Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Be Prano Mašioto tuo laikotarpiu ne ką mažiau svarbus ir Antanas Giedrius Giedraitis. Jis ne tik rašytojas, bet ir pedagogas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, kultūros veikėjas. Jo veikloj svarbūs trys etapai, kuriuos sąlygojo atbudusi tautos sąmonė, nepriklausomos valstybės gyvavimas ir Lietuvos vadavimasis iš okupacijos.

Bet svarbiausias objektas iš mūsų požiūrio taško yra A. G. Giedraičio kūryba vaikams – pasakos. Jų esama ir perkurtų, ir originalių, ir stilizuotų. Antanas Giedrius Giedraitis debiutavo rinkiniu „Trys pasakos“ (1917 m.). Nuo to laiko Lietuvoje ir išeivijoje išleido penkiolika knygų.

Pagal literatūros pasakų ryšį su tautosakinėmis galima skirti tokias A. G. Giedraičio pasakas:

• Rašytojo redaguotos ir perkurtos liaudies pasakos;
• Stilizuotos, besiremiančios folkloro siužetais pasakos;
• Originalios.

Pirmajai grupei priklausytų tokie rinkiniai: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (1922 m.), „Pasakos (1930 m.). „Sutemų šukos“, „Užburti keliai“, „Aišvydo pasakos“ yra ir stilizuotos, ir originalios. Pagal pasakų poetikos ypatumus pirmiausia išsiskiria alegorinės pasakos („Saulutė“, „Žvakės galiukas“, „Igniukas“, „Amžius“) – jose tautosaka prislopinta, vyrauja netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, įprasminantis apibendrintą mintį. Šiam tipui artimos romantinės lyrinės pasakos. Romantinės lyrinės pasakos paremtos detaliau paryškintu veikėjų jausmų ir išgyvenimų poetizavimu. Kūrinio fabula neapibrėžta („Pienių žiedai“, „Laimingas karalaitis“, Leputis“, „Rožė“ ir kt.). Buitinėse animalistinėse pasakose romantinis pradas labiau apribotas, daugiau dėmesio skiriama tikroviškam bet personifikuotam gamtos vaizdavimui („Gaidžio giesmė“, „Obelis ir ąžuolas“, „Ką pasakė vyža“ ir kt., taip pat pasaka – apysaka „Murklys“.).

A. G. Giedraičio kūryba paremta neoromantine pasaulėjauta – tik vienas žingsnis nuo realybės iki pasakos. Kūriniai dvelkia fantastiškumu ir paslaptingumu.

Nuo 1930 metų vaikų literatūroje nuo didaktizmo, moralizmo ir informacijos sukama į psichologiškumą – vaizduojamai vaiko siekiai, veržimasis į laisvę ir nuotykių pasaulį. Ištobulinama silabotoninė literatūros forma.

Tuo metu ima rašyti Vytė Nemunėlis. Vaikų literatūroje šiuo slapyvardžiu kuria Bernardas Braždžionis.

Bernardas Braždžionis vaikų literatūrai itin svarbus vienu dalyku, kad 1942 m. – 1943 m. „Žiburėlio“ žurnale išspausdino vaikų literatūros teorijos apybraižą „Lietuvių vaikų literatūra“, kurioje analizavo Vytės Nemunėlio poeziją.

Bernardas Braždžionis debiutavo kiek anksčiau, dar 1931 – aisiais rinkinėliu „Mažųjų pasaulis“. Nuo tada pasirodė eilėraščių rinkiniai ir Lietuvoje, ir išeivijoje: „Drugeliai“, „Kiškio kopūstai“, „Pūrienos“, „Dėdė rudenėlis“, „Po tėvynės dangumi“. 1995 m. išleido rinktinę „Tėvų nameliai brangūs“, poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“.  Taigi, apie 20 knygų vaikams.

Knygose vaiko pasaulis atsiveria per tris plotmes: folklorinę, moralinę ir religinę. Labai svarbus autoriaus kūryboje folkloras. Gausu intarpų ir liaudies dainų, žaidimų, gyvūnijos apdainavimų. Eilėraščių forma primena dainą, kurios pagrindinės temos yra dievas, gamtos pasaulis, žaidimai, mokslas, darbas, meilė tėvynei.

Eilėraščiuose yra ir skirtybių: skirtingi yra berniukų ir mergaičių žaidimai. Berniukai aktyvesni: jie skrenda, joja, patys daro žaislus. Mergaičių žaidimai susiję su buitimi – jos yra mamos pagalbininkės. Vaikai žaislus pasigamina iš ilgesio, nes tik taip galima pasiekti tėvynę (Egzodo periodu). Tuo metu išauga eilėraštis su nonsenso elementais.

Negalima pamiršti ir Leonardo Žitkevičiaus – Lietuvos poeto, žurnalisto, redaktoriaus. Leonardas Žitkevičius 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, nuo 1939 metų studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete, o vėliau kurį laiką mokytojavo, rašė eilėraščius vaikams ir spausdino „Vyturyje“. Žinomas knygelėmis „Čyru vyru pavasaris“ (poezija vaikams, 1935 m.), „Su tėvelio kepure“ (1938 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Šilkai ir vilkai“ (satyriniai eilėraščiai, 1950 m.) ir kitomis knygelėmis.

L. Žitkevičiaus poezijoje daug veiksmo, dinamiškų situacijų, džiugesio, juoko. Autorius kreipia vaiko dėmesį į žaidimą, garsų sąskambius, eilėraščio formą. Taip pat gausu garsažodžių. Eilėraščiuose autorius žaidžia absurdiškomis situacijomis, vienas pirmųjų pavaizduoja alogizmus.

Egzodo laikotarpiu Žitkevičaus iškyla kaip minties poetas, o ne tik linksmintojas. Būtent tuose eilėraščiuose svarbus tėvynės meilės motyvas, gal dėl to ir patys posmai graudesni, lyriškesni.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *