Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Ankstesniame straipsnių cikle apžvelgus Alfonso Maldonio 8 – 9 dešimtmečio eilėraščių rinkinius „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė“ lemties refleksijų atžvilgiu, ryškėja keletas esminių poeto kūrybos idėjų:

1. Likimo kategorija šiuose rinkiniuose aprėpia platų sąsajų spektrą: pradedant buitimi, egzistencija, žinojimu, pačiu žmogumi ir baigiant laiku bei būtimi. Apimdama praktiškai viską, ji yra lyg tam tikros ribos, neleidžiančios pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę;

2. Likimas yra neatšaukiamas, tačiau poetas nurodo formulę, kaip jo intensyvumą galima sušvelninti. Tai padaryti padėtų retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save;

3. Maldonio poezijos lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, kelti esminius gyvenimo prasmės klausimus ir ieškoti atsakymų. Jam svarbu išsiaiškinti, kokia yra egzistencijos prasmė, kas tas likimiškumas, kokia mūsų paskirtis žemėje, ką po savęs turėtumėme palikti, kokie būti kitiems – tėvams, draugams, savo kartai, iš kur semtis dvasinių jėgų pareigai įvykdyti ir apskritai, kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą;

4. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, nes jame pagrindinę vietą užima likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Norima būtį pritraukti prie kasdienybės, padaryti ją savą, lemtį kontroliuoti, o mirtį prisijaukinti. Poezijoje padaroma išvada, kad pats laimingiausias gyvenimas pasiekiamas per paprastumą;

5. Maldonio poezija artima Žemininkų kūrybai. Čia sąsajomis laikytinas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Svarbiausia yra atverti būties prasmę ir išsiaiškinti likimo vaidmenį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)

Apie visa tai ir daug daugiau prabyla A. Maldonio eilėraštis „Pilnatvė“. Ne tik pavadinimas, atitinkantis temą, bet ir teksto struktūra yra prasmingi. Pilnatvę čia žymi rėminė kompozicija – pradedanti ir pabaigianti vieną pagrindinę mintį. Be šios kompozicijos eilėraštis turi dvi strofas pradžioje, kurios šiek tiek išsiskiria iš viso konteksto ir sudaro lyg įžangą (posmeliai čia irgi kitokios struktūros – tai ketureiliai). Taigi, eilėraščiui papildomų prasminių akcentų suteikia ne tik pasikartojimai, bet ir pirmieji posmeliai.

Visame kontekste pirmosios strofos išsiskiria savo viltingumu. Nepaisant poeto akcentuojamo laiko praeinamumo, iškeliamas pastovumas, laimės valanda, dosnumas ir ypač viltis, kuria dar tikima: „Viena mažėjanti erdvė, kitos bauginanti naujovė, kuri visiems , kol kas gyviems, viltingai šviesti nepaliovė.“ Galima būtų netgi sakyti, jog kaip tik šiems posmams labiausiai ir tinka pavadinimas „Pilnatvė“. Išties, nusakomos sąlygos, ko reikia pilnatvei pasiekti – visiškai nedaug: tikėjimo ir vilties ateitimi, vaikiško dosnumo pajutimo ir tų mažų laimės valandų, iš kurių susideda visas gyvenimas.

Eilėraštis pasiduoda skeliamas į dvi dalis, iš kurių antroji prasideda ir baigiasi su lig: „Nuvys žolė – užaugs kita“. Pakartojimai čia, be abejo, įgyja prasmę, koncentruoja pagrindinę mintį. Negalima pavadinti pilnatve nuolatinį gyvenimo ritmą, nuolatinę neišvengiamą kaitą. Tai greičiau amžinos tąsos suvokimas, kartų kaitos, idėjų perimamumo svarbos išryškinimas.

Labai svarbia tema šiame eilėraštyje tampa būtis. Jai čia reiškiama net tam tikra pagarba – tikima visatos dėsnių neklystamumu. Pagarba kyla net tik prieš būtį kaip tokią, bet ir mažiesiems Visatos tvariniams, tiksliau, pilkam paukščiui, kuris yra pajėgus savo aky sutalpinti pasaulį ir būti visos būties teisybės dalelytė. Iš esmės pripažįstamas visų pasaulio tvarinių lygiavertis egzistavimas pasaulyje. Jų būtis nėra antraplanis dalykas, lyginant su žmogumi, o kaip tik kyla pagarba tokiam, kuris pajėgus kilti ir skristi, nes tik prieš jį teatsiveria tikrasis vaizdas, kaip poetas teigia, šešėliai. Tuo kiek nužeminamas žmogus lyg menkesnis visatos tvarinys, tačiau tik jam suteikiama galimybė suprasti ir pajusti pilnatvę.

Pilnatvei pajusti reikalingas užsimiršimas apie begalinę laiko tėkmę, apie visuotinę kaitą. Akcentuotinas ir esaties bei neesaties suartėjimas, skiriamosios ribos tarp čia ir „ten“ išnykimas. Kita vertus, kad būtų galima priartėti prie pilnatvės, poetas tarsi „rekomenduoja“ ieškoti gijų, suvokti, kas esi savo kartai ir koks joje tenka vaidmuo. Maldonis rodo žmogų su visais troškimais ir geiduliais, su į visas puses plėšoma širdimi, bet tuo pačiu pajėgų suvaldyti save atsisakant geismų.

Taigi, pilnatvė pasiekiama tik suvaldžius savo instinktus nuo išorės pagundų ir atsigręžus į savo vidų, kur vyksta blyškių svajonių maišatis, tik perimant ir perduodant iš rankos rankon, atrandant gijas, nuo kurių viskas prasideda ir kuriomis pasibaigia, ir suvokus, kad laiko skausmo užgesinti nepavyks jo nepatyrus.

Apskritai žmogui būdingas būties trumpalaikiškumas ir greitas praeinamumo procesas, kai gyvenimas dosniai beria į širdį viltis, žiedus ir net randus:

Ir gyvenimas praeina
Kaip sakmė, kaip gandas,
Berdamas į širdį dosniai
Viltis, žiedus, randus.

Būtis, gyvenimas poezijoje dažnu atveju apmąstomas kontraversijų principu. Ir aiškėja, kad ne tiek galbūt svarbus pats gyvenimas, kiek tai, kas lieka po jo, kai ateina mirtis. Kalbant apie gyvenimo prasmės paieškos rezultatus, A. Maldonis iškelia ir dar viena idėją: reikšminga tai, koks egzistencijos pabaigoje lieka žmogus – apdovanotas ar pažeistas gyvenimo ir pasirinkto likimo, nes dažnai nutinka taip, kad „Gimę vienam – / Kitą gyvenimą / Baigiam gyventi…“  arba apskritai darom tai, „ko nebereikia, / Ką visi jau žino“, t.y. būtis lieka neprasminga.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)

Apie gyvenimo prasmę pradėta klausti tik nuo modernizmo pabaigos arba nuo postmodernizmo pradžios. Tad gyvenimo prasmės klausimas egzistuoja vos ilgiau nei šimtmetį. Jis yra labai įvairaus pobūdžio: supratimo, gyvenimo kilmės, prasmės suteikimo ir jos ieškojimo bei klausimas apie teisingą gyvenimą. Prasmė visada priklausys gyvenimui tol, kol egzistuos sąmonės procesai ir komunikacija, tačiau tai neatsakys į klausimą, ar gyvenimas yra patiriamas kaip prasmingas.

Iš esmės į gyvenimo prasmės klausimą negali būti atsakyta empiriškai, juo labiau, kad vos prieš šimtmetį negalėjo ir net nebuvo keliamas pats klausimas, nes tam nebuvo poreikio.

Nesuklysiu pasakius, kad ir A. Maldonio poezijoje prasmės paieškos prasideda nuo pat tos minutės, kai imami kelti sudėtingi egzistenciniai klausimai: kam gyveni, kokia to prasmė, paskirtis, ką reikėtų po savęs palikti, kokiam būti, kaip atskirti blogį ir gėrį, kaip suvaldyti aistras, kuo būti sau, tėvams, draugams, savo kartai, kaip išlaikyti dvasinių jėgų pusiausvyrą ir įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą. Ir svarbiausia – kaip per gyvenimą pasiekti pilnatvę, kai mintys ir metai nuolat bando, o lemtis siunčia netikėtus praradimus („Sunkiausia nuoskauda / Ir netikėti praradimai“ ).

Ar klausimai lieka atsakyti, ar ne – kartkartėmis nėra aktualu, nes svarbiausia tai, kas pajuntama giliai širdyje, t.y. pilnatvė (eilėraštis irgi tokiu pat pavadinimu):

Ištirpsta kaip sena karta
Ramių laikų nepastovumas.
Bemintė laimės valanda
Ir josios vaikiškas dosnumas.

Viena mažėjanti erdvė,
Kitos bauginanti naujovė,
Kuri visiem kol kas gyviem,
Vylingai šviesti nepaliovė.

Nuvys žolė – užaugs kita.
Nutils lakštingala – greta
Išgirsi volungę ar griežlę,
Ar vanagą kai ratą rėžia
Virš krūmų, miško pakraščių
Ir klykauja balsu gūdžiu.

Greta giesmė, greta auka.
Greta pradžia ir pabaiga,
Blyškių svajonių maišatis
Po apakimo, smilgų gaisro,
Ir atsisakymo, ir geismo
Dar tebeplėšoma širdis.

Ir pradėti žmonių darbai,
Iš rankos perduodami rankon,
Ir mintys, lyg ugnies stulpai,
Iškylančios į tuščią dangų.
Ieškojimas visų gijų,
Kurios mus jungia ir sukausto,
Ir supratimas, kad krauju
Neužgesinsi laiko skausmo

O pilkas paukšti, tu suki,
Suki po rato ratą vėlei
Ir savo juodoje aky
Neši ir manąjį šešėlį.
Ir tu esi visos būties

Didžios teisybės dalelytė,
Kurios negalim kaip širdies
Išskirstyti ir padalyti.

Nuvys žolė – užaugs kita.
Nutils lakštingala – greta
Išgirsi volungę ar griežlę,
Ar vanagą, kai ratą rėžia
Virš krūmų, miško pakraščių
Ir klykauja balsu gūdžiu.

Kai gyvenimas įprasmina prabėgusį laiką ir suteikia pasitenkinimą tuo, kas jau padaryta, gali atsipūsti, nusiraminti ir būti tikras, kad tai, ką jauti – yra pilnatvė. Ji Maldonio poezijos lyriniam „aš“ pajuntama tik suvokus pasaulio ritmą ir dėsnius, o ypač kartų nenutrūkstamumo reikšmę ir stiprų ryšį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio žvilgsniai

Alfonso Maldonio poezija pasiduoda ne tik tokiam skirstymui, kai plačiu žvilgsniu aprėpiama visuma, kiti (savos ir svetimos aplinkos žmonės), bet matomas ir „aš pats“, t.y. žvilgsnis nukrypsta į save, pasineriama į savianalizę, apmąstymus, pasvarstymus. Daugelyje eilėraščių dėmesys koncentruojamas ties šiuolaikinio žmogaus psichologine savijauta, vidinio išgyvenimo permainų fazėmis, kurių daug daugiau rinkinyje „Rytas vakaras“, priešingai nei „Rugiaveidėje“, kur labiau susitelkiama ties tiesos, teisybės paieškomis, bandymu prie jos priartėti, net prisiliesti.

Ir visgi, poezijoje svarbu atsiremti į tai, kas priartina prie žmogiškumo esmės. Pasak J. Lankučio: „Poetą vilioja atkaklus ir atviras gilinimasis į save, į savo kartos dvasines būsenas, vidaus prieštaravimus.“ :

Pavirsti ne sava valia
Į šaltą pažinimo žaltį,
Gyvos akimirkos galia
Iš šono į save pažvelgti.

„Ne gyvenu čia…”

Šis savęs suvokimas istorijoje ir laike yra vienas pagrindinių A. Maldonio poezijos leitmotyvų. Tai ne tik minties, bet ir jausmo kriterijus, kuris „padeda poetui geriau ir giliau suvokti savo kartos vietą šių dienų pasaulyje, asmeninės ir istorinės patirties reikšmę, laiko distanciją, kūrybinės veiklos prasmę…“  Dabartinio žmogaus pasaulėjauta dabar nelabai paženklinta realiu atsakomybės jausmu, tačiau visa tai nukreipta į visiems rūpimas problemas, į mūsų amžiaus „psichologiją“. Maldonio eilėse ši psichologija yra gan savita: lyrinis subjektas čia jaučia atsakomybę ne tik prieš save, bet dar daugiau prieš kitus:

Kai išeisiu, suvisam išnyksiu,
Gal po dešimties, o gal po metų,
Nežinau, ką jums paliksiu –
Smulkmenų kartėlį, džiaugsmo medį?

„Lobiai“

Smulkiai ir lėtai perkračius gyvenimą, norėtųsi aukštai pakelti galvą, „atsigręžti, parodyti kiekvienam: / Štai mano gyvenimo laukas, / Mano žali želmenėliai“ , tačiau taip „tvirtais žingsniais matavęs gyvenimą, žmogus staiga pajunta, kad gyvenimas negailestingai matuoja jį patį“ , kad tuščio ir netikro gyvenimo baimė visada bus šalia, nenutols iki užsimiršimo, bus kaip toji savikontrolė, neleidžianti išklysti iš prasmingų darbų ir dienų srauto, kai per „neišsibaigiančias erdves leki leki / ir netgi pėdsakų nėra – nematomų grandinių“ . Taigi, toks tarsi nešališko žiūrovo įspūdį sudarantis „žvilgsnis iš šalies“ tampa pagrindiniu lyrinio vertinimo komponentu.

Dar vienas reikšmingas A. Maldonio poetinio pasaulėvaizdžio bruožas – autoironija. „Blaivus analitikas sugeba skeptiškai žvilgtelti į save. Vienas pašaipus sakinys – ir jau griūva, rodos, tvirtai suręstas vaizdų statinys, atsiveria sakytum vientisos meninės realybės plyšiai.“ Teisuoliško pamokslautojo poza A. Maldoniui yra svetima, todėl reikalinga autoironija, skirta pačiam sau kaip tam tikra savikritikos rūšis – daugelis visuotinių žmogiškųjų nuodėmių prisiimamos kaip savos. Būtent per tokią autoironiją parodoma ne tik atsakomybė už save ir kitus, bet ir tam tikras požiūris, t.y. prieš žvalgydamiesi į kitus ir iš jų reikalaudami, pradėkime pirmiau nuo savęs, kad neužgestumėm kaip šviesos niekuo neįžymūs.

Kitas labai svarbus žvilgsnis į save skleidžiasi rinktinėje „Rugiaveidė“. Susirūpinama laiko stoka, gyvenimo trumpumu, savosios veiklos produktyvumu ir naudingumu. Prieš visa tai nublanksta net mirtis, rodoma per gamtos reiškinius (apskritai gamtiškumas visoje poezijoje neatsiejamas nuo žmogaus egzistencijos) ir kitimus:

Ir širdį suspaudžia
Ne lapų kitimas,
Žolynų vytimas,
Žiemos nujautimas –

Suspaudžia mintis,
Kad ne viską suspėjęs,
Smėlynuos pušynuos
Aptilsi lyg vėjas.

„Vėjuotą dieną žiūrint į Vilnių“

„Apskritai poetas daug kur mato ir vaizduoja daiktus dviem rakursais – iš kasdienybės taško ir iš istorinės perspektyvos.“  Pirmasis planas labiau susijęs su emocijomis, o antrasis – su filosofiniu ir idėjiniu apibendrinimu, kuris žymiai reikšmingesnis. Yra savistabos akimirkų, „Kai tyliai į save žiūri, / Kai taurę atminties geri“  ir susilieja reali nuotaika su sapnu, įsivaizdavimas tampa tikru išgyvenimu, parodančiu kasdien slopinamo jausmo galimas pasekmes. Tokiais atvejais sukuriama gryno vidinio veiksmo iliuzija: kas būtų, jei nemokėtum tvardytis, jeigu galėtum galupirščiais paliesti tiesą, jeigu atsisakytum kasdieninio elgesio taisyklių, jeigu paklustum pirmajam impulsui… Savistaba ir savikontrolė visgi neleidžia išsprūsti iš aplinkos ir erdvės, taigi, belieka kurti prasmingą ir būtį, ir egzistenciją.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)

Pavadinimas – tai pirmoji svarbi nuorodą į minėtus pasikartojimus, tačiau be konteksto mažai iškalbinga. Eilėraščiu sudaromas gyvenimo naštos nepakeliančio lyrinio subjekto vaizdas. Per pasikartojimus, per nuolatinę metų kaitą, per laikrodžio įvaizdį rodomas amžinasis gyvenimo ritmas, kuris monotoniškas ir nesikeičiantis kaip augantys medžiai ir plaukiančios upės.

Jei reikėtų įvardyti, apie ką šis A. Maldonio eilėraštis, tikriausiai būtų galima nusakyti vos keliais žodžiais – apie laiką, likimiškumą ir gyvenimo laikrodį. Laikrodžio įvaizdis čia itin reikšmingas, nes įformina tai, ką mes vadiname laiku. Per laikrodžio įvaizdį suvokiamas kartojimasis bei sukimasis ratu, grįžimas kasdien, kas metai į tą patį laiką. Negalima būtų sakyti, kad tai didžiausias žmogaus laimėjimas kovojant su laiku. Gal taip lyrinis žmogus ir įveikia laiką, tačiau tik išoriškai, ne savo vidumi. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė kaip tokia nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, čia valdo likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Laikrodis lieka tik amžinybės imitacija.

Eilėraščio lyrinis subjektas – tai žmogus, perskaičiuojantis savo metus ir dėkojantis praktiškai už jam suteiktą gyvenimo galimybę patirti patį gyvenimą. Tirpstantis laikas – tai likimas, dingstantis apmąstymuose, keliantis artėjančios mirties baimę, uždedantis nepakeliamą metų naštą – „Lyg būčiau aprimęs, lyg būčiau pavargęs“. Jausmai, išreikšti dalyvine veiksmažodžio forma, nurodo abejojimą ir savo jausena, savo vidine būsena. Išties, kai žinai, jog esi pavaldus laikui, belieka tik prasmingai jį leisti, kad būtų ką prisiminti. Filosofijoje laikas apibūdinamas kaip viena pagrindinių materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialinių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu. Taigi galima daryti išvadą, jog laikas, likimas ir erdvė neatsiejami vienas nuo kito.

Maldonis apie save yra pasakęs: „Visą laiką man daugiau rūpėjo klausimas, apie ką ir vardan ko, negu kaip. Man įtartinos yra išorinės stilistinės puošmenos, efektingi pasažai. Kaip ir visa, kas gyvenime paremta efektu ir žūtbūtiniu noru patraukti dėmesį, priblokšti.“ Tuo rėmėsi ir poezijos eilėse. Čia išlikęs noras kalbėti be puošmenų, tačiau prasmingai ir apie visiems rūpimus, aktualius dalykus: „Kas metai“ prabyla apie pačius pamatinius reiškinius – kartų kaitą, neišvengiamą senėjimo procesą, visatos ir gamtos amžiną kitimą bei natūralią atranką. Panaši idėja viską natūraliai priimti kaip neišvengiamybę siūloma ir žmogui, besisielojančiam dėl prabėgusio laiko, netvirtai besijaučiančiam ir išgyvenančiam netikrumą.

Prie lemties prieinama taip pat per gyvenamą. Gyvenimo laikrodis tiksi kiekvienam be išimties, sukasi ratu ir gimimas, ir mirtis. Likimas suvokiamas kaip kartusis pelynas – „Likimo žolyne, kartusai pelyne“– nepageidaujamas, bet natūraliai priimamas, nors naikinantis svajones ir kerojantis širdyje. Likimo kategorija neleidžia pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Likimas tarsi jau savo padaręs, žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę. Jeigu yra likimas, pasirinkimo nėra, belieka patogiau ar saugiau įsitaisyti jo teritorijoje. Eilėraštyje lyrinis „aš“ dėkoja jam už mūsų akimis žiūrint labai keistus dalykus: karčiąją sveikatą, nežydintį savo likimą, žvirgždo takelį po kojų – bet tai visa, kas likę atmintyje ir aiškiausiai įsispaudę laike.

Dar viena svarbi laiko kategorija – tai paties eilėraščio laikas. Ruduo ir „trumpėjančios dienos“, debesys ir lietus tarsi lieka nesvarbūs be viso konteksto, tačiau šios sąvokos reikšmingos kaip žmogiškojo laiko pakaitalai, senatvės liudytojai. Šis laikas tinkamiausias peržvelgti prabėgusius metus, įvertinti atliktus darbus, sustoti ir pamąstyti, kas tas gyvenimas yra iš tikrųjų, kuo jis žmogui reikšmingas, ir iš kur atsirandantis nepakeliamas likimas kerojasi ir auga širdyje, o metų kaita įprasmina visą būtį.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba