Jonas Mačiulis – Maironis

Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. spalio 21 dieną Pasandravio dvare, Raseinių apskrityje. Tai iškiliausias XIX – XX a. sandūros žmogus ir tautos ryšio jungėjas. Maironis – pirmasis lietuvių bendrosios kalbos poetas. Anot V. Kubiliaus, aukštas lietuvių literatūros stiliaus kūrėjas, lietuvių poezijos klasikinių tipų kūrėjas ir moderniosios lietuvių poezijos pradininkas.

Su Maironio vardu siejamas perėjimas nuo tautosakinės iki rašytinės poezijos ir netgi su Maironis. Jonas Maciulistam tikra revoliucija formoje: nuo silabinės prie silabotonikos. Maironio lyrika yra tarsi atskaitos taškas vėlesnei lietuvių poezijai.

Minint gimimo šimtmetį V. M. Putinas sakė: „Mes žinojom daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis – tai kažkas daugiau negu jie.“

Jonas Mačiulis yra kultūros vertybių formuotojas. Istorinių lūžių metais jis tapo labai svarbus, pokariu ir vėl gręžiamasi į jį. Aktualus ir svarbus buvo iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Jo stilius aiškus, kalba logiška, mintis išbaigta. Didžiausiais savo autoritetais jis laikė J. V. Gėtę, F. Šilerį, A. Puškiną, A. Mickevičių (visi romantikai), K. Donelaitį ir A. Baranauską. Visų šių rašytojų kūrybą Maironis skaitė originalo kalba. Buvo pakankamai išsilavinęs – turėjo teologijos daktaro laipsnį. Trečiajame dešimtmetyje buvo užsimojęs parašyti istorines dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Didysis Vytautas – karalius“.

Po libreto „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ sukūrimo Maironis patyrė nesėkmę – kad ir kaip tikėjosi, jis nesulaukė jokio įvertinimo.

Maironis savo laiku pasižymėjo kaip paprastas poetas kunigas ir tai jį žeidė. Jis buvo ilgametis kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, dėstęs Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Lietuvos universitete (lietuvių kalbos kursą).

J. Mačiulis žinomas ir kaip istoriografas (populiarių istorijų rašytojas). „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“ – pirmoji lietuviška Lietuvos istorija. Kaip poetas Maironis debiutavo „Aušroje“ 1885 m., tuo pat metu kaip ir V. Kudirka. Jis pasirašinėjo Smalionio slapyvardžiu ir buvo vadinamas vieno rinkinio poetu.

1920 m. išleistuose papildytuose „Pavasario balsuose“ išspausdinti 110 eilėraščių. Be eilėraščių gerai žinomos poemos: „Lietuva“ – pirmoji 1888 m., „Jaunoji Lietuva“ 1907 m., „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“ 1920 m., „Tarp skausmų į garbę“ buvo išleista vienu metu su „Jaunąja Lietuva“. Vėlesnėse radosi jaunosios kartos tema.

Poema „Jaunoji Lietuva“ yra vadinama ne tik lyrine, bet ir herojine. Jos pasakojimas apima apie 20 metų laikotarpį, t.y. tiek pat, kiek ji ir buvo rašoma. Tėvynės meilė ten yra aukščiau už visa kita.

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“ į akis krenta tamsus skambėjimas dėl užpakalinės eilės balsių pabrėžimo. Taigi, ryškus niūrumas. Tuo pat metu girdimas lyg ir vėjas bei bangų ošimas. Sąskambiai tikslūs ir išraiškingi, jie sieja nutolusius žodžius. Ryškus jūros ir žmogaus sugretinimas. Eilėraščio ritmika susijusi su minties ir jausmo raida:

eiliav. pavyzd.Leksika: epitetai atskleidžia vertinimą, svarbios personifikacijos. Vystoma ir plėtojama viena jūros metafora. Nuosekliai pereinama nuo išorės prie vidaus. Eilėraštyje nėra jausmo ir išgyvenimo statiškumo, yra nuosekli visa ko raida. Lyrinis išgyvenimas lakoniškas. Eilėraštis yra vienas iš intymios lyrikos pavyzdžių.

Inversija padeda išryškinti svarbias kulminacines vietas. Eilėraščio erdvė – tai krantas ir jūra. Krante stebėtojas (nuo Birutės kalno). Herojus romantiškas. Eilėraštyje vyrauja išsakymo dabartis.

Eilėraštis – tai gamtos ir filosofinė lyrika. Jo tema – liūdesio ir troškimų išsakymas.  Tai intensyviai išreiškiamas jausmas.

Sakoma, kad Maironis yra pirmas lyrikas, sukūręs stiprių išgyvenimų ir jausmų lyriką. Pagrindinė visų eilėraščių tema – Tėvynės meilė. Poetas poetizuoja svarbiausius lietuvių literatūros įvykius; išaukštinama praeitis, skatinama keisti dabartį.

Lyrinis subjektas giliai jaučia gamtą, bet su ja nesusilieja, ieško analoginio ryšio su vidiniu pasauliu.

Romantizmui Maironis artimas dėl individualios jausenos raiškos, neramios, kenčiančios dvasios, aukštų idealų, maištingumo, jausmingumo, siekių, poeto pranašo pozicijos, tautos herojiškos praeities aukštinimo. Užuominų poetika, lakoniškumas, subtilumas Maironį išskiria iš kitų jo amžininkų.

Poetas vaizduoja vidinį vyksmą, bet ne išorę, nuosekliai išreiškia mintį ir jausmą. Mėgstama žiedinė eilėraščių kompozicija, visada aiški tema.

Lietuva brangiMaironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą, įvykdė kultūrinę revoliuciją poezijos forma. Jis atsisakė aprašinėjimo, epiškumo, bet išsiskyrė pakiliu kalbėjimu. Jo poezijoje yra lyrinis „aš“; ritmikoje esama simetrijos, bet ji turi pažeidimų. Poetas išplėtojo aliteracijas, įvedė perkėlimus, o tėvynės jausmą prilygino dvasingumui. Tėvynė = motina – tai populiariausias palyginimas.

Būdingi lyrikos tipai – dainiškasis, polifoninis, meditacinis, oratorinis, pasakojamasis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vincas Kudirka

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.

BIOGRAFIJA. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Prūsijos karalystėje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Manoma, kad jo tėvai buvo vietiniai lietuviai, bet parvykę iš Škotijos (abejonių kėlė pavardė, prielaidos daromos ją patyrinėjus; raštus pasirašinėjo lotyniškai „Donelitijus“). Tėvai buvo neturtingi, bet turėjo daug vaikų – be Kristijono augo dar 5 sūnūs ir 2 dukterys. Anksti mirė tėvas, gyvenimas, buvęs nelengvas, tuo metu tapo dar sunkesnis. Visi berniukai išėjo amatininkauti (K. Donelaitis dirbo pianinus, fortepijonus). Vienas iš jo brolių buvo auksakalys.

Apie 1731 m. Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos lotynišką katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. Joje mokėsi kalbos, matematikos, literatūros. Giedodavo laidotuvėse, dainuodavo gatvėse, taip šiek tiek užsidirbdavo pinigų gyvenimui. Manoma, kad Donelaitį į literatūrinę kūrybą patraukė jam literatūrą dėstęs poetas.

1736 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą teologijos fakultetą, kurį 1740 metais baigė. Studijuodamas mokė literatūros kitus ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Baigęs universitetą atvyko į Stalupėnus dirbti mokyklos muzikos mokytoju, vadovauti chorui. Po ketverių metų, atsiradus vietai Tolminkiemyje, K. Donelaitis išlaikė egzaminus ir tapo klebonas. Dar po metų K. Donelaitis vedė teisėjo dukterį, bet vaikų jiedu neturėjo. Nors parapija, kurioje jis dirbo nebuvo turtinga, tačiau su jo pagalba buvo pastatydinta mokykla, klebonų našlių namai, perstatyta klebonija, bažnyčia. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 dieną. Jo žmona išgyveno dar penkiolika metų.

Po mirties Donelaičio portreto nebuvo išlikę. Tačiau vėliau buvo atkastas jo kapas ir pagal likusią kaukolę atkurtas veidas.

KŪRYBA. Rankraščiais ir nuorašais išlikusią Kristijono Donelaičio grožinę kūrybą sudaro pasakėčios, ankstyvieji poemos fragmentai, poema „Metai“ ir eilėraščiai vokiečių kalba. Pasakėčias Donelaitis ėmė rašyti dar Karaliačiaus universitete. Išliko šešios pasakėčios: „Lapės ir gandro česis“ „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.; L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Trys pasakėčios yra perkurtos iš Ezopo pasakėčių, kitos trys – tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus. Jo pasakėčioms būdingas emocingumas ir ilgi moralai.

Kristijonas Donelaitis. MetaiPo Donelaičio Ezopo pasakėčios tapo labai populiarios. Be jų K. Donelaitis sukūrė ir eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, trejetą eilėraščių vokiečių kalba. Be grožinės kūrybos yra išlikę K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, įrašai gimimo metrikų knygose, įvairūs administraciniai raštai. Tačiau pats reikšmingiausias Donelaičio kūrinys – poema „Metai“.

GENEZĖ. Nėra tiksliai žinoma, kada poema „Metai“ buvo pradėta ar baigta rašyti. Yra išlikusios tik dvi dalys. Manoma, kad „Metai“ buvo skaitomi per pamokslus. Kitų teigimu, kad gal rašymas buvo Donelaičio užsiėmimas tarp kasdienių rūpesčių. Dar spėjama, kad šią poemą jau rašė būdamas brandaus amžiaus, nes jame nėra meilės motyvų. Kai kurie šaltiniai spėja, kad „Metai“ parašyti veikiausiai 1765-1775 m. Tiksli data taip ir nėra žinoma.

Kyla klausimas, kodėl „Metai“ net ir po mirties nebuvo išleisti, o atskiros dalys buvo nurašinėjamos, rankraščiai taip ir liko išsibarstę.

Liudvikas Rėza, tapęs Karaliaučiaus profesoriumi 1786 m. pabandė surinkti rankraščius ir 1817 m. išspausdino poemą „Metai“, kurią 1818 m. paskelbė. Tai buvo redaguotas tekstas, išmesti „nemalonūs“ žodžiai, bet pridėtas vertimas į vokiečių kalbą. Įvade Donelaitis rodomas kaip įžymiausias XVIII a. poetas. Ir tai buvo ne ditirambas, o kuo gryniausia panegirika.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.

XIX a. esama dviejų teritorijų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytų Prūsijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra Lenkijos – Lietuvos valstybė. Tuo metu buvo gyventa sunkios krizės laikotarpiu: 1721 metais vyko Šiaurės karas, po to viską siaubė maras. Po Šiaurės karo viskas baigėsi padalinimu, po kurio Lietuvos neliko žemėlapiuose. Per 70 metų buvo vien karai ir suirutės, o vėliau – sunki ir kieta baudžiava: valstiečių luomas užguitas, dvarininkai ne lietuviai išnaudojo Lietuvos žmones. Dvasininkai taip pat netoli pažengę. Daugelis buvo lenkai, tautinės savimonės trūko. XVIII a. jėzuitų kolegija atsiliko nuo vakarų Europos, o XVIII a. pabaigoje iš jų buvo atimta mokymo teisė, sudaryta pasaulietinė mokykla. Lietuvių literatūros poslinkių šiuo laiku nematyti, tik pavienių žmonių pastangos: Sirvydo žodynas, nežinia kieno gramatika ir daugiau nieko. Iš kitokios raštijos irgi nedaug. Galima net kalbėti apie pasaulinės literatūros nebuvimą.

1753 m. pasirodo Orševskio knyga – giesmynas „Balsas širdies“, „Medelis myros“ (tai tik tokia literatūra, kuri tuo metu buvo labai menka). XVIII a. pabaigoje Antanas Jackus Feliksas Klementas (vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų) rašė eilėraščius, bet jų nespausdino. Maždaug tuo metu kultūrinę veiklą pradėjo Dionizas Poška.

XVIII a. LDK – sąstingio laikotarpis. Mažosios Lietuvos ir LDK literatūros gyvenimas dvilypis. LDK pasaulietinė literatūra neiškyla, Rytų Prūsijoje XVIII a. pr. bandoma formuoti pasaulietinę literatūrą nuo religinės raštijos (giesmynų).

XIX a. atsiranda diferenciacija. Kristijonas Donelaitis įrodo, kad galima atsiskirti tikrąją literatūrą nuo religinės.

Prūsija tuo metu buvo militaristinė valstybė. Atskira jos dalimi tapo Rytų Prūsija, kur apsigyveno lietuviai, atsikėlė ir vokiečių emigrantų. Parapijos buvo mišrios, tačiau buvo keletas momentų, kurie skatino lietuvybę:

1. Prūsijos monarchai ieškojo XVII a. pab.  XVIII a. pr. galimybės ištirti valstybės pakraščius, buvo netgi siūloma rašyti istorijas (Matas Pretorijus „Prūsijos teatras“, Part Loch „Prūsijos istorija“). Čia atsispindėjo papročiai ir buitis.

2. Kilo noras išlaikyti kalbą, sužinoti, kokia ji yra. Tam padėjo Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas. Jis iškėlė žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet ir savarankiškas pilietis. Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuvių knyga – Katekizmas (Prūsijoje). Jonas Bretkūnas vertė bibliją, tačiau ji nebuvo išleista.

3. XVII a. – XVIII a. imti rašyti žodynai.

Imtas kelti itin svarbus klausimas: kokia kalba sakyti pamokslus (Mažojoje Lietuvoje), kad tikintysis suprastų. Klausimo sprendimas lėmė ir pasaulinės literatūros atsiradimą, ir Kristijonas DonelaitisKristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią. 1706 m. įvyko diskusija tarp pastorių dėl to, kokia kalba sakyti pamokslus ir iš kur išmokti lietuvių kalbos. Kaip ne keista, vienas iš vokiečių, Mykolas Merlinas (lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas) įrodė, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Tuo tikslu jis išrinko nemaža patarlių ir dainų. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, kurios esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą. Jo kaimynas J. Šulcas, pasinaudojęs patarimais, išvertė Ezopo pasakėčias, 1706 m. pratarmėje nurodė Merlino brošiūrą. Tai buvo pirmoji pasaulietinė knyga Mažojoje Lietuvoje, kuri pradėjo kalbinį ginčą, kuris davė pradžią literatūros raidai. Kalbininkai ėmė viską tikrinti praktiškai (A. Ruigys ~ 1810 m. parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“.) Čia pirmą kartą įvedė tris lietuvių liaudies dainas. Jis atsiprašinėjo skaitytojų, jog čia visai niekai, nors iš tikro tuo metu buvo reikšminga.

XVIII a. pirmoj pusėj redaguojamas giesmynas, vėliau sudaromas dar vienas. Kristijonas Donelaitis irgi kviečiamas prisidėti, bet jis atsisako. Redaguoja Gotfrydas Ostermejeris (lietuvių kalbos puoselėtojas, filologas, evangelikų liuteronų kunigas) ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Antrosios XVIII a. lietuvių filologinės polemikos iniciatorius).

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiuje, turėjo kalbos seminarus, jį veikė švietimo gadynės etika ( iškeliama žmogaus prigimtis: gera visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, gyvenimo normas sąlygoja gamta). Iškeliamas patarimas vadovautis sveiku protu – tai švietimo gadynės etikos klausimai. Donelaičio raštuose esama racionalumo koncepcijos, t.y., būtina gerai atlikti pareigas, rūpintis savimi, nepasitenkinti valdininkais, ponų savivale. Panašių klasicizmo ir baroko atspindžių esama ir „Metuose“.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Žurnalas „Naujoji Romuva” 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

1932- ieji kultūros gyvenimo žurnalui „Naujajai Romuvai“ – tai antrieji gyvenimo metai. Pradėję veiklą 1931 – aisiais, pamilę kultūrą ir kūrybą nedidelis tuo metu buvęs neorganizuotų bendradarbių aktyvistų būrelis antraisiais metais išsiveržė į spaudos vandenyną, tapo planingesnis. Žurnale susibūrė daugybė rašančiųjų: Vyt. Alantas, St. Anglickis, P. Babickas, J. Banaitis, Kun. Dr. V. Bartuška, V. Bičiūnas, Bern. Brazdžionis, Br. Buivydaitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė, M. Dobužinskis, P. Galaunė, Liudas Gira, Dr. J. Grinius, J. A. Herbačiauskas, K. Inčiūra, prof. Jonynas, Dr. V. Juodeika, J. Karosas, A. Šapoka, Matas Šalčius, Ig. Šeinius, J. Švaistas, prof. S. Kolupaila, M. Lastauskienė, A. Maceina, J. Marcinkevičius, N. Mazalaitė, prof. Mykolaitis Putinas, P. Orintaitė, G. Petkevičaitė, A. Sabaliauskas, J. Savickis, prof. V. Sezemanas, A. Vaičiulaitis, M. Vaitkus ir kt. Pirmiausia inteligentams skirtas žurnalas („N. R. skiriama tik inteligentams, kurie paprastai, jau gali viską kritiškai vertinti.“ (48 (100))) apima daugelį kultūros sričių, vertina kultūriniu požiūriu: literatūrą, dailę, teatrą, muziką, švietimą, mokslą, kiną, radiją, visuomeninius ir ekonominius klausimus. Politikos klausimai gvildenami tik tiek, kiek tai naudinga kultūriniu požiūriu. Religija taip pat neliekama nuošaly, tačiau ji per daug neaktualizuojama. Nors orientuojamasi į naujausius literatūros, meno ir mokslo laimėjimus, tačiau nepamirštama ir istorija. Straipsniuose žvalgomasi į didingus praeities įvykius („Dokumentai iš lietuvių kovų su vokiečiais“), prisimenami iškilieji visuomenės veikėjai („Vytauto Didžiojo kovos dėl žemaičių ir Klaipėdos“, „Mindaugo auka“, „Jonas Maironis – Mačiulis“, „Kęstutis: 550 metų mirties sukaktuvėms paminėti“, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatūra“, „Kristijonas Donelaitis“). Istorija tam tikra prasme idealizuojama, rodoma kaip teigiamas pavyzdys dabarčiai.

Bendrais bruožais norisi paminėti, jog pats žurnalas turi misiją ne tik patobulinti, bet ir kurti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pavyti Vakarus (nes dabar tauta yra šiek tiek atsilikus). Lietuva neturėtų užsidaryti nuo savo kaimynų, tačiau ir per daug į juos nesižvalgyti. Rekomenduotina žvelgti kur kas toliau. Dėl to Naujojoje Romuvoje straipsnių spektras temų atžvilgiu labai platus: nuo Lietuvos aktualijų, meno, kultūros klausimų iki atokiausių pasaulio kampelių aprašymų, supažindinimo su naujausiais fizikos, matematikos, astronomijos, biologijos, paleontologijos, sociologijos, istorijos, archeologijos mokslo atradimais bei idėjomis.

Iš esmės N. R. brėžia ribą aplink save labai toli, puoselėja plačias užmačias, tačiau (bent jau apie 1932 metų numerius) norėtųsi kalbėti lyginant čia, t. y. Lietuvą, ir ten – pasaulį. Susidaro įspūdis, jog žurnalas, nuolat žvalgydamasis į pasaulį, ne tik sugeba pritraukti daug skaitytojų, bet ir semiasi idėjų saviems straipsniams. Esama vieno kito straipsnio, kuris dubliuojamas, arba tokių, kurie yra kaip atsakas užsienio naujienoms, pvz.: skyrelyje „aiduose iš užsienio“ yra str. „Ekonominiai pasaulio negalavimai“, kur aptariama, kaip Rytuose neramu, o Vakarai (Anglija, Vokietija ir net Amerika) kenčia būdami be darbo ir be duonos kąsnio, žodžiu, daug dėmesio skiriama fabrikams, įmonėms, darbininkams, ūkiui aptarti, o tuo tarpu vėlesniame N. R. numeryje spausdintas Dr. Gr. Valančiaus str. (Nr. 9, p. 48) pavadinimu „Ekonominė krizė“, jau prisimenant pasaulio krizę, aiškinami Lietuvos sunkumai ir jų kilmė, atkreipiamas dėmesys, kad susilpnėjęs ūkis, nusilpus perkamoji galia, tačiau Lietuva, priešingai nei pasaulis, dar katastrofos nepajuto. Iš tokių straipsnių matyti, kas Lietuvos žmonėms 1932 metais atrodė ypač aktualu.

Pradėjus kalbą pavyzdžiu, atkreipiu dėmesį į tai, kas aptariant N. R. dominuos visame pranešime.

Naujoji Romuva, kaip jau buvo minėta, straipsnių spektru apėmė beveik visas gyvenimo sritis, domėjosi viskuo ir traukė įvairiausių skaitytojų dėmesį. Kylantį žurnalo populiarumą, mano nuomone, lėmė ne tik straipsnių įvairovė, bet labiau tai, kad jie buvo susiję ne tik su Lietuva, jos įvykiais, kultūriniu gyvenimu, menais, bet tai, kad žurnalas tarsi pasirinko tuo metu labai aktualią rašymo strategiją, t.y. domėtis ir šviesti liaudį apie tai, kas vyksta pasaulyje, lyginti jį su Lietuva ir Lietuvą su pasauliu bei vytis užsienį kultūriniu požiūriu.

Pagal strategiją „čia ir ten“ galima skirti keletą aktualių temų: jau minėta ekonomika, taip pat knygos, literatūrinis gyvenimas, teatras ir kiti menai, mokslas, sportas, kelionių ir vietovių aprašymai, augantis jaunimas, jų auklėjimas, švietimo dalykai, svarbūs užsienio įvykiai, tam tikri faktai ir idėjos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Sportas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.