Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)

Su pakylėjimu rašytojas kalba apie, atrodytų, elementariausią dalyką, ežero dugną. Įsižiūrėjimas į detales, kurias ne visada užkliudo žmogaus akis, tik dar kartą įrodo, koks svarbus, artimas žmogiškajam gyvenimui ir koks pirmapradžiai tyras yra gamtos pasaulis. Štai novelėje „Santa Liucia“ ežero dugnas primena ištaikingą sodą, kiemą ar parką, kur augmenija esti lyg iš priešistorinių laikų:

„Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų.”

Gamta akylai stebima ir kaip visuma, ir išskiriami jos atskiri komponentai. Net mažiausia žolelė yra smulkiai, detalizuotai aprašyta, pvz., novelė „Snaudalis dirvonėlyje“:

„Baltais, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą – baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.”

Pagal prasmę ši citata artima V. Kubiliaus minčiai, jog P. Andriušio gamtos pajauta – „tai „žemininkų“ pasaulėjauta („žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė“), ištryškusi lyrinės adoracijos ir elegiško sielvarto himnais“. „Anoj pusėj ežero“ vyksta perkeitimas, paneigiantis realistinę tradiciją, neretai primetamą P. Andriušiui: ne gamtos fone vyksta žmogiškoji drama, o priešingai – žmogiškojo pasaulio fone kristalizuojasi gamtiškoji gyvastis. Taigi pastebėtina, jog žmogiškoji drama lieka antraplanė ir nesvarbi – ji ištirpsta gamtos pulsavime. Galima sutikti su J. Kaupo nuomone, jog autorius „nesiskverbia į jų [personažų] sielą, bet aprašo jų išvaizdą, įpročius, kalbą. Gal dėl to jo veikėjai atrodo mažyčiai, juos matai kaip aktorius scenoje iš aukščiausiojo balkono ar kaip žmones už ežero: gali matyti jų judesius, nugirsti jų juoką ar šūkavimus ir pajusti jų bendrą rolę tame svaiginančiame peizaže. Jie susilieja su aplinka. Jo žmogus nėra nei gamtos valdovas, nei filosofas. Jis yra natūralus gyventojas <…>“. Štai, pvz., novelėje „Tauragnuos“ Antano Atkočiaus nenusisekusio gyvenimo istorija pasakojama, galima sakyti, neutraliai, nors, žiūrint iš humaniškų pozicijų, tokio žmogaus gaila:

„O geras žmogus Atkočius! Tik, atėjęs čionai užkurijom, moterų ir drėgmės nualintas. Riete užriejo tylų, gerą žmogų, o jo rankos ir kojos votim apėjo, bebraidžiojant po dumblynes. Nors tik iš ažu keturių kilometrų čionai atsikėlė užkuriom, bet per trisdešimt metų vos porą kartų moterys išleido jį apsilankyti gimtinėje. Iš tėvų atsinešė sodų meilę ir užkurijom prisodino obelaičių, geltonųjų slyvų, pakeles užleido vyšniomis.”

Viena iš P. Andriušio novelės temų galima laikyti savitą laiko sampratą. Laikas novelėse suvokiamas kaip veikiantis žmogų, o ne florą: „Penkių beržų kronikoje“ Kazys jau seniai mirė, o Kazio Gojus vis dar tebėra ir laikas „šiurena penkių beržų viršūnėmis“. „Čia nėra veiksmo įprastine prasme, kur net laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įžiūrim į tame laike įšalusius <..> gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų“

Taigi apibendrinant pasakytina tai, jog Pulgio Andriušio novelių knyga „Anoj pusėj ežero“ yra kontekstuali autoriaus biografijai. Esminė kūrinių idėja esti gimtojo kaimo gamta ir prisiminimų apie ją aktualizacija, pagrįsta gamtos, kaip pirmapradės versmės,  antrpomorfizavimu. Taip gamtai suteikiamas prioritetas žmogiškosios dramos atžvilgiu

___________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Ankstesniame straipsnių cikle apžvelgus Alfonso Maldonio 8 – 9 dešimtmečio eilėraščių rinkinius „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė“ lemties refleksijų atžvilgiu, ryškėja keletas esminių poeto kūrybos idėjų:

1. Likimo kategorija šiuose rinkiniuose aprėpia platų sąsajų spektrą: pradedant buitimi, egzistencija, žinojimu, pačiu žmogumi ir baigiant laiku bei būtimi. Apimdama praktiškai viską, ji yra lyg tam tikros ribos, neleidžiančios pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę;

2. Likimas yra neatšaukiamas, tačiau poetas nurodo formulę, kaip jo intensyvumą galima sušvelninti. Tai padaryti padėtų retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save;

3. Maldonio poezijos lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, kelti esminius gyvenimo prasmės klausimus ir ieškoti atsakymų. Jam svarbu išsiaiškinti, kokia yra egzistencijos prasmė, kas tas likimiškumas, kokia mūsų paskirtis žemėje, ką po savęs turėtumėme palikti, kokie būti kitiems – tėvams, draugams, savo kartai, iš kur semtis dvasinių jėgų pareigai įvykdyti ir apskritai, kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą;

4. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, nes jame pagrindinę vietą užima likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Norima būtį pritraukti prie kasdienybės, padaryti ją savą, lemtį kontroliuoti, o mirtį prisijaukinti. Poezijoje padaroma išvada, kad pats laimingiausias gyvenimas pasiekiamas per paprastumą;

5. Maldonio poezija artima Žemininkų kūrybai. Čia sąsajomis laikytinas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Svarbiausia yra atverti būties prasmę ir išsiaiškinti likimo vaidmenį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Žemininkų pavadinimas kilo iš ontologijos „Žemė“, išleistos 1951 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurią sudaro penkių poetų kūryba (K. Bradūno, A. Nykos – Niliūno, H. Nagio, J. Kėkšto ir A. Mačernio, kuris jau buvo miręs, tačiau jo kūryba buvo įdėta iš pagarbos). Žemininkai dar kitaip vadinami lankininkais. Pastarasis pavadinimas kilo tada, kai imtas leisti leidinys „Literatūros lankai“ (1952 – 1959 m.).

Gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, beveik visi iš provincijos, anksti pajutę ryšį su žeme ir gimtine, pradeda kurti dar gimnazijose, o debiutuoja jau po universitetų baigimo maždaug tuo pačiu laiku – apie 1935 metus. Alfonsas Maldonis tada dar tebuvo vos šešerių metų berniukas. Nepaisant to, visgi jo kūryba, prasidėjus 1958 – aisiais, yra artima Žemininkų poezijai. Tai nėra tam tikrų idėjų ar temų kartojimas, bet labiau kalbėjimo, išsakymo ir filosofinio mąstymo bendrybė. Tokių A. Maldonio kūrybos sąsajų ir skirtybių su žemininkų poezija galima skirti bent keletą.

Pirmiausiai verta nubrėžti Žemininkų kūrybos gaires, kurių pagrindinis akcentas ir pamatas iš esmės visada yra žemė. Ji nėra vien beveidė gamta, bet žmogaus darbu ir kūryba perkeista tikrovė. Joje iškyla istoriniai, karta iš kartos kintantys klausimai, joje įprasminamas žmogaus buvimas. Žemė – tai šviesūs ir saugūs namai vaikystėje, bet atsakinga kovos arena vėliau, atnešanti ne vieną nusivylimą žmogui subrendus. Pastarasis teiginys visiškai netiktų A. Maldonio kūrybai. Čia žemė nėra pagrindinis centras – jai suteikiamas kitoks prioritetas. Jo lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų, o šis apie gimtąjį kraštą. Paprastai dzūkiško peizažo fragmentai yra tik priemonė identifikuoti ir išskirti lyrinį „aš“, pereiti prie jo jausenų ir likimiškumo. Taigi, poeto kūryboje pabrėžiama gamtos ir žmogaus panašumo idėja.

Jau šiek tiek buvo užsiminta apie iškylančius istorinius klausimus, randamus Žemininkų poezijoje. Maldonio poezijoje istorijos realijų esama, tačiau istorinis kontekstas tėra tik vienas iš eilėraščio sluoksnių, pasitelkiamas bendrosioms būties ir likimiškumo temoms gvildenti, kurios yra senos.

Dar vienas aktualus dalykas – kartų kaitos reikšmingumas. Istorijos eigoje tęsiami ne tik pradėti darbai, bet ir tradicijos („Ir pradėti žmonių darbai, / Iš rankos perduodami rankon“ ). Svarbu suvokti, kas buvome ir kas esame, ką po savęs turime palikti. Poetas nuolat tai pabrėžia, apmąsto paraleliai su būties, mirties ir likimiškumo temomis. Labai panašiai kartas suvokia ir Žemininkai, besiremiantys žemdirbių gyvenimu, kuris jiems yra nenutrūkstamas, nebijantis mirties, todėl tęstinis. Jų poezijoje nuo namų einama prie tautos gyvenimo kultūrinių pagrindų.

V. Balsevičiūtė yra rašiusi, kad Žemininkų poezijos problematikai suprasti yra būtinas filosofinis kontekstas, kuriame itin stiprus minties primatas, o tematikos ir idėjų lygmenyje poezija ir filosofija yra lyg susisiekiantys indai. „Labiausiai žemininkus yra paveikusi egzistencialistinė, ontologizuota filosofija (Kierkegaardas, Schopenhaueris, Nietzsche), taip pat – Berdiajevo, Spenglerio, Heideggerio, Jasperso ir kt. filosofinė mintis, perprasta iš Maceinos ir Griniaus paskaitų ir savarankiškų studijų“. Taigi, Žemininkų poezijoje itin reikšmingas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Klausimai apie būtį, egzistenciją, likimo vaidmenį artimi ir A. Maldoniui. Tai, ko gero, yra netgi vienas iš poezijos pamatų. Svarbiausia yra atverti būties prasmę, išsiaiškinti likimo vaidmenį ir surasti, kas galėtų įprasminti žmogaus egzistenciją. Atsakymą poetas lyg ir randa – prasminga egzistencija laikytini išliekamąją vertę turintys darbai ir, be abejo, žmogaus puoselėjamas gerumas. Žemininkai pastarajam klausimui suranda kitą atsakymą – jiems svarbiausia vertybė – kūryba. Tik toks darbas sujungia gyvuosius ir mirusiuosius.

Taigi, nepaisant keleto Žemininkų kūrybos savitumų (pvz.: akcentuojamos opozicijos tarp namų, kurie atstoja visą Lietuvą, ir pasaulio; pabrėžiama vaikystė – prarastas laikotarpis, kurio vaizdas nėra šviesus; pasaulyje patiriamas pralaimėjimas ir kt.), kurie nebūdingi A. Maldonio poezijai, visgi poeto kūryba yra pakankamai artima Žemininkams ne tiek kuriamo pasaulio vaizdiniu, kiek tam tikromis temomis, keliamais klausimais apie būtį bei filosofiškumu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba