Kazys Binkis ir keturvėjininkų avangardas

Avangardas Lietuvoje prasidėjo nuo Kazio Binkio, kuris kartu su Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) suorganizavo lietuvių avangardistų būrelį. Tai buvo atsakas į perdėm rimtą literatūrą. Maištui buvo pasitelkti  ekspresionizmo, futurizmo, siurrealizmo ir dadaizmo manifestai. Prie K. Binkio ir P. Tarulio prisijungė Salys Šemerys, Juozas Žlabys – Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis ir Butkų Juzė (Juozas Butkus). Poetai gavo Keturių vėjų sąjūdžio vardą po to, kai 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį Keturių vėjų pranašas, o 1924 – 1928 m. – keturis žurnalo Keturi vėjai numerius.

Keturių vėjų pranašo manifestas su programiniu K. Binkio eil. „Salem aleikum“ skelbė:

„Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo meno vėliava nešini.
Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.
Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.
Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.
Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!
Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiems „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.
Teskamba Baltijos pajūris!
Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.
Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.
Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.”

Manifestą pasiršė „Keturių vėjų“ kurija.

„Keturių vėjų pranašas“ buvo kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Į literatūrą jis įvedė skandalą, kėsinosi į romantikų ir simbolistų stovyklas. Keturvėjininkai užėmė tipišką maištininkų poziciją: jie protestavo prieš romantinę lietuvių lyrikos tradiciją, kurios simbolis – Maironis, propagavo techninį progresą, miesto kultūrą, garbino masines komunikacijos priemones, niekino provincialų uždarumą ir orientavosi į pasaulinę kultūrą. Keturvėjininkai siekė šokiruoti visuomenę ir išjudinti sustingusią literatūros, kas jiems ir pavyko.

Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Paskui jį avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus:

Salem Aleikum!
Jaunieji, į gatvę,
Į laisvę alėjų.
Mes frontą plakatais nuklokim,
O po plakatais krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdis
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus, –
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito –
Vis tiek nebepadėsi.
Ir ne taip, kad po vieną,
Galvomis žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, –
Bet urmu visi,
Ir du su puse milijono
Pratarkim kiek galint aiškiau,
Kaip ragas maždaug Jerichono:
Salem Aleikum! (K. Binkis)

Keturvėjininkai su humoru žvelgė į lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius. Jų kūrybai būdingas manieringumas, jie mėgo kalambūrą, ironiją, parodiją, groteską. Lyrinei tradicijai būdingą epitetą, gamtines metaforas jie pakeitė ekspresyviu veiksmažodžiu, subjekto būsenos išsakymą – agitacija veikti. „keturių vėjų pranašas“ buvo vienkartinis leidinys.

Avangardistinė stilistika būdinga keturvėjininkų J. Žlabio-Žengės, J. Tysliavos, S. Šemerio poezijai, P. Tarulio prozai. Ekspresionizmo poetika ryški su jokiu sąjūdžiu nesusijusio J. Savickio kūryboje. Dadaizmo, imažinizmo bruožų esama P. Morkūno rinkinyje Dainuoja degeneratas (1933).”

vėjadžazas

gyvybė skatikas
gyvybė džazbandas
viskas džazbandas

užplieksim maironių pasturgalius
žiebsim pasmurnosiams
pūsime storkaklius riebius
tranmakatai
džazbandarai

nustoginsim kiurusius stogus
švy-švaukšt
gyvatinsim dangų
dainuosim trankiau
miau-miau

jūsų žilę tūkstančio metų
gargažėjančią gargažę
gvaltavosim kačerga
čiuraukšt
ir balnosim kaip mergą
padangumaraukš

eilėdergčius
kaip užterkšim pagalam
tram-pam-vam
a-ja-vū

romantikas sielą velka į vieškelį
visi ten vieškelio šunys ją šunina

jums didi ateitis
skūrinsim surūkšlėtą skūrą
tempsime būgną
mušim džazbandą

ma ma ma
tė tė tė
šitaip nebečypiam
kai užtrauksime telingai
žvengia saulė temperminga

džaz džaz
vėjadžazas
žvingia (1928.I Pranas Morkūnas. Dainuoja degeneratas: dadaist. imažinist. eil. – Kaunas: Nemunas, 1993.)

______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Avangardas Lietuvoje
Keturių vėjų pranašas
Trečias frontas

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

1926 m. keturvėjininkai skaitytojus ėmė traukti per radiją, pasitelkė spaudą, organizavo renginius. Keturvėjininkams priklausė iniciatorius K. Binkis, S. Šemerys, J. Tysliava, A. Rimvydis, P. Tarulis, A. Šimėnas, J. Švaistas, T. Tilvytis, J. Žlabys, A. Gricius, P. Janeliūnas. Šie kūrėjai save laikė moderniojo meno atstovais, rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais: kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą.

1921 m. jie pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje, o 1922 m. išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, po kurio ir žurnalą „Keturi vėjai“. Juose išdėstė savo kūrybinius principus. Šis sąjūdis davė stimulą trečiafrontininkų grupei susidaryti.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, atsirado palankios galimybės atgimti periodinei spaudai, ypač laikraščiams ir savaitraščiams. Pasirodė apie 2000 leidinių. Periodika tapo gausi, bet nevienalytė. Žymiai pakilo išprusimo lygis. Buvo leidžiami laikraščiai: „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Kauno žinios“ „Lietuvos balsas“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti. Žurnalai pradėti leisti nuo 1920 m. ir ėjo ketverius metus: „Aušrinė“, „Ateitis“, „Pavasaris“ ir daugelis kitų. Redaktoriais tuo metu dirbo V. Krėvė, L. Gira. Juose savo kūrinius spausdino neoromantinės krypties atstovai.

Ėjo ir katalikiškos krypties žurnalai: „Vairas“, „Vaidilutė“, kairieji literatai leido „Prošvaistę“, „Kultūrą“, keturvėjininkai spausdino „Keturis vėjus“, Petras Juodelis 1929–1931 m. leido ir redagavo literatūrinį žurnalą „Pjūvis“, jame skelbė neoromantizmo idėjas, kritikavo keturvėjininkus. Žurnale bendradarbiavo Jonas Aistis, Juozas Banaitis, Henrikas Ernestas Blazas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis ir kiti.

Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros leidinys – modernios literatūros almanachas „Granitas” (1930 m.). Tai katalikiškojo sparno leidinys vėliau peraugęs į „Naująją Romuvą“, kuri tapo moderniu laikraščiu. Abu leidinius redagavo Juozas Keliuotis, o pastarojo dar buvo ir steigėjas, leidėjas. „Naujoji Romuva“ – tai iliustruotas savaitinis kultūros, literatūros ir meno žurnalas. Jame pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama.

1930–1931 m. Kaune leistas kairiųjų inteligentų žurnalas „Trečias frontas“, kurį redagavo Bronys Raila, Jonas Šimkus, Antanas Venclova. Žurnalas atstovavo antifašistinės krypties literatūros grupuotei „Trečiafrontininkai“. „Trečiasis frontas“ sulaukė plataus visuomeninio dėmesio ir turėjo įtakos tolesnei pažangiosios lietuvių literatūros raidai.

Lietuvos universitetas (vėliau Kauno universitetas) nuo 1930 m. leido „Darbus ir dienas“. Tai buvo Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys. „Darbus ir dienas“ redagavo Vincas Krėvė – Mickevičius, Egidijus Aleksandravičius ir Leonas Gudaitis (redaguoja dar ir šiandien).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918  – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)

Pamažu vaikų literatūroje išauga epinė poema pasaka. Čia minėtini B. Sruoga, S. Nėris, K. Binkis.

Kazys Binkis vienas pirmųjų lietuvių poezijoj sukūrė linksmas epines poemėles vaikams, kuriose jungiama liaudies pasakų fantazija ir tikrovės realijos. Autorius kūrė daugiareikšmius paveikslus. Kurdamas siužetą ir plėtodamas išgyvenimus pagausino poemas pasakiškais motyvais ir to dėka buvo atvertas kelias pilnavertei vaikų literatūrai.

Kazys Binkis vaikų literatūroje debiutavo 1923 metais išvertęs anglų rašytojo Rudyardo Kiplingo „Drambliūkštį“. Vėliau yra vertęs ir Čiukovskio kūrinių.

Visos paties Kazio Binkio sukurtos poemėlės yra didaktinio turinio, pašiepia visus vaikystei būdingus įpročius, pataria ir pamoko, kaip derėtų elgtis. Kūrinėlyje „Meškeriotojas“ berniukas Matukas prisaikdinamas neiti toli nuo gryčios, bet jis nepaklausęs nusėlina prie upės, į kurią įkrenta; „Vaikų darbymetyje“ pašiepiamas tingusis Juozapėlis. Teigiama, kad darbas – pirmoji reikmė. „Dirbk ir baiki“ rutuliojama darbo tema. K. Binkis kūrinėlį pavadino vadovėliu mažiems darbininkams.

Atokiau nuo didaktinių poemėlių yra pasaka „Baltas vilkas“. Joje stilizuotai perteiktas etinių idealų taurumas. Pasaka taip pat žavi eiliavimo lengvumu, primena jaunystės lyriką.

Svarbiausia poema „Kiškių sukilimas“ (1937 m.). Tai išradingos architektonikos poema. Ji žavi nuotaikų ir intonacijų įvairove ir yra jumoristiškai dedikuota kiškių draugams. Į poemėlę įtraukiami liaudies pasakų personažai, kaimo vaikai ir kaimo garsenybės.

K. Binkio vardas yra susijęs su lietuviško avangardizmo pradžia. Vaikų eilėraščiuose atsiranda modernizmo poetikos, o ši ypač ryškiai atsiskleidžia Petro Babicko kūryboje.

P. Babickas vaikų literatūroje ardė simetrinius posmus, kaitaliojo ritmą, vietoj gamtos anomatopėjų vartojo technikos garsiažodžius, aliteracijas, džeržgesį, šnypštimą. Išleido eilėraščių rinkinį „Tra ta ta ta ta“. Eilėraščiuose apdainavo radiją, motorus, traukinius, lėktuvus ir kt. Taigi, vaikų literatūroje technika ima keisti gamtos pasaulį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)

Dar kitokį paaiškinimą matom V. Krėvės „Legendose“ – čia liaudies daina lyg užlieja kūrinį ir kaip pagrindinis vaizdų šaltinis, ir kaip pasakojimo intonacija. Daina necituojama, tačiau personažai apibūdinami pastoviais dainų epitetais, jie kalbasi dainų formulėmis, elgiasi pagal dainų ritualą. Kokia viso to prasmė? Poetinė intonacija, susidariusi iš dainiškos poetikos, atitraukia pasakojimą nuo proziškumo sferos: t. y., nuo analitinio stebėjimo, nuo individualizuotų dialogų. Dainos poetika komponuoja romantiškos nuotaikos, tautinio pasaulėvaizdžio meninį pasaulį, kuris XX a. literatūrologijoje pavadinamas poetinės prozos vardu. Tokią prozos atmainą plėtojo K. Borutos „Baltaragio malūnas“, I. Šeiniaus kūriniai, Vaižganto „Pragiedruliai“, B. Radzevičiaus apsakymai „Link debesijos“.

Epikos lyriškumo šaltinis dar yra gamta ir jos vaizdavimas. Lietuvių poezija iš liaudies dainos yra perėmusi žmogaus ir gamtos paralelizmą. Ir ankstyvieji žymūs lietuvių lyrikos kūriniai (A. Baranausko „Anykščių šilelis“) išplėtojo tai iki viską apimančios struktūros. Tokį paralelizmą patirtis siūlyte siūlė XIX – XX a. sandūroje ir prozai. Prozos herojus – kaimo žmogus gyveno gamtos prieglobstyje, todėl pirmieji lietuvių prozininkai gamtos vaizdams skyrė tolygų dėmesį kaip ir moralinėms problemoms. Gamtos tradicija lietuvių prozoje yra visiškai kitokia, nei vakarų literatūroje (prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelėse peizažas suglaudžiamas iki informatyvaus lakoniškumo: gamta apibūdina tiek, kiek bus reikalinga pasakojamos istorijos prasmei). Lietuvių apsakymuose peizažas yra ne tik veiksmo rėmai ar išgyvenimų atspindžiai, bet ir grožio ar išminties šaltinis, o tai yra agrarinio krašto žmonių mentaliteto bruožas, savotiškos tautosakos tradicijų tąsa ir dėsningas poezijos poveikis prozai.

Tad ką davė poetika lietuvių prozai? Poezija perdavė lietuvių apsakymui ne tik prozos vaizdą, išvedantį jos herojus iš buitinio lygmens į filosofinį, bet ir suformavo naują savistabos metodą. Šis naujas požiūrio taškas įteisino prozoje autoriaus kalbėjimą apie save, įtvirtino kūrinio centre dvasios niuansus. Ilgą laiką proza plėtojosi reikšdama žmogaus santykį su socialinėmis aplinkybėmis, tačiau buvo neaišku, koks žmogaus santykis su pačiu savimi. Proza dėsningai pareiškė savo teises į emocinę žmogaus prigimtį ir XX a. pradžios literatūroje jausmų turtingumas tampa savęs vertinimo matu: kaip apsakymuose, taip ir eilėraščiuose apsigyveno jautrios emocinės prigimties herojai. Tokiu būdu XX a. pradžioje ima formuotis keistas literatūros rūšių hibridas – eilėraščiai proza bei kitas hibridas – epinės miniatiūros, parašytos verlibru. Taigi, tokiuose kūriniuose šiek tiek yra paimta iš poezijos ir šiek tiek iš prozos. Patys autoriai tokius kūrinius vadino įvairiai: K. Binkis – proza eilėmis, V. Krėvė – pasakomis, I. Šeinius – sonatomis. Tokiems kūriniams negalioja nei epikos, nei lyrikos reikalavimai, svarbiausia formos ypatybė – melodingumas. Eilėraščiai proza pagal to meto supratimą – „gryna sielos daina“, kuriai nereikalingi išorės aprašymai ar fabulos įvykiai. Autoriaus tikslas – ne aplinką stebėti, o įsiklausyti į save, ne informuoti skaitytoją, o užburti jį vidinio pasaulio spalvomis.

