Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį  ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.“

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.“

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.“

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.“

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?“

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y.  gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:

„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!“

A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).

V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:

a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.“

„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „

b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)

Su pakylėjimu rašytojas kalba apie, atrodytų, elementariausią dalyką, ežero dugną. Įsižiūrėjimas į detales, kurias ne visada užkliudo žmogaus akis, tik dar kartą įrodo, koks svarbus, artimas žmogiškajam gyvenimui ir koks pirmapradžiai tyras yra gamtos pasaulis. Štai novelėje „Santa Liucia“ ežero dugnas primena ištaikingą sodą, kiemą ar parką, kur augmenija esti lyg iš priešistorinių laikų:

„Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų.“

Gamta akylai stebima ir kaip visuma, ir išskiriami jos atskiri komponentai. Net mažiausia žolelė yra smulkiai, detalizuotai aprašyta, pvz., novelė „Snaudalis dirvonėlyje“:

„Baltais, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą – baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.“

Pagal prasmę ši citata artima V. Kubiliaus minčiai, jog P. Andriušio gamtos pajauta – „tai „žemininkų“ pasaulėjauta („žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė“), ištryškusi lyrinės adoracijos ir elegiško sielvarto himnais“. „Anoj pusėj ežero“ vyksta perkeitimas, paneigiantis realistinę tradiciją, neretai primetamą P. Andriušiui: ne gamtos fone vyksta žmogiškoji drama, o priešingai – žmogiškojo pasaulio fone kristalizuojasi gamtiškoji gyvastis. Taigi pastebėtina, jog žmogiškoji drama lieka antraplanė ir nesvarbi – ji ištirpsta gamtos pulsavime. Galima sutikti su J. Kaupo nuomone, jog autorius „nesiskverbia į jų [personažų] sielą, bet aprašo jų išvaizdą, įpročius, kalbą. Gal dėl to jo veikėjai atrodo mažyčiai, juos matai kaip aktorius scenoje iš aukščiausiojo balkono ar kaip žmones už ežero: gali matyti jų judesius, nugirsti jų juoką ar šūkavimus ir pajusti jų bendrą rolę tame svaiginančiame peizaže. Jie susilieja su aplinka. Jo žmogus nėra nei gamtos valdovas, nei filosofas. Jis yra natūralus gyventojas <…>“. Štai, pvz., novelėje „Tauragnuos“ Antano Atkočiaus nenusisekusio gyvenimo istorija pasakojama, galima sakyti, neutraliai, nors, žiūrint iš humaniškų pozicijų, tokio žmogaus gaila:

„O geras žmogus Atkočius! Tik, atėjęs čionai užkurijom, moterų ir drėgmės nualintas. Riete užriejo tylų, gerą žmogų, o jo rankos ir kojos votim apėjo, bebraidžiojant po dumblynes. Nors tik iš ažu keturių kilometrų čionai atsikėlė užkuriom, bet per trisdešimt metų vos porą kartų moterys išleido jį apsilankyti gimtinėje. Iš tėvų atsinešė sodų meilę ir užkurijom prisodino obelaičių, geltonųjų slyvų, pakeles užleido vyšniomis.“

Viena iš P. Andriušio novelės temų galima laikyti savitą laiko sampratą. Laikas novelėse suvokiamas kaip veikiantis žmogų, o ne florą: „Penkių beržų kronikoje“ Kazys jau seniai mirė, o Kazio Gojus vis dar tebėra ir laikas „šiurena penkių beržų viršūnėmis“. „Čia nėra veiksmo įprastine prasme, kur net laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įžiūrim į tame laike įšalusius <..> gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų“

Taigi apibendrinant pasakytina tai, jog Pulgio Andriušio novelių knyga „Anoj pusėj ežero“ yra kontekstuali autoriaus biografijai. Esminė kūrinių idėja esti gimtojo kaimo gamta ir prisiminimų apie ją aktualizacija, pagrįsta gamtos, kaip pirmapradės versmės,  antrpomorfizavimu. Taip gamtai suteikiamas prioritetas žmogiškosios dramos atžvilgiu

___________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)

Autorius gilinasi į gyvąjį ir negyvąjį pasaulį: gamtos visetą skaido į pačius smulkiausius komponentus, išryškina mažiausią detalę, kuri turi didžiulį prasminį krūvį ir yra įelektrinta prisiminimų. Tarsi pro mikroskopą matomi net smulkiausi vandens mikroorganizmai (dafnijos) ir gyvenimo vandenyje aprašymas gal kiek ir primena realistinį stilių. Žvelgiant iš vartotojiškos pozicijos – tai gana „botanikiška“ knyga (to nesigina ir pats autorius pratarmėje). Todėl neteisinga būtų vadinti „Anoj pusėj ežero“ realistiniu kaimo buities aprašymu ar „beržine literatūra“. Kaip teigia L. Miškinas, „Pulgis Andriušis yra autentiškas talentas ir jo nereikia nuvertinti tik už naudojimąsi šiuo tradiciniu žanru“.

Būtent gamtiškojo prado akcentas ir kitoks gamtos matymas skiria P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“ nuo „buitininkų“ tekstų. Tą patvirtina ir V. Kubilius teigdamas, kad „palikdami gimtąjį kraštą, egzodo rašytojai išsinešė sodybų reginį kaip Lietuvos poetinę emblemą, o gamtos vaizdus – kaip vienintelę būties pilnatvės galimybę: ten beržai, žuvys, laumžirgiai buvo žmogaus broliai ir seserys (Pulgio Andriušio „Anoj pusėj ežero“)“. Būtent tokį (t.y. žmogaus ir gamtos artimumo aktualizacija) kūrybos aspektą išsako ir pats rašytojas:

„Kai kam gal kris akin čionai paleistas į apyvartą per tirštas „botanikizmas“ bei entomologizmas, bet tikėki, malonus skaitytojau, rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes.“

Šį P. Andriušio teiginį galima laikyti visos novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminio poliaus manifestu. Kūriniuose egzistuoja glaudus ryšys su gamtos pasauliu. „A priori“ galima teigti, jog gamtiškoji tvarinijos dalis tarsi esti ne tik lygiavertė žmogui, bet lyg ir viršesnė už jį. Tai įrodo ir autoriaus pasirinkimas: „vyriausias veikėjas čia yra ežeras Silys su savo satelitais: Pagrabiškiu, Kazio Gojum, dirvonėliu, Didžiolaukiais, meldynu ir kt.“. Net ir smulkiausias gyvūnas turi savo namus, nestokoja rūpesčių dėl vaikų. Tiek flora, tiek fauna turi antropomorfinių gebėjimų: pirmojoje novelėje „Penkių beržų kronika“ beržai svajoja ir kalba, kitoje novelėje „Snaudalis dirvonėlyje“ skruzdė rėkia: „Tik per mano lavoną!”, „Paliūtėje“ balanda protestuoja: „Ko čia taškaisi! Jau ir taip permirkau iki kaulų smegenų, kad tave reumatas!“, o sliekai žiopčioja „Kvapo! Kvapo!“. Kaip teigia A. Vaičiulaitis, „gamtos suasmeninimą ir vietomis sudvasinimą Pulgis Andriušis pagrindžia Gaidžių kaimo žmonių psichologija ir galvosena“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis).

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)

Pulgis Andriušis savo noveles pratarmėje vadina „lyrinėmis apysakomis“. Išties kūriniuose nėra veiksmo, o tik vyksmas. Vaizdų slinktis nesilieja į fabulą, o paklūsta metų kaitos logikai. Pasak A. Vaičiulaičio, „Gaidžių kaimo žmonės ir gamta Pulgio Andriušio raštuose atrodo įšalę ir suakmenėję laike“. Taigi autorius pats išskiria žanrą, kurio pamatas yra lyrinis išsiliejimas su tam tikrais buitinių vaizdų intarpais, o vaizdų dominantė ir pagrindinis vyksmo komponentas yra gamta.

Išvardintieji ypatumai yra pagrįsti autoriaus empirika (tai yra prisiminimais), todėl kontekstualūs rašytojo biografijai. Tai liudija ir knygos pavadinimas „Anoj pusėj ežero“ – t.y. už ežero Silio, už kurio yra statiškame sapne įmigęs gimtasis Gaidžių kaimas, prisiminimuose užfiksuotas tiesiog fotografiškai. Ežeras – ta riba, kuri skiria prisiminimus ir tikrovę, o patį subjektą rodo esant vizijos užribyje: novelės rašytos 1945 – 1946 m. jau ne Lietuvoje – Trossingen‘e, Tübingen‘e. „Autorius stebi jį [ežerą] iš tolo, bet pats jame [gyvenime] nedalyvauja. Ši distancija yra ne vien erdvės ar laiko atokumas, bet kartu ir dvasinė“ . Iliuziniame lygmenyje arba atkurtoje tikrovėje grįžtama į gimtąjį kaimą, į netoliese esančias vietoves – Pagrabiškio apylinkes. Apskritai kalbant – į Rytų Aukštaitijos kaimą. Tik paskutiniojoje novelėje („Grįžti į Sorento“) atsiplėšiama nuo gimtosios erdvės ir persikeliama į miestą. Ši novelė, kaip teigia A. Vaičiulaitis, yra „kaip užsklanda, ji neturi ryšio su visu veikalu ir tik poroj sakinių grįžta prie Silio ežero.“. Tačiau galima teigti egzistuojant nematomas jungtis ir miestą suvokti kaip visiškai priešingą kaimui (šaltas gatvės grindinys vs. dulkėtas kaimo vieškelis), kaip erdvę, kurioje plauko prisiminimų lytys arba kaip civilizacijos apraišką opozityvią pirmapradei versmei.

Neretai P. Andriušis sublimuoja iliuzijos ir tikrovės ribas. Šį teiginį pagrindžia ne tik gamtos antropomorfizavimas novelių rinkinyje, bet ir supratimas, kad „fantazija yra realybė: ten neatskirsi, kas yra prietaras, kas buitis, o kas įvykęs faktas. Atrodo, kad Andriušio stiprybė yra vaizduoti ne konkrečius faktus, bet prietarus, gandus ir apskritai perkeistą gyvenimą – tokį, koks jis atrodo ano krašto gyventojų akimis“. Prietarus autorius traktuoja kaip faktą, kuriuo neįmanoma netikėti:

„Tai tikros blūdo vietos, kur vienas mūsų žmogus, žiemos metu grįždamas iš turgaus ir norėdamas sutrumpint kelią, vos nesušalo, patekęs į velnio rankas: suko, suko ratu, arklys po puta, ir tik švintant, visas sustingęs pagal gaidžio giedojimą išsipainiojo. Čia pat ant piliakalnėlio seniai išartos dvarysčių kapinaitės, kur gulėjo ne vienas mūsų prosenelis, rykštėm užplaktas anksčiau, negu jį spėjo aprūpinti sakramentais. Galbūt tatai kažką turi bendra su visais tais klaidžiojimais.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė