Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)

Antuanas de Sent Egziuperi – XX a. pirmosios pusės prancūzų rašytojas – humanistas ir lakūnas. Jis gimė 1900 m. Pietų Prancūzijoje, grafo šeimoje. Aviacija turėjo įtakos formuojantis Egziuperi filosofinėms pažiūroms, tai darė įtakos ir kūrybai. Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų, gyvenimo apmąstymų, kurie persunkti filosofiškumo. Žanriniu požiūriu kūriniai taip pat išsiskiria iš daugelio kitų autorių kūrinių – jų aiškiai negalima priskirti vienam kuriam žanrui.

Daugelis Egziuperi kūrinių skirti suaugusiems, tačiau yra vienas bandymas rašyti vaikams – „Mažasis princas“ (1943 m.). Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą, tačiau yra susitarta „Mažąjį princą“ vadinti filosofine pasaka: yra daug pasakiškų motyvų (kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, pasakinė erdvė ir kai kurie veikėjai), taip pat ryški filosofinė potekstė.

Filosofinė pasaka „Mažasis princas“ karo metais parašytas kūrinys, kuriame glaustai sukondensuota humanistinė filosofija. „Mažojo princo“ istorija – tai vieno rašytojo istorija, kurio žvalgybinį lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Nors istorija pasakojama apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis, tačiau dėl elegiškumo ir filosofiškumo šis kūrinys sunkiai įtraukiamas į vaikų skaitybą. Čia meniniai bei fantastiniai vaizdai turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, bet ne vaikui.

Ir visgi, pabandysiu paaiškinti, kodėl šis kūrinys yra vaikų literatūros dalis. Visų pirma – tai būtinybė matyti reiškinio gelmę yra siejama su vaikų gebėjimu, nes vaikas tam turi didesnes galimybes.

Antra – paprastas siužetas, slypinti paslaptis, gėrio ir blogio ugnikalnis. Siužetą galima skirstyti į keletą dalių:

1. Mažojo princo planeta – tai vaikystės alegorija. Vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti, kartu tai ir priedanga nuo suaugusiųjų pasaulio.

2. Mažojo princo kelionė per šešis asteroidus – pažintinė kelionė. Mažasis princas sutinka karalių, kuris nori įsakinėti, „kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, „kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja.“ Galiausiai jis aplanko ir Žemę, kur sutinka kitų personažų, iš kurių sužino daug svarbių dalykų.

Lygiai taip pat svarbus ir simbolinis kalbėjimas, intelektualinės ir poetinės prozos sintezė bei veikėjai.

Simbolinis kalbėjimas apima visą kūrinį pradedant pavadinimu ir baigiant autoriaus pieštomis iliustracijomis. Simboliškas yra herojaus – Mažojo princo paveikslas, nuolat pabrėžtini geltoni kaip auksas plaukai. Mažasis princas – tai vaikas, kurio akimis žiūrima į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį, bet tuo pačiu Mažasis princas nėra Žemės gyventojas, t.y. galbūt nėra vaikas – šis personažas įkūnija ir mitinį veikėją, kuris pats drąsiai renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi. Simbolinis kalbėjimas gaubia ir daugelį kitų objektų: baobabus, kurie įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius, rožę – grožio ir gėrio simbolį, mažąsias planetas, kurios yra lyg skirtingos ydos arba skirtingi žmonių charakteriai, lapę, kuri prašėsi prijaukinama (prijaukinimas – tai draugystės preliudija), troškulį – norą atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, dykumą – žmonių susvetimėjimą ir vienatvę, avis – pavojų meilei ir draugystei, ir daugelį kitų vaizdinių, kurie kūrinyje siejami su šviesos sąvoka (saulėlydžiai, ugnis, ugnikalniai, žvaigždė, dangus).

Kūrinyje nėra buitinių realijų, pasakojimas grindžiamas alegorinėmis situacijomis. Visą neįprastumą lemia neįprastai sterili erdvė, apvalyta nuo viso, ko nereikia pagrindinei minčiai perteikti, tačiau ta erdvė pasakiška, todėl savaip suprantama vaikams.

Džeimsas Kriusas (1926–1997) – garsus vokiečių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų vaikams. Kelios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.), pagal kurią buvo sukurtas meninis filmas, „Timo Talerio lėlės“ – tai lyg pirmosios knygos tęsinys bei „Mano prosenelis, herojai ir aš“, už kurią autoriui įteikta H. K. Anderseno premija.

„Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ dažnai yra gretinama su „Karaliumi Motiejuku“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimo kiek nuskriaustą berniuką (tėvas miręs, tad visas auklėjimas pamotės rankose, kuri kaip įmanydama bando apkartinti mažojo berniuko gyvenimą), tačiau nepaliaujamai besidžiaugiantį, kad ir kas nutiktų. Juokas – tai ginklas, kuriuo bandoma nugalėti visus gyvenimo sunkumus.

Knygoje derinami realistinis ir pasakos pasauliai, tačiau realistinis dažnu atveju ima viršų – jis skaudesnis, paliekantis gilesnes vėžias, svarbūs socialiniai motyvai ir tai, kad Timas Taileris yra našlaitis. Nepaisant to, knygoje yra daug detektyvo elementų, daug juoko, keliama optimizmo vertės idėja. „Juokas – asmenybės laisvė, pilnavertiškumo apraiška, ginklas prieš blogį.“

Išskirtiniai knygos bruožai ir tai, kad pasakoje remiamasi įvairiais literatūriniais šaltiniais: patarlėmis, citatomis, aforizmais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)

Originalioji literatūrinė pasaka – tai vyraujantis XX a. vaikų literatūros tipas. Svarbiausias indėlis priklauso vokiečių rašytojui, kompozitoriui ir dailininkui Ernestui Teodorui Amadėjui Hofmanui (Ernest Theodor Amadeus Hoffman), nes jo kūrinių poetika lėmė originaliosios pasakos suklestėjimą, nors iš visų jo kūrinių tik kelios pasakos buvo adresuotos vaikams.

Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano (1776 – 1822 m.) pasakos reprezentuoja literatūrines temas ir stilistiką. Žinomiausias E.T.A. Hofmano palikimas – tai pasakos „Aukso puodas“, „Spragtukas ir Pelių karalius“ ir keletas kitų. Literatūra Hofmanas susidomėjo gana vėlai, tačiau savitas jo stilius ir fantazija paliko ryškų pėdsaką vokiečių literatūroje. Jis pirmasis literatūroje jungė realius vaizdus su fantastika ir taip sukūrė „dviejų pasaulių“ kūrinio struktūrą, kuri laikoma ir šiuolaikinės literatūrinės pasakos žanriniu pamatu.

Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano pasakų veiksmas vyksta ne kažkur „toli“ ir ne „seniai“, bet čia ir dabar. Jo herojai gyvena dvilypiame pasaulyje, kuriame žaislų ir daržovių pasaulis egzistuoja kaip gyvas. Autorius sureikšmino vaizduotės jėgą, nubrėžė vaikų ir suaugusiųjų opozicišką santykį su pasaka. Rašytojas kūriniuose vaizduoja įkūnija stebuklingą šalį, išsipildžiusius troškimus ir reiškia žmogaus dvasinio pasaulio grožį. Kaip ir kiti romantikai, Hofmanas tikėjo, kad pasaulį galima kurti pagal grožio įstatymus, todėl didžiausią dėmesį koncentravo ties kūrybinga asmenybe.

Hofmano įtaka pastebima Antonijaus Pogorelskio ir Kristiano Anderseno kūryboje.

Pasaka „Aukso puodas“ yra autoriaus mėgstamiausias kūrinys. Šios pasakos herojus – talentingas studentas Anzelmas, kuris įsimyli Veroniką, o jai meilė yra viskas. Išryškinamos dvi herojų grupės: pirmajai priklauso Anzelmas, antrajai  – miesčionys, herojai iš realybės pasaulio, kurių tarpe yra ir Veronika. Anzelmas pasirenkamas tam, kad jungtų tas dvi grupes, nes jis puikiai tinka šiam vaidmeniui: jis romantikas, svajotojas, tarsi gyvena dvilypį gyvenimą, nepritampa prie realybės, todėl nėra harmoninga asmenybė. Tai herojus, kuris blaškosi tarp kasdienybės, miesčioniškumo ir svajonės. Tai svarbiausia pasakos dilema. Gyvenimas lengvas jam tampa tik sapnų ir svajonių pasaulyje. Pasakoje daug alegorijų bei romantinių idealų.

Pasaka „Spragtukas – pelių karalius“ yra tarsi skirta vaikams, tačiau joje juntamos kelios temos, yra ir kelios veiksmo plotmės. Pirmoji plotmė – Kalėdų išvakarės, kada vaikai laukia krikštatėvio dovanų. Tekste yra svarbi užuomina, kad tas krikštatėvis nebuvo gražus žmogus – o tai yra vienas iš romantizmo bruožų, kai žmogus yra negražus išore, bet geros sielos. Pirmoji plotmė – realus pasaulis. Antra plotmė – mergaitės Marijos vaizduotės pasaulis, kurį sužadino suaugęs žmogus.

Hofmanui vaikystės pasaulis yra be galo svarbus. Rašytojas teigia, kad suaugusiam šis pasaulis nesuprantamas. Vaiko vaizduotė, pasak Hofmano, nepripažįsta mechaninio pasaulio, vaikui galioja kiti erdvės standartai, kaip antai – per spintą patenkama į kitą pasaulį. Rašytojas teigė, kad pasaka vaikui gali gimti čia pat, tą pačią akimirką. Pasakos jėga – tai jos emocinis poveikis, kuris gali išaugti iki vaiko dvasinio sukrėtimo.

Romantikams būdinga konfrontacija tarp tikrovės ir idealų ir „Spragtuke“ tas itin ryšku. Tai pastebima ir tarp vaikų, ir tarp Marijos bei jos mamos, kuri netiki fantazija.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Romantizmas vaikų literatūroje

Romantizmas karaliauja XVIII pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Romantizmas išreiškė nusivylimą švietimo epochos racionalumu, piktinosi miesčioniškumu. Jis susiformavo Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, vėliau ir JAV.

Romantizmo pasaulėjautai būdingas neišsprendžiamas konfliktas tarp tikrovės ir aukštų idealų. Tai pasireiškė maištu prieš tikrovę. Romantizmas akcentavo dvasinį gyvenimą. Literatūroje svarbią vietą užėmė išskirtinės asmenybės, stiprių emocijų reiškėjos, ryžtingos, atitrūkusios nuo kasdienybės, ieškančios laisvės. To meto literatūroje susiformavo romantinio herojaus tipas – tai besiblaškanti, ieškanti tiesos savyje ir pasaulyje asmenybė. Romantikams ypatingai svarbi vaizduotė. Jų tikslas – perkurti, įspėti tikrovę, vaizduoti, kas nematoma, bet nujaučiama. Šie dalykai ir lėmė romantizmo stiliaus formavimąsi. Romantikai kūriniuose iškėlė stiliaus laisvę ir spontaniškumą.

Žmogaus individualumo ištakų romantikai ieškojo vaikystėje. Vaikystė – tai pamatas, formuojantis žmogaus dvasinę struktūrą. Į literatūrą įvedė vaiko paveikslą (pvz.: Hugo „Vargdieniai“).

Svarbu tai, kad:

I. Romantikai ieškojo ne tik žmogaus ištakų pradžios, bet ir tautos dvasinės kultūros ištakų.  Tai nulėmė folkloristinį judėjimą ir buvo susidomėta liaudies kūryba (liaudies pasakomis).

II. Literatūrinės pasakos žanrui būdinga tikrovė ir fantazija.

III. Romantinio idealo romantikai ieškojo praeityje ir praeitis romantikams buvo kaip pavyzdys bedvasei miesčioniškai tikrovei. Tuo metu susiformavo istorinės literatūros žanras.

IV. Romantikai žavėjosi egzotiškomis šalimis. Tai nulėmė nuotykių, kelionių literatūros suklestėjimą. Itin domėjosi Rytų šalimis.

V. Gamtos pasaulis romantikams tapo dėmesio centru, todėl literatūroje sutelkė nepaliestos gamtos vaizdus. Daugelis romantizmo kūrybos nebuvo adresuota vaikams, bet perėjo į vaikų skaitybą.

Romantinės pasakos – tai filosofinės pasakos. Jų adresatas – vyresnis paauglys, maždaug aštuntos klasės mokinys.

Garsiausi romantikai:

Vokiečių: Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas, Broliai Grimai (Jakobas Grimas, Vilhelmas Grimas), Vilhelmas Haufas.

Prancūzų: Viktoras Hugo, Žorž Sand, Aleksandras Diuma.

Anglų – Valteris Skotas.

Danijos – Hansas Kristijanas Andersenas.

Jav – Džeimsas Fenimoras Kuperis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė srovė ar kryptis?
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes:

•    tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais;
•    tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką);
•    tie, kurie remiasi pusiau moksliniu vaiko studijavimu.

Vaikų patirtis, interesai, jausmai skiriasi nuo suaugusiojo, todėl vaikų literatūros specifika kuria meno, pedagogikos ir psichologijos santykį.

Šiandieninėje vaikų literatūroje keliama daugiasluoksnės knygos idėja. Tokia knyga gali būti įdomi įvairaus amžiaus vaikams. Kaip pavyzdį galima įvardyti H. K. Anderseno knygas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas