Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum

Jacques Derrida „Apie gramatologiją”: rašytinė būtis

Nietzsche smarkiai prisidėjo prie signifikanto išlaisvinimo iš jo priklausomybės nuo logoso arba jo kildinimo iš logoso bei su juo susijusios tiesos. Skaitymas, taigi ir raštas, tekstas Nietzschei yra „pirminiai“ veiksmai tokios prasmės atžvilgiu, kurios jie visų pirma neturi perrašyti ar atskleisti ir kuri dėl to nėra pirmapradėje stichijoje ženklinama tiesa ir logoso esatis. Nietzsche parašė, kad raštas – visų pirma jo paties raštas – nėra pirmapradiškai pajungtas logosui ar tiesai. Jis tapo pajungtas epochoje. (Logosas – begalinis Dievo protas) Būties logosas, „Mąstymas, paklusnus Būties Balsui“ yra pirmasis ir paskutinis ženklo šaltinis. Žodis „būtis“ esąs pirmapradis žodis, visiems kitiems žodžiams užtikrinantis buvimo žodžiu galimybę.

1) Ar šiuolaikinė kalbotyra, t.y. reikšmės mokslas, suskaldantis žodžio vienovę, dar turi ką bendra su kalba?

2) Ar, priešingai, visa, kas taip giliai apmąstoma kaip būties mąstymas ar būties klausimas, neslypi senojoje žodžio kalbotyroje?

Užsiminęs apie „būties balsą“ Heideggeris primena, kad jis yra tylus, nebylus, begarsis, bežodis, pirmapradiškai a-foniškas.  Jis tvirtina, kad būtis randasi kaip istorija tik per logosą ir anapus jo yra niekas, taigi signifikato ir signifikanto skirtis yra niekas.

Šiems mąstymams (Nietzsches ir Heideggerio) būdingas svyravimas nereiškia kokio nors nerišlumo: tai visiems pohėgeliškiems mėginimams ir šiam perėjimui nuo vienos epochos prie kitos būdingas svyravimas. Anot Hegelio, raštas yra savimarša, užmaršties galia. Bet jo rašto kritika baigiasi, kai jis ima kalbėti apie raidyną.  Raidynas, kaip fonetinis raštas, yra vergiškesnis, nepakenčiamesnis, antraeiliškesnis. Raidinis raštas reiškia garsus, kurie jau patys yra ženklai. Taigi raidinį raštą sudaro ženklų ženklai. Bet kartu fonetinis raštas yra ir geriausias raštas, dvasios raštas, istorijos raštas.

Nefonetiniu raštu gali naudotis kurtieji ir nebyliai. Tai, ką savo nefonetiniu aspektu išduoda pats raštas, yra gyvenimas. Raštas kelis grėsmę tiek kvėpavimui, tiek dvasiai, tiek istorijai, – raštas yra jų pabaiga. Nutraukdamas kvėpavimą, sustingdydamas dvasinę kūrybą raidžių pasikartojimu, apribotas siauros aplinkos ir skirtas mažumai, raštas yra mirties pradas būties tapsme. Raštas šnekai yra tas pats, kas Kinija Europai.

Hėgelis reabilitavo mąstymą kaip ženklus gaminančią atmintį, naujai įvedė esminę rašytinio pėdsako būtinybę filosofiniame diskurse, – tai paskutinis knygos filosofas ir pirmasis rašto mąstytojas.

__________________________

Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: raštas iki rašto
Jacques Derrida „Apie gramatologiją“: signifikantas ir tiesa
Jacques Derrida: kalbotyra ir gramatologija
Jacques Derrida: išorė ir vidus
Jacques Derrida: išorė yra vidus
Jacques Derrida: pleištas
“Apie gramatologiją”: summa summarum
Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Žemininkų pavadinimas kilo iš ontologijos „Žemė“, išleistos 1951 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurią sudaro penkių poetų kūryba (K. Bradūno, A. Nykos – Niliūno, H. Nagio, J. Kėkšto ir A. Mačernio, kuris jau buvo miręs, tačiau jo kūryba buvo įdėta iš pagarbos). Žemininkai dar kitaip vadinami lankininkais. Pastarasis pavadinimas kilo tada, kai imtas leisti leidinys „Literatūros lankai“ (1952 – 1959 m.).

Gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, beveik visi iš provincijos, anksti pajutę ryšį su žeme ir gimtine, pradeda kurti dar gimnazijose, o debiutuoja jau po universitetų baigimo maždaug tuo pačiu laiku – apie 1935 metus. Alfonsas Maldonis tada dar tebuvo vos šešerių metų berniukas. Nepaisant to, visgi jo kūryba, prasidėjus 1958 – aisiais, yra artima Žemininkų poezijai. Tai nėra tam tikrų idėjų ar temų kartojimas, bet labiau kalbėjimo, išsakymo ir filosofinio mąstymo bendrybė. Tokių A. Maldonio kūrybos sąsajų ir skirtybių su žemininkų poezija galima skirti bent keletą.

Pirmiausiai verta nubrėžti Žemininkų kūrybos gaires, kurių pagrindinis akcentas ir pamatas iš esmės visada yra žemė. Ji nėra vien beveidė gamta, bet žmogaus darbu ir kūryba perkeista tikrovė. Joje iškyla istoriniai, karta iš kartos kintantys klausimai, joje įprasminamas žmogaus buvimas. Žemė – tai šviesūs ir saugūs namai vaikystėje, bet atsakinga kovos arena vėliau, atnešanti ne vieną nusivylimą žmogui subrendus. Pastarasis teiginys visiškai netiktų A. Maldonio kūrybai. Čia žemė nėra pagrindinis centras – jai suteikiamas kitoks prioritetas. Jo lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų, o šis apie gimtąjį kraštą. Paprastai dzūkiško peizažo fragmentai yra tik priemonė identifikuoti ir išskirti lyrinį „aš“, pereiti prie jo jausenų ir likimiškumo. Taigi, poeto kūryboje pabrėžiama gamtos ir žmogaus panašumo idėja.

Jau šiek tiek buvo užsiminta apie iškylančius istorinius klausimus, randamus Žemininkų poezijoje. Maldonio poezijoje istorijos realijų esama, tačiau istorinis kontekstas tėra tik vienas iš eilėraščio sluoksnių, pasitelkiamas bendrosioms būties ir likimiškumo temoms gvildenti, kurios yra senos.

Dar vienas aktualus dalykas – kartų kaitos reikšmingumas. Istorijos eigoje tęsiami ne tik pradėti darbai, bet ir tradicijos („Ir pradėti žmonių darbai, / Iš rankos perduodami rankon“ ). Svarbu suvokti, kas buvome ir kas esame, ką po savęs turime palikti. Poetas nuolat tai pabrėžia, apmąsto paraleliai su būties, mirties ir likimiškumo temomis. Labai panašiai kartas suvokia ir Žemininkai, besiremiantys žemdirbių gyvenimu, kuris jiems yra nenutrūkstamas, nebijantis mirties, todėl tęstinis. Jų poezijoje nuo namų einama prie tautos gyvenimo kultūrinių pagrindų.

V. Balsevičiūtė yra rašiusi, kad Žemininkų poezijos problematikai suprasti yra būtinas filosofinis kontekstas, kuriame itin stiprus minties primatas, o tematikos ir idėjų lygmenyje poezija ir filosofija yra lyg susisiekiantys indai. „Labiausiai žemininkus yra paveikusi egzistencialistinė, ontologizuota filosofija (Kierkegaardas, Schopenhaueris, Nietzsche), taip pat – Berdiajevo, Spenglerio, Heideggerio, Jasperso ir kt. filosofinė mintis, perprasta iš Maceinos ir Griniaus paskaitų ir savarankiškų studijų“. Taigi, Žemininkų poezijoje itin reikšmingas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Klausimai apie būtį, egzistenciją, likimo vaidmenį artimi ir A. Maldoniui. Tai, ko gero, yra netgi vienas iš poezijos pamatų. Svarbiausia yra atverti būties prasmę, išsiaiškinti likimo vaidmenį ir surasti, kas galėtų įprasminti žmogaus egzistenciją. Atsakymą poetas lyg ir randa – prasminga egzistencija laikytini išliekamąją vertę turintys darbai ir, be abejo, žmogaus puoselėjamas gerumas. Žemininkai pastarajam klausimui suranda kitą atsakymą – jiems svarbiausia vertybė – kūryba. Tik toks darbas sujungia gyvuosius ir mirusiuosius.

