Publijus Ovidijus Nazonas

Garsiausias elegijų kūrėjas buvo Publijus Ovidijus Nazonas (43 m. pr. m. e. Italijoje – 18 m. e. m. tremtyje, Tomų mieste). Jis kilęs iš pasiturinčios šeimos: jo tėvas priklausė raitelių luomui, todėl Ovidijui ir jo broliui buvo norima suteikti kuo aukštesnį išsilavinimą. Jis su broliu mokėsi pas garsiausius to meto filosofus, susipažino su graikų ir romėnų literatūra. Po mokslų Ovidijus pradėjo valstybės tarnautojo karjerą, tačiau neilgai trukus ėmėsi kūrybos amato. Jis savo veiklą siejo su poetine kūryba. Įsijungė į Mesalos būrelį, kurio nariai buvo garsūs elegikai. 8 m. rudenį Ovidijus buvo ištremtas į Tomis miestą prie Juodosios jūros, kur ir mirė. Ištrėmimo priežastis nėra aiški.

Publijus Ovidijus Nazonas anksti išgarsėjo savo kūriniais. Jo kūrybą galima suskirstyti į kelias grupes:

1.    Ankstyvasis kūrybos laikotarpis iki 1 m. po Kr. – meilės poezijos laikotarpis.
2.    Mokslinių ir monologinių poemų kūrybos etapas – 2 – 3 m. po Kr.
3.    Tremties poezija nuo 8 – 18 m.

Pirmuoju laikotarpiu sukurtas vienas pirmųjų Ovidijaus kūrinių buvo „Amores“ („Meilės elegijos“), sudarytos iš trijų knygų, kuriose plėtojant kokį nors vieną motyvą vaizduojami įvairūs meilės nuotykiai. Eilėraščiai skirti moteriai Korinai. Manoma, kad šiuo vardu buvo norėta sukurt poetinį įvaizdį. Ovidijaus meilės elegijos jau yra kitokios, nei jo pirmtakų: jis iš meilės elegijos modelio pereina prie objektyvaus meilės elegijos modelio. Meilė jose lengva ir lengvabūdiška lyg smagus žaidimas ar pikantiškas gyvenimo prieskonis. Asmeninius džiaugsmus Ovidijaus kūryboje pakeičia herojų meilės scenos ir būsenos aprašymai. Poetas dažnai naudojosi tokiais meilės motyvais, kuriems nereikalingas poeto išgyvenimų reiškimas. „Amorese” aprašomi ne jausmai, o aplinka, esama daug parodijos ir ironijos elementų.

Po šio elegijų rinkinio greitai parašomas laiškų rinkinys „Heroides“ („Herojės“), kurį sudaro penkiolika poetinių laiškų. Mokslininkai vis dar nesutaria dėl „Herojų“ laiškų žanro. Vieni priskiria šį kūrinį epistoliniam žanrui, kiti jį laiko elegijos žanro tąsa. Tačiau šiais laiškais rodoma, kad juos rašo moterys savo mylimiesiems. Rinkinyje vyrauja vienatvė ir liūdesys, mintys apie mirtį, meistriškai pasinaudojama veikėjų moterų charakteriais. Joms suteikiami individualūs bruožai (pvz.: kantri ir kukli Penelopė). Rinkinys parašytas eleginiu distichu ir  remiasi mitologija, į kurią įpinamos gyvenamojo meto realijos.

Kiek vėliau sukurtos didaktinės poemos „Ars amatoria“ („Meilės menas“) ir „Remedia amoria“ („Vaistai nuo meilės“). „Meilės meną“ sudaro trys knygos: pirmose dviejose yra duodami patarimai vyrams, kaip sužavėti moteris, o trečioje – šiuo ir kitais klausimais (ne tik viliojimo, bet ir apgaulės) patariama moterims. Antrajame kūrinyje „Vaistai nuo meilės“ patariama, kaip išsivaduoti nuo meilės. Manoma, kad pastarasis rinkinys buvęs priežastis Ovidijų ištremti.

Antruoju literatūros laikotarpiu per aštuonerius metus sukuriamas mitologinis epas „Metamorfozės“ apie romėniškumo esmę ir „Fastai“ arba „švenčių kalendorius“ apie romėnų šventes, jų kilmę ir apeigas.

„Metamorfozes“ arba „Pasikeitimus” sudaro 15 knygų / dalių (apie 12 000 eilučių), kuriose Ovidijus supina daugiau kaip 250 mitų, kurie jungiami į vientisą kūrinį „Nepertraukiama daina“. Veikalo turinys – visa antikinė mitologija, išdėstyta sistemingai ir kiek galima chronologiškiau. Poema pradedama mitu apie pasaulio sukūrimą, o baigiama Julijaus Cezario mirtimi ir jo garbinimu. Kompozicinę struktūrą sudaro dvi dalys: mitologinis laikotarpis (1 – 11 knyga) iki Trojos karo ir istorinis laikotarpis nuo Trojos karo iki Augusto laikų (12 – 15 knyga).

Kiekviename pasakojime ryški apgalvota kompozicija. Novelę paprastai sudaro trys dalys: ekspozicija, pasakojimas ir pabaiga. Ovidijus tekstą jungia įvairiais meniniais būdais: komponavimo principais (jungiami mitai pagal ciklus), personažų panašumais, veiksmo vieta. Mėgstamas principas – rėminės kompozicijos metodas, kai vienas ciklas nesibaigia su viena metamorfoze, o tik yra jos pradžia. Poemos meninė mintis remiasi pasivertimais (tai nurodo ir pavadinimas: „Morfe“ – daug, „forme“ – pasikeitimas). Ovidijus rėmėsi Lukrecijaus teginiais, kad viskas kinta, tačiau nieks neišnyksta.

„Metamorfozės“ – daugelio žanrų mišinys iš romėnų poezijos: tai ir elegijos, didaktinės poemos, esama ir epo požymių. Jame gausu epitetų, alegorijų, retorikos elementų, o metrika – hegzametras.

„Fastai“  – eleginio distriko poema. Čia perpasakojami romėnų mitai susiję su kalendorinėmis šventėmis. Viena knyga skirta vienam mėnesiui. Tačiau iš viso parašytos tik šešios knygos – baigiama birželio mėnesiu. Būdamas tremtyje Publijus Ovidijus Nazonas šios poemos nebaigė.

Tremties poezija. Būdamas tremtyje Ovidijus sukuria du poezijos rinkinius: „Liūdesio elegijos“, parašytos iki 12 metų (sudaro penkios knygos), ir „Laiškai iš Ponto“, parašyti 13 – 16 metais (juos sudaro keturios knygos). Abu elegijų rinkiniai panašūs. Juose kalbama apie tremtinio dalią, prisimenama praeitis ir aprašoma slegianti dabartis – gamta atšiauri, o žmonės tamsūs ir žiaurūs. Ovidijus elegijose apgailestauja, kad neturi su kuo pasikalbėti, tad prašo leidimo grįžti, taip pat teisinasi dėl ankstyvesnės poezijos. Kūryba – vienintelė atgaiva tremtyje. Elegijose esama ir asmeninių išgyvenimų.

Neišliko rinkiniai, kuriuos poetas rašė getų kalba, eilėraščiai apie žvejybą ir eilėraštis apie kosmetiką, kuris vadinosi „Veido priežiūra“. Minima, kad Ovidijus buvo sukūręs tragediją „Medėja“. Amžininkų Ovidijus buvo vertinamas, o jo poezija skaityta, tačiau po jo ištrėmimo buvo duotas įsakymas jo knygas išimti iš bibliotekų ir sudeginti.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Julijus Cezaris
Neoterikai
Helėnizmo epacha
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha

40 m. pr. Kr. – 14 m. pr. Kr. laikomi romėnų poezijos kulminacijos epocha. Ji sutapo su Augusto Gajaus Oktavijaus (63 m. pr. Kr. – 14 m. pr. Kr.) įkurtos imperijos pradžia. Visa tai lėmė palankios politinės aplinkybės. Sėdęs į sostą Augustas turėjo praktiškai neribotą valdžią, kuri padėjo pasiekti politinio stabilumo po Romą išsekinusių pilietinių karų. Augustas tuo metu laikytas Romos valstybės gelbėtoju. Su principato įkūrimu (politinė santvarka, kurioje (nebūtinai formaliai) dominuoja vienas žmogus) prasidėjo naujas požiūris į kultūrą.

Augustas siekė stiprinti romėnų tautiškumą, skatino menininkus prisidėti prie politikos ir kartu formuoti stiprią valstybę, taip pat bandė atkurti senąsias moralines vertybes. Jis aplink save telkė Romos intelektualus, poetus, menininkus, istorikus. Jo valdymo laiku suklestėjo elegija (atstovai: Sektus Propercijus ir Tibulas, Publius Ovidius Nasas kiek toliau nuo jų). Garsiausias to meto prozininkas, šlovinęs Romos garbę ir didybę buvo Titas Livijus.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Julijus Cezaris
Gajus Salustijus Krispas
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Aleksandrinė poezija

Šalia anksčiau minėtos naujosios atikinės komedijos, svarbiausią helėnistinės literatūros dalį sudarė poezija, kartais vadinama aleksandrine, nes Aleksandrijos miestas tapo išsiplėtusio kultūrinio pasaulio naujuoju centru. Jame buvo įkurta turtinga biblioteka, tad čia telkėsi žymūs to meto poetai.

Labiausiai buvo paplitę smulkieji poezijos žanrai – epigrama, idilė (buitinis vaizdelis), elegija, epilijas (mažasis epas), mimas ir himnas. Ši poezija labai įdomi žanriniu ir teminiu aspektu. Poezija atspindėjo išsilavinusio žmogaus skonį, todėl joje gausu užuominų, neįprastų mitų versijų, labai įmantrus jos žodynas, tobula, išdailinta forma. Poetai savo ruožtu buvo ir archajinės, ir klasikinės graikų literatūros žinovai, tad jų poezija buvo naująjį skonį atitinkanti kūryba. Dėmesys joje sutelktas į individą, poezijaasmeninius išgyvenimus, laimės siekimą, nesusijusį su valstybės gyvenimu ir politika.

Žymiausi helėnistinės poezijos kūrėjai buvo Kalimachas (apie 310 – 240 m. pr. Kr.), Apolonijas ir Teokritas.

Kalimachas sukūrė 60 meniškų epigramų, šešis himnus: Dzeusui, Apolonui, Artemidei, Atėnei, Demetrai, Delo salai. Prie viso to dar parašė pasakojamųjų elegijų rinkinį „Priežastys“, kuris apėmė keturias knygas. Žinomiausias rinkinys – „Akontijas ir Kadipė“. Kalimachas atsisakė didelių epinių formų. Jo kūrybai būdingi rūmų poezijos bruožai, išdailinta forma, graži kalba.

Apolonijus Rodietis (295 – 215 m. pr. Kr.) buvo bibliotekos vedėjas, Kalimacho mokinys, rašęs ilgas poemas, bet iki galo nepritaręs mokytojo idėjoms. Jis teigė, kad ir didieji epai gali būti įdomūs ir, išvykęs į Rodo salą, sukūrė poemą „Argonautika“. „Argonautika“ – tai mito motyvais parašytas ir į keturias dalis suskirstytas epas. Jame Apolonijus aprašė jausmus ir meilę.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrika
Chorinė lyrika
Graikų poetas Hesiodas
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)

Literatūros rūšys ir žanrai

Literatūros visuma pagal europinę literatūrinę tradiciją yra skirstoma į epą, lyriką ir dramą. Ši tradicija susiklostė jau antikoje, o jos pradininkas –  Aristotelis („Poetika“). Antika dar yra skirstoma į graikiškąją ir romėniškąją (atstovas Horacijus ir veikalas „Ars poetika“). Visa tai sudaro literatūros tradicijos pamatą. Gal ir paradoksalu, bet ir naujoji literatūrologija gana patikliai remiasi šiomis antikos teorijomis. Pamato teikiamam patikimumui duoda natūralus meninės raiškos skirstymas pagal žmogui būdingą mąstymo būdą ir pagrindines kalbos intonacijas: objektyvų įvykių pasakojimą III asmeniu atitinka epas, subjektyvią emocinę raišką atitinka lyrika, dialogizuotą raiškos būdą, nuostatų įvairovę, intonacijų kaitą – drama. Šios trys rūšys lemia ir kūrėjo santykį su pasauliu: epinį, lyrinį, draminį. Tos įvardytos savybės gali turėt kitų bruožų.

Jau antikoje literatūros rūšys turėjo smulkesnius padalinimus – žanrus. Jie buvo ir tebėra ne tik smulkesnės dalys (rūšių), bet ir žymiai greičiau kintantys, paslankesni reiškiniai negu rūšys. Kaita žanrų viduje yra žymiai spartesnė ir laisvesnė. Tikriausiai kultūrinė epocha yra suformavusi savitus žanrų bruožus. Tai, kas buvo būdinga XIX a. pradžios elegijai, visiškai nebūdinga XX a. viduryje. Pasikeičia intonavimas, struktūra, paskirtis. Vieningų žanrų kriterijų kaip ir nėra. Dėl šios priežasties literatūros moksle aptariant žanrų problemas iškyla klasifikacijos klausimas. Jį formuluojame taip: jei kiekviena kultūrinė epocha ir kiekvienos tautos literatūra turi savitą žanrų traktuotę, tai ar iš viso galima kokia nors vieninga žanrų teorija?

Mokslininkai svarsto: gal nėra pagrindo ieškoti bendrumo tarp lyrikos kaip rūšies sampratų, nes, net jeigu pavyksta surasti reikšmingą rūšių ir žanrų skirstymo pamatą, tai ar tas pamatas galios kitiems žanrams ir rūšims. Kol kas nėra vieningos sistemos, kuri sujungtų skirtingų rūšių žanrus. Pavyzdžiui, nėra žanrinės sistemos būdo, kuris jungtų ir epiškos, ir lyrikos žanrus.
Literatūros sąmonėje buvo skirtingai suvokiamas rūšių ir žanrų būtinumas. Galima pastebėti, kad raidos etapuose literatūra siekia rūšių ir žanrų grynumo, aiškaus skirtumo ir reglamentavimo. Tuo tarpu brandesnėje pakopoje ribos tarp rūšių ir žanrų tapo laisvesnės. Ši tendencija ryškiausiai pastebima buvo romantizmo epochoje, kada imta vertinti tai, kas individualu, ir mokytis visko, ką riboja taisyklės.

Žanrų kaita, permainos yra susijusios su dviem probleminiais aspektais: žanrų reglamentacija literatūros sąmonės bendrume ir jų sinteze literatūros sąmonės brandoje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kaip sąveikauja žanrai?
Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos

Iš „literatūrinių prisiminimų”

Graikų lyrika

Graikų lyrika formavosi VII – VI a. pr. Kristų.

Graiku lyrika

Elegija – susiformavo Mažojoje Azijoje. Ji artima raudai. Elegijas atlikdavo akompanuojant fleitai. Tai liūdno turinio kūrinys. Laikui bėgant ji įgijo žanro požymių, tapo literatūros žanru. Palaipsniui keitėsi turinys. Literatūrinė elegija – lyrinis pamokomo turinio eilėraštis, apimantis paskatinimus imtis svarbių darbų, aforizmus, pasvarstymus.

Išorinis elegijos požymis – metrinė struktūra, kuri vadinama eleginiu distichu (viena eilutė rašoma hegzametru, kita – pentametru).

Literatūrinės elegijos yra nedidelės apimties kūrinėliai.

Elegijas rašė: Kalinas, Tirtajas (karinio turinio elegijų autorius), Mimhermas (meilės elegijų kūrėjas), Solonas (politinių elegijų meistras), Teognidas.

Jambo kilmės reikia ieškoti folklore. Manoma, kad šis žanras kilęs iš derlingumo švenčių, kurias švęsdavo žemdirbiai (palaidai ir lėbaudami). Iš pradžių jambas buvo vadinamas dainomis, vėliau tapo literatūriniu kūriniu. Literatūriniam jambui būdingas satyrinis pobūdis, ironija, aštrumas. Jambo pagrindinis požymis – jo kaip metro naudojimas.

Žymiausi jambu rašę autoriai: Archilochas ir Simonidas.

Melika – tai dainos.

a) Monodinė – vieno žmogaus lyrika, vieno poeto atliekama daina.
b) Chorinė lyrika – atliekama choro ir skirta viešumai.

Atstovai: Sapfo, Alkajas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras