Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:

„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!“

A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).

V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:

a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.“

„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „

b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje

Pagrindinėje mokykloje (t.y. jau nuo penktos klasės) mokiniai pradeda skaityti pirmuosius moderniosios prozos kūrinėlius (pvz.: penktokai jau skaito M. Katiliškio „Senelis“, „Atsisveikinimas“, Vilimaitės B. „Baidyklė,  „Daug vaikų“, A. De Sent Egziuperi „Baobabai“, šeštoje klasėje A. De Sent Egziuperi „Mažasis princas“, septintokai iš modernios prozos skaito Apučio „Nesmagu, kad liekat vienas“, B. Vilimaitės „Rojaus obuoliukai“ ir kt.). Tokio amžiaus vaikams dažnai dar yra per sudėtinga suvokti modernius prozos kūrinius, nes jie dar į tekstą žvelgia, paviršutiniškai, nesugeba „skaityti tarp eilučių“, nėra pakankamai išlavėjęs giluminis žvilgsnis, be to, nėra literatūros teksto analizės įgūdžių (5 – 6 ir dar 7 – oje klasėje dar nereikalaujama) (pagal išsilavinimo standartus 9 – 10 klasių koncentre mokiniai jau moka įžvelgti ir gilumines teksto prasmes, sugeba tekstą analizuoti vartodami literatūros sąvokas, pasitelkti reikiamus kontekstus, sieti su kitais tekstais, kūrinius lyginti, įžvelgti problemas). 5 – 6 koncentro klasėse jie skaito dar ne itin sudėtingus, chronologiškai žiūrint į literatūros istoriją, nedaug nutolusios nuo tradicinės prozos, paprastesnius, nedidelės apimties kūrinėlius atsižvelgiant į žanrus ir jų specifiškumą, pvz.: noveles, apsakymus. Aukštesniosiose klasėse kūriniai sudėtingėja, apimtis didėja, formuojamos vis sudėtingesnės sąvokos, siūloma skaityti ne tik noveles, apsakymus, bet ir apysakas bei romanus (I. Šeiniaus „ Kuprelis“, V. M. – Putino „ Altorių Šešėly“, A. Vaičiulaičio „Valentina“, B. Sruogos „Dievų miškas“, A. Škėmos „Balta drobulė“ ir kiti).

Skaitydami moderniąją prozą, mokiniai dažnai susiduria su jos suvokimo problema. Pirmiausia yra sudėtinga nusakyti veikėjų išgyvenimus, regėjimus, patyrimus, nes jie paprastai yra nematomi, vidiniai, o ne išoriniai, nupasakojami autoriaus, kaip kad tradicinėje prozoje. Taip pat dažnai kyla problema išmokyti mokinius ne tik pamatyti, bet ir nusakyti vaizduojamo veikėjo dvasinę būseną, kuri dažniausiai būna labai prieštaringa, o jo poelgiai sunkiai paaiškinami, nuspėjami iš paslėptų detalių. Veikėjui mažai dalyvaujant veiksmuose, sudėtinga užduotis mokiniams tampa nusakyti pagrindinius įvykius, įvardyti veikėjo vidiniame pasaulyje vykstančias permainas.

Mokiniams taip pat yra sudėtina suprasti bei analizuoti kūrinius, kuriuose yra sprendžiamos egzistencinės problemos (A. Kamiu „Svetimas“ arba „Maras“), kuriuose rodoma žmogaus destrukcija (A. Škėma „Balta drobulė“ ir kt.). Pereinant nuo tradicinės prozos skaitymo prie modernios, gali atsirasi suvokimo sunkumų, nes mokiniai ne iš karto perpranta, pavyzdžiui neįprastą pasakojimo techniką: sąmonės srautą, menamąją tiesioginę kalbą (J. Apučio novelės, R. Granausko, V. Juknaitės kūrinėliai, taip pat S. Šaltenio, B. Vilimaitės novelės, vėl gi galima priskirti ir A. Škėmą bei kitus, kai kuriuos jau anksčiau minėtus autorius). Pakitusi žmogaus koncepcija (pabrėžiama prigimtis, pasąmonė, iracionalumas), charakterio kaita: nuo vientiso prie fragmentiško, nevienareikšmiško personažo – visa tai mokiniams nauja ir sunkiai perprantama, nes tam reikia ne tik papildomų literatūrinių žinių, bet ir įžvalgaus analitinio žvilgsnio.

Modernistinėje prozoje pasaulis taip pat kitoks, nei tradicinėje: čia vyrauja groteskas, fantastika, kartais naudojama sapno technika, regėjimas. Kinta ir prozos kalba – įvedamas polifoniškumas.

Taip pat moderniojoje prozoje kinta laiko tėkmė. Tradicinėje prozoje vyraujantį laiką keičia cikliškas. Su laiku labai siejasi erdvė: ji modernioje prozoje paprastai yra kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta ir kartais net nuo laiko nepriklausoma, ko visai nerasime tradicinėje prozoje.

Taigi modernios prozos skaitymui mokykloje mokiniai turėtų būti ruošiami palaipsniui, pirmiausiai aptarus pagrindines sąvokas, būtinas kūrinio skaitymui ir analizei, taip pat mokytojas daugiau dėmesio turėtų skirti pirminiam suvokimui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos ypatybės
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Žurnalas „Naujoji Romuva“ 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

1932- ieji kultūros gyvenimo žurnalui „Naujajai Romuvai“ – tai antrieji gyvenimo metai. Pradėję veiklą 1931 – aisiais, pamilę kultūrą ir kūrybą nedidelis tuo metu buvęs neorganizuotų bendradarbių aktyvistų būrelis antraisiais metais išsiveržė į spaudos vandenyną, tapo planingesnis. Žurnale susibūrė daugybė rašančiųjų: Vyt. Alantas, St. Anglickis, P. Babickas, J. Banaitis, Kun. Dr. V. Bartuška, V. Bičiūnas, Bern. Brazdžionis, Br. Buivydaitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė, M. Dobužinskis, P. Galaunė, Liudas Gira, Dr. J. Grinius, J. A. Herbačiauskas, K. Inčiūra, prof. Jonynas, Dr. V. Juodeika, J. Karosas, A. Šapoka, Matas Šalčius, Ig. Šeinius, J. Švaistas, prof. S. Kolupaila, M. Lastauskienė, A. Maceina, J. Marcinkevičius, N. Mazalaitė, prof. Mykolaitis Putinas, P. Orintaitė, G. Petkevičaitė, A. Sabaliauskas, J. Savickis, prof. V. Sezemanas, A. Vaičiulaitis, M. Vaitkus ir kt. Pirmiausia inteligentams skirtas žurnalas („N. R. skiriama tik inteligentams, kurie paprastai, jau gali viską kritiškai vertinti.“ (48 (100))) apima daugelį kultūros sričių, vertina kultūriniu požiūriu: literatūrą, dailę, teatrą, muziką, švietimą, mokslą, kiną, radiją, visuomeninius ir ekonominius klausimus. Politikos klausimai gvildenami tik tiek, kiek tai naudinga kultūriniu požiūriu. Religija taip pat neliekama nuošaly, tačiau ji per daug neaktualizuojama. Nors orientuojamasi į naujausius literatūros, meno ir mokslo laimėjimus, tačiau nepamirštama ir istorija. Straipsniuose žvalgomasi į didingus praeities įvykius („Dokumentai iš lietuvių kovų su vokiečiais“), prisimenami iškilieji visuomenės veikėjai („Vytauto Didžiojo kovos dėl žemaičių ir Klaipėdos“, „Mindaugo auka“, „Jonas Maironis – Mačiulis“, „Kęstutis: 550 metų mirties sukaktuvėms paminėti“, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatūra“, „Kristijonas Donelaitis“). Istorija tam tikra prasme idealizuojama, rodoma kaip teigiamas pavyzdys dabarčiai.

Bendrais bruožais norisi paminėti, jog pats žurnalas turi misiją ne tik patobulinti, bet ir kurti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pavyti Vakarus (nes dabar tauta yra šiek tiek atsilikus). Lietuva neturėtų užsidaryti nuo savo kaimynų, tačiau ir per daug į juos nesižvalgyti. Rekomenduotina žvelgti kur kas toliau. Dėl to Naujojoje Romuvoje straipsnių spektras temų atžvilgiu labai platus: nuo Lietuvos aktualijų, meno, kultūros klausimų iki atokiausių pasaulio kampelių aprašymų, supažindinimo su naujausiais fizikos, matematikos, astronomijos, biologijos, paleontologijos, sociologijos, istorijos, archeologijos mokslo atradimais bei idėjomis.

Iš esmės N. R. brėžia ribą aplink save labai toli, puoselėja plačias užmačias, tačiau (bent jau apie 1932 metų numerius) norėtųsi kalbėti lyginant čia, t. y. Lietuvą, ir ten – pasaulį. Susidaro įspūdis, jog žurnalas, nuolat žvalgydamasis į pasaulį, ne tik sugeba pritraukti daug skaitytojų, bet ir semiasi idėjų saviems straipsniams. Esama vieno kito straipsnio, kuris dubliuojamas, arba tokių, kurie yra kaip atsakas užsienio naujienoms, pvz.: skyrelyje „aiduose iš užsienio“ yra str. „Ekonominiai pasaulio negalavimai“, kur aptariama, kaip Rytuose neramu, o Vakarai (Anglija, Vokietija ir net Amerika) kenčia būdami be darbo ir be duonos kąsnio, žodžiu, daug dėmesio skiriama fabrikams, įmonėms, darbininkams, ūkiui aptarti, o tuo tarpu vėlesniame N. R. numeryje spausdintas Dr. Gr. Valančiaus str. (Nr. 9, p. 48) pavadinimu „Ekonominė krizė“, jau prisimenant pasaulio krizę, aiškinami Lietuvos sunkumai ir jų kilmė, atkreipiamas dėmesys, kad susilpnėjęs ūkis, nusilpus perkamoji galia, tačiau Lietuva, priešingai nei pasaulis, dar katastrofos nepajuto. Iš tokių straipsnių matyti, kas Lietuvos žmonėms 1932 metais atrodė ypač aktualu.

Pradėjus kalbą pavyzdžiu, atkreipiu dėmesį į tai, kas aptariant N. R. dominuos visame pranešime.

Naujoji Romuva, kaip jau buvo minėta, straipsnių spektru apėmė beveik visas gyvenimo sritis, domėjosi viskuo ir traukė įvairiausių skaitytojų dėmesį. Kylantį žurnalo populiarumą, mano nuomone, lėmė ne tik straipsnių įvairovė, bet labiau tai, kad jie buvo susiję ne tik su Lietuva, jos įvykiais, kultūriniu gyvenimu, menais, bet tai, kad žurnalas tarsi pasirinko tuo metu labai aktualią rašymo strategiją, t.y. domėtis ir šviesti liaudį apie tai, kas vyksta pasaulyje, lyginti jį su Lietuva ir Lietuvą su pasauliu bei vytis užsienį kultūriniu požiūriu.

Pagal strategiją „čia ir ten“ galima skirti keletą aktualių temų: jau minėta ekonomika, taip pat knygos, literatūrinis gyvenimas, teatras ir kiti menai, mokslas, sportas, kelionių ir vietovių aprašymai, augantis jaunimas, jų auklėjimas, švietimo dalykai, svarbūs užsienio įvykiai, tam tikri faktai ir idėjos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Sportas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)

V. KUBILIAUS BIOGRAFIJOS FAKTAI

kubilius-vytautasMokslininkas, kritikas, poetas ir eseistas Vytautas Kubilius gimė 1928 metų lapkričio 23 dieną Aukštadvario kaime. Mokėsi Vilkijos gimnazijoje, studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose lietuvių filologiją. Pasirinko lietuvių literatūros tyrinėtojo, puoselėtojo, skleidėjo dalią.

1952 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, iki 2002 metų dirbo lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. Petro Vileišio rūmai jam buvo be galo svarbi gyvenimo dalis. Kaip ir lietuvių literatūra, kuriai jis visada ištikimai tarnavo, būdamas rūpestingas šeimininkas. Nuo 1956 metų Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir visa Lietuvos kultūra, švietimas, mokslas, visuomenės būklė, tautos likimas. Didžiausia sovietmečiu puoselėta V. Kubiliaus svajonė – nepriklausoma valstybė. Jis kūrė Lietuvos piliečių chartiją, buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, vadovavo Lietuvių literatūros katedrai (1992 – 1995).

Kubiliaus literatūrinės karjeros pradžia – tai pirmieji pokario metai. Jais ir pasirodė pirmieji kritikos rašiniai: recenzijos, apžvalginiai straipsniai spausdinti 1949 metais „Tarybų Lietuvoje“, kur tada jis dirbo stilistu. Vėlesniais metais jo straipsniai buvo spausdinami „Pergalėje“, „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“. Buvo pasirinkti tipiški to meto objektai, tipiškos antraštės. Kurį laiką rašė ideologiškai parankiomis temomis, nevengė ideologinių štampų.

„Autentiška Kubiliaus kritiko pradžia galima laikyti recenziją „Atgijus lyrika“ (1956) apie Juozo Macevičiaus „Pergalėje“ skelbtus eilėraščius ir ypač straipsnį „Balio Sruogos dramaturgija“ 1957), kuriame apie rašytoją prabilta literatūrologo, o ne ideologo kalba <…>“.

Institute V. Kubilius parengė daktaro, habilituoto daktaro disertacijas, rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomį (1957 – 1968) ir dvitomį (1979 – 1982), „Lithuanian Literature“ (1997), buvo daugelio kitų kolektyvinių darbų – „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kt. – redaktorius ir bendraautoris.

Vytautas Kubilius yra per dvidešimties knygų autorius. Jis parašė monografijas apie daugelį žymių lietuvių rašytojų: T. Tilvytį, J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, J. Aistį, A. Vaičiulaitį, O. Pleirytę – Vaidilutę ir K. Puidą bei kitus, paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“ (1997), daug kitų teorinių ir istoriografinių tyrinėjimų. Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, V. Mačernio, J. Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

Jam rūpėjo komparatyvistiniai literatūros mokslo aspektai, ryšiai su kitomis kultūromis. Lietuvių literatūrą pasauliui jis pristatė vokiečių („Literatur in Freiheit und Unfreiheit“, 2002) ir kitomis kalbomis. Reikšmingos mokslinės V. Kubiliaus publikacijos pasirodė Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur.

2004 metų vasario 17 d. eidamas 78 metus tragiškai žuvo įžymus literatūros kritikas, literatūrologas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Kubilius. Žuvo skubėdamas per gatvę, kaip žinoma, vos prieš keliolika minučių dar diskutavęs su kolegomis Lietuvių literatūros ir tautosakos institute dėl būsimų darbų. Liko neįgyvendinti įdomūs darbų sumanymai.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)