Taigi, nepaisant keleto Žemininkų kūrybos savitumų (pvz.: akcentuojamos opozicijos tarp namų, kurie atstoja visą Lietuvą, ir pasaulio; pabrėžiama vaikystė – prarastas laikotarpis, kurio vaizdas nėra šviesus; pasaulyje patiriamas pralaimėjimas ir kt.), kurie nebūdingi A. Maldonio poezijai, visgi poeto kūryba yra pakankamai artima Žemininkams ne tiek kuriamo pasaulio vaizdiniu, kiek tam tikromis temomis, keliamais klausimais apie būtį bei filosofiškumu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)

Apie visa tai ir daug daugiau prabyla A. Maldonio eilėraštis „Pilnatvė“. Ne tik pavadinimas, atitinkantis temą, bet ir teksto struktūra yra prasmingi. Pilnatvę čia žymi rėminė kompozicija – pradedanti ir pabaigianti vieną pagrindinę mintį. Be šios kompozicijos eilėraštis turi dvi strofas pradžioje, kurios šiek tiek išsiskiria iš viso konteksto ir sudaro lyg įžangą (posmeliai čia irgi kitokios struktūros – tai ketureiliai). Taigi, eilėraščiui papildomų prasminių akcentų suteikia ne tik pasikartojimai, bet ir pirmieji posmeliai.

Visame kontekste pirmosios strofos išsiskiria savo viltingumu. Nepaisant poeto akcentuojamo laiko praeinamumo, iškeliamas pastovumas, laimės valanda, dosnumas ir ypač viltis, kuria dar tikima: „Viena mažėjanti erdvė, kitos bauginanti naujovė, kuri visiems , kol kas gyviems, viltingai šviesti nepaliovė.“ Galima būtų netgi sakyti, jog kaip tik šiems posmams labiausiai ir tinka pavadinimas „Pilnatvė“. Išties, nusakomos sąlygos, ko reikia pilnatvei pasiekti – visiškai nedaug: tikėjimo ir vilties ateitimi, vaikiško dosnumo pajutimo ir tų mažų laimės valandų, iš kurių susideda visas gyvenimas.

Eilėraštis pasiduoda skeliamas į dvi dalis, iš kurių antroji prasideda ir baigiasi su lig: „Nuvys žolė – užaugs kita“. Pakartojimai čia, be abejo, įgyja prasmę, koncentruoja pagrindinę mintį. Negalima pavadinti pilnatve nuolatinį gyvenimo ritmą, nuolatinę neišvengiamą kaitą. Tai greičiau amžinos tąsos suvokimas, kartų kaitos, idėjų perimamumo svarbos išryškinimas.

Labai svarbia tema šiame eilėraštyje tampa būtis. Jai čia reiškiama net tam tikra pagarba – tikima visatos dėsnių neklystamumu. Pagarba kyla net tik prieš būtį kaip tokią, bet ir mažiesiems Visatos tvariniams, tiksliau, pilkam paukščiui, kuris yra pajėgus savo aky sutalpinti pasaulį ir būti visos būties teisybės dalelytė. Iš esmės pripažįstamas visų pasaulio tvarinių lygiavertis egzistavimas pasaulyje. Jų būtis nėra antraplanis dalykas, lyginant su žmogumi, o kaip tik kyla pagarba tokiam, kuris pajėgus kilti ir skristi, nes tik prieš jį teatsiveria tikrasis vaizdas, kaip poetas teigia, šešėliai. Tuo kiek nužeminamas žmogus lyg menkesnis visatos tvarinys, tačiau tik jam suteikiama galimybė suprasti ir pajusti pilnatvę.

Pilnatvei pajusti reikalingas užsimiršimas apie begalinę laiko tėkmę, apie visuotinę kaitą. Akcentuotinas ir esaties bei neesaties suartėjimas, skiriamosios ribos tarp čia ir „ten“ išnykimas. Kita vertus, kad būtų galima priartėti prie pilnatvės, poetas tarsi „rekomenduoja“ ieškoti gijų, suvokti, kas esi savo kartai ir koks joje tenka vaidmuo. Maldonis rodo žmogų su visais troškimais ir geiduliais, su į visas puses plėšoma širdimi, bet tuo pačiu pajėgų suvaldyti save atsisakant geismų.

Taigi, pilnatvė pasiekiama tik suvaldžius savo instinktus nuo išorės pagundų ir atsigręžus į savo vidų, kur vyksta blyškių svajonių maišatis, tik perimant ir perduodant iš rankos rankon, atrandant gijas, nuo kurių viskas prasideda ir kuriomis pasibaigia, ir suvokus, kad laiko skausmo užgesinti nepavyks jo nepatyrus.

Apskritai žmogui būdingas būties trumpalaikiškumas ir greitas praeinamumo procesas, kai gyvenimas dosniai beria į širdį viltis, žiedus ir net randus:

Ir gyvenimas praeina
Kaip sakmė, kaip gandas,
Berdamas į širdį dosniai
Viltis, žiedus, randus.

Būtis, gyvenimas poezijoje dažnu atveju apmąstomas kontraversijų principu. Ir aiškėja, kad ne tiek galbūt svarbus pats gyvenimas, kiek tai, kas lieka po jo, kai ateina mirtis. Kalbant apie gyvenimo prasmės paieškos rezultatus, A. Maldonis iškelia ir dar viena idėją: reikšminga tai, koks egzistencijos pabaigoje lieka žmogus – apdovanotas ar pažeistas gyvenimo ir pasirinkto likimo, nes dažnai nutinka taip, kad „Gimę vienam – / Kitą gyvenimą / Baigiam gyventi…“  arba apskritai darom tai, „ko nebereikia, / Ką visi jau žino“, t.y. būtis lieka neprasminga.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)

Apie gyvenimo prasmę pradėta klausti tik nuo modernizmo pabaigos arba nuo postmodernizmo pradžios. Tad gyvenimo prasmės klausimas egzistuoja vos ilgiau nei šimtmetį. Jis yra labai įvairaus pobūdžio: supratimo, gyvenimo kilmės, prasmės suteikimo ir jos ieškojimo bei klausimas apie teisingą gyvenimą. Prasmė visada priklausys gyvenimui tol, kol egzistuos sąmonės procesai ir komunikacija, tačiau tai neatsakys į klausimą, ar gyvenimas yra patiriamas kaip prasmingas.

Iš esmės į gyvenimo prasmės klausimą negali būti atsakyta empiriškai, juo labiau, kad vos prieš šimtmetį negalėjo ir net nebuvo keliamas pats klausimas, nes tam nebuvo poreikio.

Nesuklysiu pasakius, kad ir A. Maldonio poezijoje prasmės paieškos prasideda nuo pat tos minutės, kai imami kelti sudėtingi egzistenciniai klausimai: kam gyveni, kokia to prasmė, paskirtis, ką reikėtų po savęs palikti, kokiam būti, kaip atskirti blogį ir gėrį, kaip suvaldyti aistras, kuo būti sau, tėvams, draugams, savo kartai, kaip išlaikyti dvasinių jėgų pusiausvyrą ir įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą. Ir svarbiausia – kaip per gyvenimą pasiekti pilnatvę, kai mintys ir metai nuolat bando, o lemtis siunčia netikėtus praradimus („Sunkiausia nuoskauda / Ir netikėti praradimai“ ).

Ar klausimai lieka atsakyti, ar ne – kartkartėmis nėra aktualu, nes svarbiausia tai, kas pajuntama giliai širdyje, t.y. pilnatvė (eilėraštis irgi tokiu pat pavadinimu):

Ištirpsta kaip sena karta
Ramių laikų nepastovumas.
Bemintė laimės valanda
Ir josios vaikiškas dosnumas.

Viena mažėjanti erdvė,
Kitos bauginanti naujovė,
Kuri visiem kol kas gyviem,
Vylingai šviesti nepaliovė.

Nuvys žolė – užaugs kita.
Nutils lakštingala – greta
Išgirsi volungę ar griežlę,
Ar vanagą kai ratą rėžia
Virš krūmų, miško pakraščių
Ir klykauja balsu gūdžiu.

Greta giesmė, greta auka.
Greta pradžia ir pabaiga,
Blyškių svajonių maišatis
Po apakimo, smilgų gaisro,
Ir atsisakymo, ir geismo
Dar tebeplėšoma širdis.

Ir pradėti žmonių darbai,
Iš rankos perduodami rankon,
Ir mintys, lyg ugnies stulpai,
Iškylančios į tuščią dangų.
Ieškojimas visų gijų,
Kurios mus jungia ir sukausto,
Ir supratimas, kad krauju
Neužgesinsi laiko skausmo

O pilkas paukšti, tu suki,
Suki po rato ratą vėlei
Ir savo juodoje aky
Neši ir manąjį šešėlį.
Ir tu esi visos būties

Didžios teisybės dalelytė,
Kurios negalim kaip širdies
Išskirstyti ir padalyti.

Nuvys žolė – užaugs kita.
Nutils lakštingala – greta
Išgirsi volungę ar griežlę,
Ar vanagą, kai ratą rėžia
Virš krūmų, miško pakraščių
Ir klykauja balsu gūdžiu.

Kai gyvenimas įprasmina prabėgusį laiką ir suteikia pasitenkinimą tuo, kas jau padaryta, gali atsipūsti, nusiraminti ir būti tikras, kad tai, ką jauti – yra pilnatvė. Ji Maldonio poezijos lyriniam „aš“ pajuntama tik suvokus pasaulio ritmą ir dėsnius, o ypač kartų nenutrūkstamumo reikšmę ir stiprų ryšį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba