auklėjimo diktatūra, kuri apima elito atranką ir nustatytą lavinimo programą. Vaikams iš pradžių pasakojami mitai, vėliau jie mokomi skaityti ir rašyti: nuo 14 – 16 metų mokomi poezijos, nuo 16 – 18 mokomi matematikos, vaikinai nuo 18 – 20 metų išeina karinio parengimo programą. Paskui mažiau pasiturintys lieka kariuomenėje, o gabieji kremta mokslus kolegijoje. Ją baigę yra suskirstomi tarsi grupėmis: linkusieji į praktinius dalykus, pradeda žemesniųjų valdininkų karjerą, o elitas penkerius metus studijuoja grynąsias idėjas. Po mokslų 15 metų užima aukštesniuosius valdžios postus ir, sėkmingai juose pasidarbavę, nuo 50 metų amžiaus gali imtis šalies valdymo.

Matome, kad utopija nuo pat pradžios krypsta į totalitarizmą. Deja, Sirakūzuose Platonui savo utopijos įgyvendinti nepavyko.

Be veikalo „Valstybė“ Platonas parašė apie 30 filosofinių dialogų: tragedijų, ditirambų, dramų. Darbai parašyti dialogų forma, o pagrindinis jų veikėjas yra Sokratas. Ryškiausi: „Apologija“ – skirtas Sokrato gynybai teisme, „Gorgijas“ – kritikuojama retorika, „Protagoras“ – svarsto apie dorybę ir sako, kad tai ne pagrindinė savybė, „Puota; Faidonas“.

Platonas buvo objektyviojo idealizmo pradininkas. Apie jo įtaką dažnai yra pasakoma, kad visa Europos filosofija  – tai tik Platono komentarai. Žymiausias jo mokinys – Aristotelis, kuris, beje, ne iki galo pritarė mokytojo idėjoms.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė proza. Aristotelis
Retorika
Istoriografinė proza
Helėnizmo epacha

Euripidas

Euripidas – (gimė apie 485, 484 m. pr. m. e. Saliamine, mirė 406 m. pr. m. e. Peloje) senovės Graikijos dramaturgas, naujosios Antikos tragedijos atstovas. Euripidas kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri turėjo didelę biblioteką namuose. Jaunystėje jis užsiiminėjo atletika, bandė tapyti, bet visa tai jo netraukė, jam kur kas buvo įdomesnė filosofija ir poezija. Savo laiku buvo nesuprastas, neįvertintas ir nemėgtas, nes idėjos, kurias išsakė kūriniais, tam laikmečiui buvusios per ankstyvos, jų visuomenė nesuprato. Tad Euripidas mėgo vienatvę.

Dramaturgas parašė virš devyniasdešimt dramų, iš jų išlikusių yra septyniolika („Medėja”, „Bakchantės”, „Elektra”, „Orestas”, „Trojietės” ir kt.). Galima sakyti, kad jo dramų išliko daugiau nei Aischilo ir Sofoklio kartu sudėjus, ir tik dėl to, kad buvo išsaugoti rankraščiai. Iš visų savo dramų net 22 tragedijos buvo pastatytos, tačiau pripažinimo Euripidas susilaukė vos keturis kartus (455 m. pr. m. e. pirmasis laimėjimas). Greta 17 išlikusių tragedijų yra viena ir satyrų drama „Kiklopas“. Pasak Aristotelio, Euripido dramos yra žymiai tragiškesnės, nei kitų poetų. Euripidas dramas kūrė senųjų mitų pagrindu, tad jose atsispindėjo socialinės epochos problemos ir krizės pradžia.

Autorius yra žinomas dėl to, kad jis pakeitė tradicinės antikinės tragedijos struktūrą, t.y. įvedė stiprios moters ir protingo vergo veikėjus ir pašiepė daugelį graikų mitologijos herojų. Euripidas daug domėjosi sofizmo filosofija, jam buvo artima sofistų filosofija, kuri teigė, kad viskas pasaulyje yra reliatyvu, o visa ko matas yra žmogus. Sofistai teigė, kad naudojantis retorika galima įrodyti, ką tik nori. Pasak jų, nėra objektyvių moralės normų, kiekvienas žmogus turi teisę elgtis savaip, t.y. laikytis savo požiūrio, o savas požiūris nebūtinai turi sutapti su kitų žmonių nuomonėmis. Žmogus yra laisvas ir jam neprivalomi žmonių sukurti įstatymai ir religija, nes tai išmislas.

Domėdamasis sofistais Euripidas garsėjo kaip skeptikas, visuomenės kritikas, tačiau nepaisant to, jis pralenkė savo amžių moderniomis idėjomis ir subtiliu veikėjų psichologizmu. Euripido dramos artimos ir XXI a. skaitytojui savo sudėtingu veiksmu, jo vaizdavimu atsisakant patoso bei subtiliu veikėjų aistrų ir emocijų atskleidimu.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

 Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Aischilas
Sofoklis
Senoji graikų komedija: Aristofanas
Vidurinioji Atikinė komedija

Meno santykis su tiesa

Estetika negali apeiti klausimo: koks yra meno santykis su tiesa? Menas gali vaizduoti ir tai, kas teisinga, ir tai, kas neteisinga, arba neatitinka tikrovės, taip pat, kaip jis vaizduoja teigiamus ir neigiamus reiškinius. Tačiau teigiami ir neigiami reiškiniai taip pat turi būti vaizduojami teisingai. Vadinasi, pati „vaizduosena“ turi patenkinti tam tikrus tiesos reikalavimus. Tačiau, kokie tai reikalavimai? Net tie estetikai, kurie laikosi pamėgdžiojimo teorijos, pvz.: Aristotelis, mano, kad menas atrenka tai, kas tikrovėje yra esminga ir derinasi su menininko sumanymu. Tačiau ir toks paaiškinimas neatskleidžia meno santykio su tiesa, nes bet kokios naudojamos stilizavimo priemonės pakeičia tikrovės vaizdą.

Kalbant apie fantastinį (pasakos) meną, kuriamas visiškai kitoniškas pasaulis, kuriame nustoja veikę tikrovės dėsniai. Tada meno uždaviniu tampa neatvaizduoti realybę, nes tiesa negali turėti tos pačios reikšmės, kaip pažinimo ir praktinio gyvenimo srityse.

Dėl daugelio meno rūšių galima abejoti, ar joms iš viso tinka tiesos kriterijus, tačiau ką menui reiškia tiesa, negalima duoti bendro paaiškinimo, pirmiau neišsiaiškinus atskirų meno rūšių santykio su tikrove. Neginčijamą ryšį su tikrove pirmiausia rodo vaizduojamasis menas, bet jei pasirodys, kad tam tikras tikroviškumas ir teisingumas yra esminis pačių estetinių vertybių momentas šioje meno rūšyje, tai iš to galima būtų spręsti ir apie kitų meno rūšių santykį su tiesa, ir kokia prasme meninė tiesa turėtų būti skiriama nuo mokslinės ir praktinės tiesos. Meninės tiesos aspektą giliau patirsiu kalba apvilktuose sprendimuose.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė