Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)

Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės” – juk paliko jį likimo valiai.

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje