Kazys Binkis ir keturvėjininkų avangardas

Avangardas Lietuvoje prasidėjo nuo Kazio Binkio, kuris kartu su Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) suorganizavo lietuvių avangardistų būrelį. Tai buvo atsakas į perdėm rimtą literatūrą. Maištui buvo pasitelkti  ekspresionizmo, futurizmo, siurrealizmo ir dadaizmo manifestai. Prie K. Binkio ir P. Tarulio prisijungė Salys Šemerys, Juozas Žlabys – Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis ir Butkų Juzė (Juozas Butkus). Poetai gavo Keturių vėjų sąjūdžio vardą po to, kai 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį Keturių vėjų pranašas, o 1924 – 1928 m. – keturis žurnalo Keturi vėjai numerius.

Keturių vėjų pranašo manifestas su programiniu K. Binkio eil. „Salem aleikum“ skelbė:

„Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo meno vėliava nešini.
Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.
Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.
Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.
Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!
Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiems „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.
Teskamba Baltijos pajūris!
Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.
Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.
Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.”

Manifestą pasiršė „Keturių vėjų“ kurija.

„Keturių vėjų pranašas“ buvo kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Į literatūrą jis įvedė skandalą, kėsinosi į romantikų ir simbolistų stovyklas. Keturvėjininkai užėmė tipišką maištininkų poziciją: jie protestavo prieš romantinę lietuvių lyrikos tradiciją, kurios simbolis – Maironis, propagavo techninį progresą, miesto kultūrą, garbino masines komunikacijos priemones, niekino provincialų uždarumą ir orientavosi į pasaulinę kultūrą. Keturvėjininkai siekė šokiruoti visuomenę ir išjudinti sustingusią literatūros, kas jiems ir pavyko.

Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Paskui jį avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus:

Salem Aleikum!
Jaunieji, į gatvę,
Į laisvę alėjų.
Mes frontą plakatais nuklokim,
O po plakatais krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdis
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus, –
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito –
Vis tiek nebepadėsi.
Ir ne taip, kad po vieną,
Galvomis žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, –
Bet urmu visi,
Ir du su puse milijono
Pratarkim kiek galint aiškiau,
Kaip ragas maždaug Jerichono:
Salem Aleikum! (K. Binkis)

Keturvėjininkai su humoru žvelgė į lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius. Jų kūrybai būdingas manieringumas, jie mėgo kalambūrą, ironiją, parodiją, groteską. Lyrinei tradicijai būdingą epitetą, gamtines metaforas jie pakeitė ekspresyviu veiksmažodžiu, subjekto būsenos išsakymą – agitacija veikti. „keturių vėjų pranašas“ buvo vienkartinis leidinys.

Avangardistinė stilistika būdinga keturvėjininkų J. Žlabio-Žengės, J. Tysliavos, S. Šemerio poezijai, P. Tarulio prozai. Ekspresionizmo poetika ryški su jokiu sąjūdžiu nesusijusio J. Savickio kūryboje. Dadaizmo, imažinizmo bruožų esama P. Morkūno rinkinyje Dainuoja degeneratas (1933).”

vėjadžazas

gyvybė skatikas
gyvybė džazbandas
viskas džazbandas

užplieksim maironių pasturgalius
žiebsim pasmurnosiams
pūsime storkaklius riebius
tranmakatai
džazbandarai

nustoginsim kiurusius stogus
švy-švaukšt
gyvatinsim dangų
dainuosim trankiau
miau-miau

jūsų žilę tūkstančio metų
gargažėjančią gargažę
gvaltavosim kačerga
čiuraukšt
ir balnosim kaip mergą
padangumaraukš

eilėdergčius
kaip užterkšim pagalam
tram-pam-vam
a-ja-vū

romantikas sielą velka į vieškelį
visi ten vieškelio šunys ją šunina

jums didi ateitis
skūrinsim surūkšlėtą skūrą
tempsime būgną
mušim džazbandą

ma ma ma
tė tė tė
šitaip nebečypiam
kai užtrauksime telingai
žvengia saulė temperminga

džaz džaz
vėjadžazas
žvingia (1928.I Pranas Morkūnas. Dainuoja degeneratas: dadaist. imažinist. eil. – Kaunas: Nemunas, 1993.)

______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Avangardas Lietuvoje
Keturių vėjų pranašas
Trečias frontas

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

1926 m. keturvėjininkai skaitytojus ėmė traukti per radiją, pasitelkė spaudą, organizavo renginius. Keturvėjininkams priklausė iniciatorius K. Binkis, S. Šemerys, J. Tysliava, A. Rimvydis, P. Tarulis, A. Šimėnas, J. Švaistas, T. Tilvytis, J. Žlabys, A. Gricius, P. Janeliūnas. Šie kūrėjai save laikė moderniojo meno atstovais, rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais: kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą.

1921 m. jie pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje, o 1922 m. išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, po kurio ir žurnalą „Keturi vėjai“. Juose išdėstė savo kūrybinius principus. Šis sąjūdis davė stimulą trečiafrontininkų grupei susidaryti.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, atsirado palankios galimybės atgimti periodinei spaudai, ypač laikraščiams ir savaitraščiams. Pasirodė apie 2000 leidinių. Periodika tapo gausi, bet nevienalytė. Žymiai pakilo išprusimo lygis. Buvo leidžiami laikraščiai: „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Kauno žinios“ „Lietuvos balsas“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti. Žurnalai pradėti leisti nuo 1920 m. ir ėjo ketverius metus: „Aušrinė“, „Ateitis“, „Pavasaris“ ir daugelis kitų. Redaktoriais tuo metu dirbo V. Krėvė, L. Gira. Juose savo kūrinius spausdino neoromantinės krypties atstovai.

Ėjo ir katalikiškos krypties žurnalai: „Vairas“, „Vaidilutė“, kairieji literatai leido „Prošvaistę“, „Kultūrą“, keturvėjininkai spausdino „Keturis vėjus“, Petras Juodelis 1929–1931 m. leido ir redagavo literatūrinį žurnalą „Pjūvis“, jame skelbė neoromantizmo idėjas, kritikavo keturvėjininkus. Žurnale bendradarbiavo Jonas Aistis, Juozas Banaitis, Henrikas Ernestas Blazas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis ir kiti.

Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros leidinys – modernios literatūros almanachas „Granitas” (1930 m.). Tai katalikiškojo sparno leidinys vėliau peraugęs į „Naująją Romuvą“, kuri tapo moderniu laikraščiu. Abu leidinius redagavo Juozas Keliuotis, o pastarojo dar buvo ir steigėjas, leidėjas. „Naujoji Romuva“ – tai iliustruotas savaitinis kultūros, literatūros ir meno žurnalas. Jame pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama.

1930–1931 m. Kaune leistas kairiųjų inteligentų žurnalas „Trečias frontas“, kurį redagavo Bronys Raila, Jonas Šimkus, Antanas Venclova. Žurnalas atstovavo antifašistinės krypties literatūros grupuotei „Trečiafrontininkai“. „Trečiasis frontas“ sulaukė plataus visuomeninio dėmesio ir turėjo įtakos tolesnei pažangiosios lietuvių literatūros raidai.

Lietuvos universitetas (vėliau Kauno universitetas) nuo 1930 m. leido „Darbus ir dienas“. Tai buvo Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys. „Darbus ir dienas“ redagavo Vincas Krėvė – Mickevičius, Egidijus Aleksandravičius ir Leonas Gudaitis (redaguoja dar ir šiandien).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)