Junijus Decimas Juvenalis

Junijus Decimas Juvenalis (apie 60 m. po Kr. – apie 140 m. po Kr.) – geriausias sidabro literatūros laikotarpio poetas satyrikas. Juvenalis rašyti ėmė būdamas brandaus amžiaus valdant imperatoriui Trajanui, o vėliau ir Adrijanui. Jo palikimas – šešiolika satyrų, kurios išleistos penkiomis knygomis.

Juvenalio satyros skirstomos į kelias grupes: nuo 1- 9 ir nuo 10 iki 16. Pirmosios pasižymi aštriu kaltinamuoju stiliumi. Autorius atkreipia dėmesį į socialinę nelygybę, kaltina aristokratus už pataikavimą, smerkia imperatoriaus žiaurumą.

Pirmoji satyra yra chrestomatinė – kupina nepasitenkinimo to meto literatūriniu gyvenimu, viešais deklamavimais – Decimas Juvenalis .recitalijomis. Juvenalis analizuoja šį reiškinį ir padaro išvadą, kad poezija labai nutolusi nuo realaus gyvenimo. Taip pat stebisi pinigų galia (korupcija, kyšininkavimu).

Antroji satyra skirta veidmainystei, o trečioji nušviečia tuometinį Romos visuomenės gyvenimą. Joje pasakojama, kad žmonės Romoje gyvena itin prastai, piktinamasi graikais.

Ketvirtoji satyra skirta imperatoriaus Doklicijano režimui aprašyti. Juvenalis parodijuoja epinį stilių. Pačioje satyroje pasakojama, kaip žvejys sugavęs labai didelę žuvį atneša imperatoriui, o šis sukviečia posėdį ir svarsto, ką su žuvimi daryti. Tai politinė satyra.

Penkta satyra – tai Petronų ir klientų santykių satyra, o šeštoji skirta moterų santykiams nupasakoti ir ištvirkavimams aprašyti. Septintoji skirta Romos inteligentijai, aštuntoji laikoma tradicine satyra – joje mąstoma apie kilmingus piliečius. Devintoji satyra skirta didelio miesto žemai moralei apibendrinti.

Antrosios grupės satyros – tai moraliniai apmąstymai, stoikų filosofijos baigtis. Tose satyrose kalbama apie laimę, turtus, sveiką dvasią sveikame kūne, kuriama teisingo gyvenimo programa, pateikiama praktinių patarimų, kurie patvirtinami pavyzdžiais iš gyvenimo. Antrosios grupės satyrose nutolstama į filosofiją, istoriją, remiamasis istoriniais pasakojimais apie garsių žmonių gyvenimus.

Juvenalis tapo populiarus ir mėgstamas ypač viduramžiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Titas Livijus
Gajus Petronijus
Publijus Kornelijus Tacitas

Gajus Salustijus Krispas

Gajus Salustijus Krispas ( nuo 86 m. pr. Kr. – 34 m. pr. Kr.) žinomas kaip romėnų istorikas, politikas, palaikęs Cezarį. Jis panašiai kaip ir Cezaris užėmė ne prastas to meto visuomenėje pareigas: 54 m. pr. Kr. buvo vestorius, 52 m. pr. Kr. – liaudies tribūnas (pasisakė prieš Ciceroną), o 50 m. pr. Kr. politiniais sumetimais buvo apkaltintas nemoraliu elgesiu ir pašalintas iš senato (46 m. pr. Kr. – sugrąžintas). Cezaris jį paskyrė prokonsulu Afrikoje. Čia Salustijus praturtėjo, todėl grįžęs į Romą įkūrė parką, kurį Gajus Salustijus Krispaspavadino „Salustijaus sodu“. Po Cezario mirties Gajus Salustijus Krispas iš politikos pasitraukė ir visą laiką skyrė istoriografijai.

Kūrybinę veiklą Salustijus pradėjo nuo mažų politinio pobūdžio kūrinėlių, dėl kurių originalumo vyko ginčai. Tėra išlikę keli laiškai apie valstybę, skirti Cezariui (58 ir 56 m. pr. Kr.). Žinomiausi ir svarbiausi Salustijaus veikalai – „Katilinos sąmokslas“ ir „Jūgurtos karas“. Minėtinas ir veikalas „Istorija“ (įvykiai nuo 78 – 67 m. pr. Kr.).

