Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

1926 m. keturvėjininkai skaitytojus ėmė traukti per radiją, pasitelkė spaudą, organizavo renginius. Keturvėjininkams priklausė iniciatorius K. Binkis, S. Šemerys, J. Tysliava, A. Rimvydis, P. Tarulis, A. Šimėnas, J. Švaistas, T. Tilvytis, J. Žlabys, A. Gricius, P. Janeliūnas. Šie kūrėjai save laikė moderniojo meno atstovais, rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais: kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą.

1921 m. jie pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje, o 1922 m. išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, po kurio ir žurnalą „Keturi vėjai“. Juose išdėstė savo kūrybinius principus. Šis sąjūdis davė stimulą trečiafrontininkų grupei susidaryti.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, atsirado palankios galimybės atgimti periodinei spaudai, ypač laikraščiams ir savaitraščiams. Pasirodė apie 2000 leidinių. Periodika tapo gausi, bet nevienalytė. Žymiai pakilo išprusimo lygis. Buvo leidžiami laikraščiai: „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Kauno žinios“ „Lietuvos balsas“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti. Žurnalai pradėti leisti nuo 1920 m. ir ėjo ketverius metus: „Aušrinė“, „Ateitis“, „Pavasaris“ ir daugelis kitų. Redaktoriais tuo metu dirbo V. Krėvė, L. Gira. Juose savo kūrinius spausdino neoromantinės krypties atstovai.

Ėjo ir katalikiškos krypties žurnalai: „Vairas“, „Vaidilutė“, kairieji literatai leido „Prošvaistę“, „Kultūrą“, keturvėjininkai spausdino „Keturis vėjus“, Petras Juodelis 1929–1931 m. leido ir redagavo literatūrinį žurnalą „Pjūvis“, jame skelbė neoromantizmo idėjas, kritikavo keturvėjininkus. Žurnale bendradarbiavo Jonas Aistis, Juozas Banaitis, Henrikas Ernestas Blazas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis ir kiti.

Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros leidinys – modernios literatūros almanachas „Granitas“ (1930 m.). Tai katalikiškojo sparno leidinys vėliau peraugęs į „Naująją Romuvą“, kuri tapo moderniu laikraščiu. Abu leidinius redagavo Juozas Keliuotis, o pastarojo dar buvo ir steigėjas, leidėjas. „Naujoji Romuva“ – tai iliustruotas savaitinis kultūros, literatūros ir meno žurnalas. Jame pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama.

1930–1931 m. Kaune leistas kairiųjų inteligentų žurnalas „Trečias frontas“, kurį redagavo Bronys Raila, Jonas Šimkus, Antanas Venclova. Žurnalas atstovavo antifašistinės krypties literatūros grupuotei „Trečiafrontininkai“. „Trečiasis frontas“ sulaukė plataus visuomeninio dėmesio ir turėjo įtakos tolesnei pažangiosios lietuvių literatūros raidai.

Lietuvos universitetas (vėliau Kauno universitetas) nuo 1930 m. leido „Darbus ir dienas“. Tai buvo Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys. „Darbus ir dienas“ redagavo Vincas Krėvė – Mickevičius, Egidijus Aleksandravičius ir Leonas Gudaitis (redaguoja dar ir šiandien).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Padėka Gediminui Ruzgiui

Dėkoju Gediminui Ruzgiui už komentare pateiktą išsamią informaciją straipsniams Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“  (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis) ir Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“  (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis). Juose minima Danutė Aukselytė, gimusi 1924-08-07 (dabar Danutė Aukselytė – Ruzgienė) nėra slapyvardis, bet tikras vardas ir pavardė.

1944 metais turėjo išeiti jos poezijos knyga, tačiau nebuvo išleista. Po pirmojo Sovietinių Lietuvos rašytojų suvažiavimo autorė buvo sukritikuota už meilės lyriką ir eilėraščių nebespausdino. Rašė sau. 1947 m. ištekėjo už Kazimiero Gedimino Ruzgio.

2009 m. pavasarį išleido savo poezijos rinkinį „Širdis vėtroje“. Šios knygos pristatymas numatytas šių metų spalio mėnesį apie 28 dieną Vilniuje.

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)

STRAIPSNIAI

Greta literatūros kūrinių dienraštyje pasirodydavo ir straipsnių kultūros klausimais: apie teatro premjeras („Žiogas ir skruzdės“ – apie tai eilėraštį surimavo Stella, „Kauno Didysis Teatras naujų darbų angoje“, „Vilniaus meno naujovės“, „Filma  „Paslaptingas Tibetas““), kultūrinį lietuvių tautos gyvenimą („Miesčionis sukultūrėjo“, „Šiauliuose ruošiama didžiulė dainų šventė“, „Vilniaus teatras ruošiasi statyti „Sudriskusį apsiaustą““, „Dr. V. Kudirkos vardo bibliotekai – skaityklai 18 metų“, „Literatūrinis poezijos skaitymas“, „Daugiau kultūrinio judrumo“, „Rašytojų išniekinimas Sovietuose“), amatus („Mūrinė statyba pas senovės lietuvius“, „Plečiama linininkystė“, „Lietuvių liaudies molio dirbiniai“), menus („Slaptoji liaudies kūryba“, „Lietuvių grafika ir tapyba“, „Alytuj atidaryta „1000 paveikslų paroda““, „W. A. Mocarto kūrinių koncertas“, „Julės Rajauskienės fortepijono vakaras“), viena kita knygos recenzija („Vaižganto Gondingos žemės artojas“, „Nauja Vyt. Nemunėlio knyga: „Gintaro kregždutė“), rašytojų ir kultūros veikėjų mirties metinių minėjimai („Nupūskime dulkes nuo knygų“, „Kovotojas dėl lietuviškos knygos“, „Mirė muzikas Vincas Nacevičius“, „Pragiedrulių“ džiaugsmas“, „Gimtosios kalbos mylėtojas“, „Matomas ir nematomas Binkis“, „Ieškojau laimės kitiems“ – 10 metų be Vaižganto, „Dulkės ir žvaigždės (J. Baltrušaičio gyvenimo ir kūrybos kelias“), kalbos mokslo darbai („Moterų vardai lietuvių dainose“, „Daina bolševikiniais metais“, „Mūsų rašyba“) ir kt.

Šalia aktualių menui klausimų spausdinami visiškai, atrodytų, nereikšmingi visuomenines temas gvildenantys tekstai. Įdomesni iš jų: „Kaip bolševikai griovė Lietuvos archyvus“, „Pasaulis po vienu stogu“, „Geresnis ūkininkų paruošimas ateičiai“, „Išvarytas gilus baras“.

Straipsnius, susijusius su literatūra ir apskritai su kultūra, „Ateityje“ spausdino Kl. Vidaujis (neiššifruotas), J. Žlabys, St. Būdavas, P. Raustys, A. Griškėnas, A. Vilainis, dr. I. Matusas, M. Mozūraitis, Stp. Vykintas, K. Arėnas ir kiti. „Ateityje“ gana plačiai žvelgiama į pasaulį ir juo domimasi. Štai sausio mėnesį skelbiami straipsniai „Kalevi peoeg: estų atgimimo epas“, „1942 metais Goncourtų premiją laimėjo Marcas Bernardas“, „Italų literatūriniai leidiniai“, Latvių literatūrinė paroda“, „Kaip latviai paskyrė literatūrinę premiją“, „Latvių literatūrininkai apie Heinrichą Medeni‘ą“, „Germanų kardų šokis“, „Goethe ir generolai“. Kaip matyti vien iš antraščių, labiausiai domėtasi latviais, artimiausiais kaimynais, na ir italais bei germaniškomis šalimis, tačiau kiek mažiau. Mėginta sudaryti įspūdį, kad intensyviai domimasi ir okupantais: „Vokiečių plastika“ – įspūdžiai iš kelionės ir „Vokiečių tautinė giesmė – Nibelungai“.

Iš viso to, kas publikuojama laikraštyje, matyti, kad kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus, tik savaip ideologizuotas. Žmonės, nukentėję nuo pirmųjų okupantų, šiuo atveju sovietų, vokietmečiu, būdami nelaisvi, drabstė purvais pirmuosius, išliedami skaudžią patirtį, apmaudą, širdgėlą. Tampa visiškai paaiškinama, kodėl vokiečių okupacijos metais „Ateityje“ daugelis kūrinių yra su antisovietine potekste.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

IŠVADOS

Literatūrinei kūrybai buvo skirtas vos vienas „Ateities“ puslapis, bet čia rado vietos ir poezija, ir proza, ir viena buitinė pjesė. Tuometinis žmogus turėjo ganėtiną nuovoką apie statomus spektaklius, apskritai teatrą, dailės parodas, muzikos vakarus, išleistas knygas, užsienio autorius ir literatūrines premijas, kalbos dalykus ir kt.

Nepaisant vieno ar kito ryškesnio nukrypimo ideologinėms priešpriešoms. 1943 metų „Ateitis“ atliko išties svarbų vaidmenį Lietuvoje, nes buvo kaip tik tas laikraštis, kuris pasibaisėtino fizinio ir moralinio teroro sąlygomis stengėsi kultūrinti tautą ir nenukrypti nuo švietėjiškų tikslų.

AUTORIŲ SLAPYVARDŽIŲ RODYKLĖ

Alė Sidabraitė – Kipro Petrausko žmona
Alg. Elmantas – Jonas Graičiūnas
A. M. – Antanas Miškinis
A. N. – A. Nezabitauskas
Bražvilius – Vilius Bražėnas
Danutė Aukselytė – galbūt Danutė Čiurlionytė – Zubovienė
J. R (-a). – Jonas Ragauskas (rašytojas, vėliau ekskunigas)
J. Rimas – Jonas Antanaitis
K. Akmenėlis – Teofilis Tilvytis
P. Dulakis – Juozas Švaistas
Simas Balys – Simas Sužiedėlis
Stasys Ivošiškis – Stasys Leskaitis
Stella – Stasys Laucius (Laucevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)

PROZA

Taip, kaip kalbant apie publikuotą poeziją paminėti ją kūrę autoriai, taip pat yra autorių grupė, kuri „Ateityje“ spausdino noveles. Nuo 1943 metų sausio rodėsi Nelės Mazalaitės „Paukštelis erškėtyne“, „Ledai“, Liudo Dovydėno „Niekniekiai“, „Visagalis vergas“, „Gyvosios uolos“, A. Vilainio „Parduosiu pačią ir ratus“, „Šermenys be karsto“, „Trimitams bokšte gaudžiant“, „Iš beržų sula teka…“, Stepo Zobarsko humoreska „Laiškelis“, „Iškeliavimas“, „Dantukai“, Bražviliaus (Viliaus Bražėno) „Pasimatymas prie keltuvo“, „Višta“, „Velykiniai pirkiniai“, J. Rimo (Jono Antanaičio) „Mažytis kaimo vaizdelis“,  „Ten, kur per amžius girios ošė“,  „Pušyne varnos kranksi“,  Eleonoros Žikorytės „Šeimyninė laimė“, P. Dulakio (Juozo Švaisto) „Blaivybės paroda su įdomia programa“, Jono Šukio „Gyvenimo posūkis“, Balio Gaidžiūno „Trys kelionės į tėviškę“, Kotrynos Buračienės „Mergina iš miesto“, „Grįžimas“, Balio Arūno „Spekuliacija širdim“, A. Šalčiuvienės – Gustaitytės „Pirmosios kregždės“, J. Palšio „Ką man rabinas pasakys?“, V. J. Narbuto „Velnio pabučiavimas“, Henriko Blazo „Fronto dienos ir naktys“, Balio Gražulio „Pirmoji premija“, J. R. (Jono Ragausko) „Jau sprogsta pumpurai“, Simo Balio (Simo Sužiedėlio) „Keturakė“,  B. Buračo „Gandras parlėkė“, A. V. (A. Nezabitausko) „Velykinis feljetonas“, A. N. (neiššifruotas) „Pavasaris be motinos“, St. Pikšrio „Draugai“. Yra tik viena buities pjesė – Kazimiero Kalvėno „Kaimynai“ – ir tai tik atpasakota.

Skirtinos trys prozos veikalų kategorijos / grupės, kurios geriausiai atspindi tuo metu skleistas idėjas. Pirmoji grupė galima su Nele Mazalaite priešakyje. Šios grupės novelės labiau orientuotos į buities vaizdelius, kurių centre yra viena kita meilės istorija ar konfliktinė situacija, o socialinė tikrovė tėra fonas. Priklausomai nuo pasakojamos istorijos ir pasirinktų veikėjų čia jau atsiranda kaimo arba miesto aplinka. Tokiose novelėse nelabai galima atrasti kokio nors istorinio, politinio konteksto ar gyvenimo sąlygų ironizavimo, tačiau dažnai situacijos pamarginamos komiškais epizodais.

Kita tekstų grupė galėtų būti tokia, kurioje aiškiai jaučiamas politikavimas ir vienokios ar kitokios istorinės situacijos naudojimas savai istorijai kurti. Iš tokią prozą rašiusių minėtini J. K., L. Dovydėno „Visagalis vergas“, A. Merkelio „Liūdnoji 1863 metų pasaka“, H. Blazo „Fronto dienos ir naktys“, A. Vilainio „Trimitams bokšte gaudžiant“, „Šermenys be karsto“. Šioje grupėje kūrinių nėra gausu, o be to, ne vienas autorius, parašęs „aštresnį“ kūrinėlį, skelbė ir kitokios tematikos noveles.

Trečiąją grupę sudarytų tokie kūriniai, kurie daugiau ar mažiau atitiko tautiškumo ir katalikiškumo idėjas, kai svarbi išlieka dora, suteikianti lietuviškumui didesnio kilnumo ir atsparumo. Tekstuose ne tik vartojami religiniai įvaizdžiai, liturginė atributika, bet ir skaitytojas aiškiai vedamas tikėjimo link. Čia minėtini Zobarskas, E. Žikorytė.

Ateityje“ rodėsi prozos vertimų iš kitų kalbų, nors ne per daugiausia. J. K. (Jonas Kardelis) vertė Aleksio Rannit „Pardavikus“, St. Vykintas – Niculae Genea novelę „Meškų medžiotojas“, D. Galaunytė Swetoslavo – Minkovo „Ugninį paukštį“. J. Pr. Palukaitis ir nežinomas literatas išvertė turkų rašytojo Ocmerio Seyloddino novelę „Vaivorykštė“. Šie tekstai nėra nei labai išsiskiriantys, nei patraukiantys, gal tik Giselos Dohrn „Tai buvo Maskva“ ir Rannito „Pardavikai“, kur iš tiesų jau yra šiek tiek istoriškumo: veikia Sovietų Sąjungos veikėjai, aptariamos anuometinės sąlygos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)