Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Be Prano Mašioto tuo laikotarpiu ne ką mažiau svarbus ir Antanas Giedrius Giedraitis. Jis ne tik rašytojas, bet ir pedagogas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, kultūros veikėjas. Jo veikloj svarbūs trys etapai, kuriuos sąlygojo atbudusi tautos sąmonė, nepriklausomos valstybės gyvavimas ir Lietuvos vadavimasis iš okupacijos.

Bet svarbiausias objektas iš mūsų požiūrio taško yra A. G. Giedraičio kūryba vaikams – pasakos. Jų esama ir perkurtų, ir originalių, ir stilizuotų. Antanas Giedrius Giedraitis debiutavo rinkiniu „Trys pasakos“ (1917 m.). Nuo to laiko Lietuvoje ir išeivijoje išleido penkiolika knygų.

Pagal literatūros pasakų ryšį su tautosakinėmis galima skirti tokias A. G. Giedraičio pasakas:

• Rašytojo redaguotos ir perkurtos liaudies pasakos;
• Stilizuotos, besiremiančios folkloro siužetais pasakos;
• Originalios.

Pirmajai grupei priklausytų tokie rinkiniai: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (1922 m.), „Pasakos (1930 m.). „Sutemų šukos“, „Užburti keliai“, „Aišvydo pasakos“ yra ir stilizuotos, ir originalios. Pagal pasakų poetikos ypatumus pirmiausia išsiskiria alegorinės pasakos („Saulutė“, „Žvakės galiukas“, „Igniukas“, „Amžius“) – jose tautosaka prislopinta, vyrauja netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, įprasminantis apibendrintą mintį. Šiam tipui artimos romantinės lyrinės pasakos. Romantinės lyrinės pasakos paremtos detaliau paryškintu veikėjų jausmų ir išgyvenimų poetizavimu. Kūrinio fabula neapibrėžta („Pienių žiedai“, „Laimingas karalaitis“, Leputis“, „Rožė“ ir kt.). Buitinėse animalistinėse pasakose romantinis pradas labiau apribotas, daugiau dėmesio skiriama tikroviškam bet personifikuotam gamtos vaizdavimui („Gaidžio giesmė“, „Obelis ir ąžuolas“, „Ką pasakė vyža“ ir kt., taip pat pasaka – apysaka „Murklys“.).

A. G. Giedraičio kūryba paremta neoromantine pasaulėjauta – tik vienas žingsnis nuo realybės iki pasakos. Kūriniai dvelkia fantastiškumu ir paslaptingumu.

Nuo 1930 metų vaikų literatūroje nuo didaktizmo, moralizmo ir informacijos sukama į psichologiškumą – vaizduojamai vaiko siekiai, veržimasis į laisvę ir nuotykių pasaulį. Ištobulinama silabotoninė literatūros forma.

Tuo metu ima rašyti Vytė Nemunėlis. Vaikų literatūroje šiuo slapyvardžiu kuria Bernardas Braždžionis.

Bernardas Braždžionis vaikų literatūrai itin svarbus vienu dalyku, kad 1942 m. – 1943 m. „Žiburėlio“ žurnale išspausdino vaikų literatūros teorijos apybraižą „Lietuvių vaikų literatūra“, kurioje analizavo Vytės Nemunėlio poeziją.

Bernardas Braždžionis debiutavo kiek anksčiau, dar 1931 – aisiais rinkinėliu „Mažųjų pasaulis“. Nuo tada pasirodė eilėraščių rinkiniai ir Lietuvoje, ir išeivijoje: „Drugeliai“, „Kiškio kopūstai“, „Pūrienos“, „Dėdė rudenėlis“, „Po tėvynės dangumi“. 1995 m. išleido rinktinę „Tėvų nameliai brangūs“, poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“.  Taigi, apie 20 knygų vaikams.

Knygose vaiko pasaulis atsiveria per tris plotmes: folklorinę, moralinę ir religinę. Labai svarbus autoriaus kūryboje folkloras. Gausu intarpų ir liaudies dainų, žaidimų, gyvūnijos apdainavimų. Eilėraščių forma primena dainą, kurios pagrindinės temos yra dievas, gamtos pasaulis, žaidimai, mokslas, darbas, meilė tėvynei.

Eilėraščiuose yra ir skirtybių: skirtingi yra berniukų ir mergaičių žaidimai. Berniukai aktyvesni: jie skrenda, joja, patys daro žaislus. Mergaičių žaidimai susiję su buitimi – jos yra mamos pagalbininkės. Vaikai žaislus pasigamina iš ilgesio, nes tik taip galima pasiekti tėvynę (Egzodo periodu). Tuo metu išauga eilėraštis su nonsenso elementais.

Negalima pamiršti ir Leonardo Žitkevičiaus – Lietuvos poeto, žurnalisto, redaktoriaus. Leonardas Žitkevičius 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, nuo 1939 metų studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete, o vėliau kurį laiką mokytojavo, rašė eilėraščius vaikams ir spausdino „Vyturyje“. Žinomas knygelėmis „Čyru vyru pavasaris“ (poezija vaikams, 1935 m.), „Su tėvelio kepure“ (1938 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Šilkai ir vilkai“ (satyriniai eilėraščiai, 1950 m.) ir kitomis knygelėmis.

L. Žitkevičiaus poezijoje daug veiksmo, dinamiškų situacijų, džiugesio, juoko. Autorius kreipia vaiko dėmesį į žaidimą, garsų sąskambius, eilėraščio formą. Taip pat gausu garsažodžių. Eilėraščiuose autorius žaidžia absurdiškomis situacijomis, vienas pirmųjų pavaizduoja alogizmus.

Egzodo laikotarpiu Žitkevičaus iškyla kaip minties poetas, o ne tik linksmintojas. Būtent tuose eilėraščiuose svarbus tėvynės meilės motyvas, gal dėl to ir patys posmai graudesni, lyriškesni.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Žurnalas „Naujoji Romuva” 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

1932- ieji kultūros gyvenimo žurnalui „Naujajai Romuvai“ – tai antrieji gyvenimo metai. Pradėję veiklą 1931 – aisiais, pamilę kultūrą ir kūrybą nedidelis tuo metu buvęs neorganizuotų bendradarbių aktyvistų būrelis antraisiais metais išsiveržė į spaudos vandenyną, tapo planingesnis. Žurnale susibūrė daugybė rašančiųjų: Vyt. Alantas, St. Anglickis, P. Babickas, J. Banaitis, Kun. Dr. V. Bartuška, V. Bičiūnas, Bern. Brazdžionis, Br. Buivydaitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė, M. Dobužinskis, P. Galaunė, Liudas Gira, Dr. J. Grinius, J. A. Herbačiauskas, K. Inčiūra, prof. Jonynas, Dr. V. Juodeika, J. Karosas, A. Šapoka, Matas Šalčius, Ig. Šeinius, J. Švaistas, prof. S. Kolupaila, M. Lastauskienė, A. Maceina, J. Marcinkevičius, N. Mazalaitė, prof. Mykolaitis Putinas, P. Orintaitė, G. Petkevičaitė, A. Sabaliauskas, J. Savickis, prof. V. Sezemanas, A. Vaičiulaitis, M. Vaitkus ir kt. Pirmiausia inteligentams skirtas žurnalas („N. R. skiriama tik inteligentams, kurie paprastai, jau gali viską kritiškai vertinti.“ (48 (100))) apima daugelį kultūros sričių, vertina kultūriniu požiūriu: literatūrą, dailę, teatrą, muziką, švietimą, mokslą, kiną, radiją, visuomeninius ir ekonominius klausimus. Politikos klausimai gvildenami tik tiek, kiek tai naudinga kultūriniu požiūriu. Religija taip pat neliekama nuošaly, tačiau ji per daug neaktualizuojama. Nors orientuojamasi į naujausius literatūros, meno ir mokslo laimėjimus, tačiau nepamirštama ir istorija. Straipsniuose žvalgomasi į didingus praeities įvykius („Dokumentai iš lietuvių kovų su vokiečiais“), prisimenami iškilieji visuomenės veikėjai („Vytauto Didžiojo kovos dėl žemaičių ir Klaipėdos“, „Mindaugo auka“, „Jonas Maironis – Mačiulis“, „Kęstutis: 550 metų mirties sukaktuvėms paminėti“, „Vytauto Didžiojo vardu paženklinta literatūra“, „Kristijonas Donelaitis“). Istorija tam tikra prasme idealizuojama, rodoma kaip teigiamas pavyzdys dabarčiai.

Bendrais bruožais norisi paminėti, jog pats žurnalas turi misiją ne tik patobulinti, bet ir kurti Lietuvos kultūrinį gyvenimą, pavyti Vakarus (nes dabar tauta yra šiek tiek atsilikus). Lietuva neturėtų užsidaryti nuo savo kaimynų, tačiau ir per daug į juos nesižvalgyti. Rekomenduotina žvelgti kur kas toliau. Dėl to Naujojoje Romuvoje straipsnių spektras temų atžvilgiu labai platus: nuo Lietuvos aktualijų, meno, kultūros klausimų iki atokiausių pasaulio kampelių aprašymų, supažindinimo su naujausiais fizikos, matematikos, astronomijos, biologijos, paleontologijos, sociologijos, istorijos, archeologijos mokslo atradimais bei idėjomis.

Iš esmės N. R. brėžia ribą aplink save labai toli, puoselėja plačias užmačias, tačiau (bent jau apie 1932 metų numerius) norėtųsi kalbėti lyginant čia, t. y. Lietuvą, ir ten – pasaulį. Susidaro įspūdis, jog žurnalas, nuolat žvalgydamasis į pasaulį, ne tik sugeba pritraukti daug skaitytojų, bet ir semiasi idėjų saviems straipsniams. Esama vieno kito straipsnio, kuris dubliuojamas, arba tokių, kurie yra kaip atsakas užsienio naujienoms, pvz.: skyrelyje „aiduose iš užsienio“ yra str. „Ekonominiai pasaulio negalavimai“, kur aptariama, kaip Rytuose neramu, o Vakarai (Anglija, Vokietija ir net Amerika) kenčia būdami be darbo ir be duonos kąsnio, žodžiu, daug dėmesio skiriama fabrikams, įmonėms, darbininkams, ūkiui aptarti, o tuo tarpu vėlesniame N. R. numeryje spausdintas Dr. Gr. Valančiaus str. (Nr. 9, p. 48) pavadinimu „Ekonominė krizė“, jau prisimenant pasaulio krizę, aiškinami Lietuvos sunkumai ir jų kilmė, atkreipiamas dėmesys, kad susilpnėjęs ūkis, nusilpus perkamoji galia, tačiau Lietuva, priešingai nei pasaulis, dar katastrofos nepajuto. Iš tokių straipsnių matyti, kas Lietuvos žmonėms 1932 metais atrodė ypač aktualu.

Pradėjus kalbą pavyzdžiu, atkreipiu dėmesį į tai, kas aptariant N. R. dominuos visame pranešime.

Naujoji Romuva, kaip jau buvo minėta, straipsnių spektru apėmė beveik visas gyvenimo sritis, domėjosi viskuo ir traukė įvairiausių skaitytojų dėmesį. Kylantį žurnalo populiarumą, mano nuomone, lėmė ne tik straipsnių įvairovė, bet labiau tai, kad jie buvo susiję ne tik su Lietuva, jos įvykiais, kultūriniu gyvenimu, menais, bet tai, kad žurnalas tarsi pasirinko tuo metu labai aktualią rašymo strategiją, t.y. domėtis ir šviesti liaudį apie tai, kas vyksta pasaulyje, lyginti jį su Lietuva ir Lietuvą su pasauliu bei vytis užsienį kultūriniu požiūriu.

Pagal strategiją „čia ir ten“ galima skirti keletą aktualių temų: jau minėta ekonomika, taip pat knygos, literatūrinis gyvenimas, teatras ir kiti menai, mokslas, sportas, kelionių ir vietovių aprašymai, augantis jaunimas, jų auklėjimas, švietimo dalykai, svarbūs užsienio įvykiai, tam tikri faktai ir idėjos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Sportas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.