„Katilinos sąmoksle“ aprašomi netolimos praeities įvykiai, kuriuose pagrindinis veikėjas yra Katilina. Čia pateikiama jo charakteristika, aprašomi veiksmai. Kūrinyje esama psichologizmo, nemažai moralizuojama, lyginami kai kurie veikėjai. Pasakojimas pabaigiamas Katilinos žūtimi.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Julijus Cezaris
Gajus Petronijus
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Mokymo metodai

Metodas – tai graikų kalbos žodis, reiškiantis planingą tiesos suradimo kelią. Jis grindžiamas empiriniu tyrinėjimu bei loginiu protavimu. Juo siekiama tam tikro tikslo sprendžiant pažintinius ir praktinius uždavinius.

Mokymo metodas – tai specialusis ugdomosios veiklos būdas mokymo procese. Mokymo metodus parenka mokytojas, atsižvelgdamas į dalyką, į konkrečią temą, mokinių amžių, klasės aplinką ir savo asmenines savybes.

Mokytojas, naudodamas įvairius mokymo metodus, tampa tarpininku tarp žmonijos patirties ir mokinio patirties. Jo uždavinys – taikyti tokius mokymo metodus, kurie padėtų mokiniui įgyti visuomeninę patirtį. Mokymo metodai – tai mokytojo ir jo vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių ir lavinti savo sugebėjimus.

Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl mokymo metodų klasifikacijos, nes mokymo metodai gali būti klasifikuojami pagal skirtingus kriterijus. Pats populiariausias – pagal žinių šaltinį. Juo gali būti vaizdas, garsas (žodis), praktinė veikla. Pagal žinių šaltinį mokymo metodai skirstomi į vaizdinius, žodinius ir praktinius.

Žodiniais metodais gali būti pasakojimas, aiškinimas, dialogas, diskusija, paskaita ir kita.

Vaizdiniais metodas skiriami demonstravimas, stebėjimas, skaidrės, plakatai, žemėlapiai, herbarai ir t.t.

Praktiniai metodai – tai pratimai žodžiu ir raštu, praktiniai darbai, laboratoriniai darbai ir t.t.

Metodus galima klasifikuoti remiantis ir jų apibendrinimų lygiu:

1.    pagal išorinius mokytojo ir mokinio veiklos požymius atskirų veiksmų lygiu;
2.    pagal mokymo dalykų specifiką – dalykų mokymo metodikų lygiu.

Galima metodus klasifikuoti pagal mokymo proceso etapus arba grandis, tada tai bus dalykiniu didaktiniu lygiu. Mokymo metodai gali būti klasifikuojami ir istoriniu mokymo proceso raidos principu:

1.    Žodiniai – knyginiai metodai;
2.    Vaizdiniai – daiktiniai metodai;
3.    Praktiniai – laboratoriniai metodai;
4.    Iliustraciniai – tiriamieji metodai.

Remiantis istoriškai susiformavusiomis kryptimis, galima įžvelgti ir tokią mokymo metodų tobulinimo bei plėtojimosi tendenciją, kai einama nuo žodinių prie praktinių arba nuo praktinių prie kūrybiškumą ir savarankiškumą ugdančių metodų.

Skiriamos trys mokymo metodų grupės: informaciniai, operaciniai ir kūrybiniai metodai  (žr. pav.).

mokymo metodu klasifikacija

Informaciniai metodai – tai didaktinių veiksmų bei būdų sistema, kuri teikia mokiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindines žinias ir jas įtvirtina. Skiriami teikiamieji ir atgaminamieji metodai.

Operacinių metodų esmę sudaro mokytojo organizuojama veikla su įgytomis žiniomis. Šie metodai moksleivius moko veiklos būdų, o jų efektyvumą lemia tinkamas pratimų parinkimas, jų sistemos sudarymas ir veiklos instrukcijų parengimas.

Kūrybinių metodų esmė – atrasti nauja. Nauju laikoma visa tai, ką mokinys pats savarankiškai atranda ir savarankiškai padaro.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymosi veiksniai
Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai
Mokymo proceso grandys
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)

Antuanas de Sent Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas ir lakūnas. Jis gimė 1900 m. Pietų Prancūzijoje, grafo šeimoje. Aviacija turėjo įtakos formuojantis Egziuperi filosofinėms pažiūroms, tai darė įtakos ir kūrybai. Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų, gyvenimo apmąstymų, kurie persunkti filosofiškumo. Žanriniu požiūriu kūriniai taip pat išsiskiria iš daugelio kitų autorių kūrinių – jų aiškiai negalima priskirti vienam kuriam žanrui.

Daugelis Egziuperi kūrinių skirti suaugusiems, tačiau yra vienas bandymas rašyti vaikams – „Mažasis princas“ (1943 m.). Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą, tačiau yra susitarta „Mažąjį princą“ vadinti filosofine pasaka: yra daug pasakiškų motyvų (kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, pasakinė erdvė ir kai kurie veikėjai), taip pat ryški filosofinė potekstė.

Filosofinė pasaka „Mažasis princas“ karo metais parašytas kūrinys, kuriame glaustai sukondensuota humanistinė filosofija. „Mažojo princo“ istorija – tai vieno rašytojo istorija, kurio žvalgybinį lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Nors istorija pasakojama apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis, tačiau dėl elegiškumo ir filosofiškumo šis kūrinys sunkiai įtraukiamas į vaikų skaitybą. Čia meniniai bei fantastiniai vaizdai turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, bet ne vaikui.

Ir visgi, pabandysiu paaiškinti, kodėl šis kūrinys yra vaikų literatūros dalis. Visų pirma – tai būtinybė matyti reiškinio gelmę yra siejama su vaikų gebėjimu, nes vaikas tam turi didesnes galimybes.

Antra – paprastas siužetas, slypinti paslaptis, gėrio ir blogio ugnikalnis. Siužetą galima skirstyti į keletą dalių:

1. Mažojo princo planeta – tai vaikystės alegorija. Vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti, kartu tai ir priedanga nuo suaugusiųjų pasaulio.

2. Mažojo princo kelionė per šešis asteroidus – pažintinė kelionė. Mažasis princas sutinka karalių, kuris nori įsakinėti, „kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, „kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja.“ Galiausiai jis aplanko ir Žemę, kur sutinka kitų personažų, iš kurių sužino daug svarbių dalykų.

Lygiai taip pat svarbus ir simbolinis kalbėjimas, intelektualinės ir poetinės prozos sintezė bei veikėjai.

Simbolinis kalbėjimas apima visą kūrinį pradedant pavadinimu ir baigiant autoriaus pieštomis iliustracijomis. Simboliškas yra herojaus – Mažojo princo paveikslas, nuolat pabrėžtini geltoni kaip auksas plaukai. Mažasis princas – tai vaikas, kurio akimis žiūrima į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį, bet tuo pačiu Mažasis princas nėra Žemės gyventojas, t.y. galbūt nėra vaikas – šis personažas įkūnija ir mitinį veikėją, kuris pats drąsiai renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi. Simbolinis kalbėjimas gaubia ir daugelį kitų objektų: baobabus, kurie įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius, rožę – grožio ir gėrio simbolį, mažąsias planetas, kurios yra lyg skirtingos ydos arba skirtingi žmonių charakteriai, lapę, kuri prašėsi prijaukinama (prijaukinimas – tai draugystės preliudija), troškulį – norą atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, dykumą – žmonių susvetimėjimą ir vienatvę, avis – pavojų meilei ir draugystei, ir daugelį kitų vaizdinių, kurie kūrinyje siejami su šviesos sąvoka (saulėlydžiai, ugnis, ugnikalniai, žvaigždė, dangus).

Kūrinyje nėra buitinių realijų, pasakojimas grindžiamas alegorinėmis situacijomis. Visą neįprastumą lemia neįprastai sterili erdvė, apvalyta nuo viso, ko nereikia pagrindinei minčiai perteikti, tačiau ta erdvė pasakiška, todėl savaip suprantama vaikams.

Džeimsas Kriusas (1926–1997) – garsus vokiečių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų vaikams. Kelios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.), pagal kurią buvo sukurtas meninis filmas, „Timo Talerio lėlės“ – tai lyg pirmosios knygos tęsinys bei „Mano prosenelis, herojai ir aš“, už kurią autoriui įteikta H. K. Anderseno premija.

„Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ dažnai yra gretinama su „Karaliumi Motiejuku“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimo kiek nuskriaustą berniuką (tėvas miręs, tad visas auklėjimas pamotės rankose, kuri kaip įmanydama bando apkartinti mažojo berniuko gyvenimą), tačiau nepaliaujamai besidžiaugiantį, kad ir kas nutiktų. Juokas – tai ginklas, kuriuo bandoma nugalėti visus gyvenimo sunkumus.

Knygoje derinami realistinis ir pasakos pasauliai, tačiau realistinis dažnu atveju ima viršų – jis skaudesnis, paliekantis gilesnes vėžias, svarbūs socialiniai motyvai ir tai, kad Timas Taileris yra našlaitis. Nepaisant to, knygoje yra daug detektyvo elementų, daug juoko, keliama optimizmo vertės idėja. „Juokas – asmenybės laisvė, pilnavertiškumo apraiška, ginklas prieš blogį.“

Išskirtiniai knygos bruožai ir tai, kad pasakoje remiamasi įvairiais literatūriniais šaltiniais: patarlėmis, citatomis, aforizmais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Pasakojimas pirmu asmeniu

Pasakojime pirmu asmeniu kalba skiriama pašnekovui, nors dažnai adresatas ir kalbėtojas yra tas pats asmuo. Pasakotojas tarsi pasakoja sau savo paties nutikimus, biografiją, kurią jis pats puikiai žino, tuo tarpu vidiniame monologe adresato nematyti. Čia pasakojimą pirmu asmeniu dažniausiai pertraukia žodeliai: galvojau, maniau, svajojau… Tokie intarpai vadinami komunikacijos ženklu.

Bene vienintelė tokio ženklo paskirtis – paaiškinti skaitytojui psichinės realybės pobūdį. Tai savotiški ryšininkai tarp pasakojamos istorijos ir skaitytojo. Herojus, pasakodamas sau savo istoriją, išryškina pasakojamos situacijos sąlygiškumą, tad tokiai situacijai toli iki psichologinio autentiškumo, sąmonės srauto. Vidinis monologas yra skirtas skaitytojui; juo kuriamas autentiškumo įspūdis, kad kalba liejasi savaime. Tuo tarpu pasakojime pirmu asmeniu tą nuoseklų pasakojimą apie praeitį bandoma apvilkti vidinio monologo rūbais, sudarant įspūdį, jog tai yra sąmonės srauto momentas. Taigi, jeigu bandytume išrikiuoti kalbinę raišką pagal psichologinį autentiškumą, matysime, kad žemiausioje pakopoje įsikurs epinis pasakojimas -> pasakojimas pirmu asmeniu -> vidinis monologas -> autentiškiausias sąmonės srautas.

Pasakojimas pirmu asmeniu turi ne tik komunikacinę funkciją. Pasakojimą pirmu asmeniu nuo vidinio monologo skiria didesnė distancija. Čia atsiskiria dvejopas laiko – erdvės matmuo ir dvejopa autoriaus – pasakotojo pozicija. Ypač ryškiai atsiskiria kalbinė (lingvistinė) herojaus ir pasakotojo charakteristika, nes iš tiesų pasakotojo ‚aš“ intelektiniu, moraliniu atžvilgiu pranoksta herojaus „aš“. Tai yra sąmoningas dvejopo kalbėjimo būdas epikoje. Pasakotojo atotrūkis nuo herojaus būdingas šiuolaikinei pasaulio epikai. Be abejo, rašytojas, užsidėjęs pasakotojo kaukę, gali sėkmingai imituoti savo herojaus kalbos ar mąstymo būdą, tačiau spontaniškumo įspūdis kuriamas sąmoningai, atsižvelgiant į kūrinio vidaus ar kitas estetines savybes.

Pasakojimas pirmu asmeniu, kuriame išlieka didesnė ar mažesnė epinė distancija, negali sukurti tokio autentiško įspūdžio, kaip vidinis monologas. Iškyla klausimas, kodėl rašytojas vis dėlto pasitelkia šį rašymo būdą iš anksto žinodamas apie ribotas galimybes? Manoma todėl, kad pasakojimas pirmu asmeniu atlieka tokias funkcijas, kurių negali atlikti vidinis monologas. Svarbiausia pirmo asmens funkcija – sukurti laiko istorinę perspektyvą. Ši perspektyva suteikia galimybę vaizduoti didesnius fabulos segmentus, palyginti nedideliuose teksto atkarpose.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Požiūrio taškas ir epinė distancija
Pasakojimas ir pasakotojas
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Dialogas ir monologas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių” prisiminimų