Hibridinių formų rezultatai nebuvo įspūdingi, patvarūs, nors šia kryptimi pasuko talentingi rašytojai: V. Krėvė, I. Šeinius, Š. Ragana, tačiau ši tradicija lietuvių literatūroje nesuformavo pastovaus žanro, kuris prancūzų literatūroje gyvuoja iki šių dienų. Lietuvių literatūroje šios mišrios formos išnyko po antrojo pasaulinio karo, nors, antra vertus, šios tendencijos paliko pėdsakų lietuvių epikoje ir tuos pėdsakus daug rašytojų stengiasi išlaikyt: Vaičiulaitis, Mikulėnaitė ir kiti.

Apskritai prozos ir poezijos santykis žmonių meninėje patirtyje nuolat keitėsi. Visa, kas parašyta ne eilėmis, atrodė  vulgaru ir nemeniška XVIII amžiuje Europoje, bet XIX a. skaitytojui pasidarė neįdomu, kas parašyta eilėmis. XIX a. romanas pagauna skaitytoją į savo spąstus. Nuo XIX a. jis ir tampa dominuojančiu žanru Europos literatūrose, čia jis stengiasi viešpatauti vienas pats be paramos. Lietuvoje įsivyravo tos pačios tendencijos – atėjo laikas prozai, kuri užgožė kitus žanrus. Nuo liaudies dainų dėmesys krypsta į liaudies sakytinių pasakojimų formas. Literatūros moksle imta svarstyti, kad žmogus gyvena tarp daiktų ir jie turi būti aiškiai matomi, todėl detalių gausa, konkretumas pamažu tampa epinio objektyvumo sąlyga. Modernioji epika įgyja dar kitų savybių, kurios griauna objektyvaus atspindėjimo principus. Taigi, viena iš esminių epikos tendencijų yra ta, kad ribos tarp epinio ir poetizuoto kalbėjimo nusitrina ir viename tekste yra įmanomi abiejų rūšių stilistiniai klodai (pvz.: Mieželaičio „Čia Lietuva“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“). Tokia galimybė atsiranda dėl kelių priežasčių:

a) Moderniojoje epikoje pasakojimo laikas neturi vientisumo. Jis suskaidytas į fragmentus. Gryniausia fragmentacijos išraiška – sąmonės srauto romanas (tiktų minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“). Tokiuose kūriniuose susilieja vidinė kalba (šiaip jau būdinga lyrikai) ir objektyvizuotas kalbėjimas (prigimtinis epikos bruožas).

b) Tai susiję su postmodernios literatūros bruožais. Čia pagrindinė savybė yra ta, kad tekste tartum žaidžiama kitais tekstais, daromos sumaningos aliuzijos į kitus kūrinius, žanrus, literatūros rūšis. Taigi, intertekstualumas (kitų tekstų panaudojimas) natūraliai panaikina ribas tarp literatūros rūšių. Beje, postmodernūs kūriniai į savo lauką įtraukia ne tik grožinės literatūros reiškinius, bet ir mitologines ar filosofines aliuzijas. Tokių pavyzdžių esama ir lietuvių literatūroje (vėl galima minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“, kurioje esama Šopenhauerio filosofinių idėjų).

c) Epinis kūrinys, jo prasmė yra suvokiami ne tiesiogiai, o tarsi sluoksniuotai (atskirais klodais), ir, kad skaitytojas įveiktų kūrinį, privalomas tam tikras intelektualinis pasirengimas, taip pat ir žinios apie epinę ir lyrinę raišką. Sluoksnių kūrinyje gali būti daug (pvz.: kaip kad Džoiso romane „Ulisas“ – veiksmas suvokiamas tik išmanant psichologiją, epiką, nemažai žinant apie simbolizmą ir t.t.).

d) Kalba apie pasakotojo poziciją. Modernaus romano pasakotojas netenka pagrindinio bruožo, kuris buvo savitas epikos ištakose, t.y., visa žinančio ir visur esančio žmogaus statuso.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių” prisiminimų