Keturi Vėjai | Lietuvių kalba ir literatūra

Kazys Binkis ir keturvėjininkų avangardas

Avangardas Lietuvoje prasidėjo nuo Kazio Binkio, kuris kartu su Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) suorganizavo lietuvių avangardistų būrelį. Tai buvo atsakas į perdėm rimtą literatūrą. Maištui buvo pasitelkti ekspresionizmo, futurizmo, siurrealizmo ir dadaizmo manifestai. Prie K. Binkio ir P. Tarulio prisijungė Salys Šemerys, Juozas Žlabys – Žengė, Juozas Tysliava, Teofilis Tilvytis, Antanas Rimydis ir Butkų Juzė (Juozas Butkus). Poetai gavo Keturių vėjų sąjūdžio vardą po to, kai 1922 m. pradžioje išleido reklaminį laikraštį Keturių vėjų pranašas, o 1924 – 1928 m. – keturis žurnalo Keturi vėjai numerius.

Keturių vėjų pranašo manifestas su programiniu K. Binkio eil. „Salem aleikum“ skelbė:

„Mes, jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo meno vėliava nešini.
Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėj šąla.
Amžinai naujas ir amžinai jaunas gyvenimas – mūsų nesenstamoji Beatričė. Mes atgrįžome jai savo dvasios veidrodį – te gėrisi.
Tegu jo atošvaistoj šypsosi kvatojasi mūsų Beatričė; tegu frizuojasi, tegydo prieš jį savo veido intapus.
Nustelbdami prekymečio ūžesį ir miegančių knarksmą, mes mušame į skambaus žodžio būgną ir šaukiame visus, kurie jauni dvasioj, sudaryti vieną didelę Naujojo Meno kūrėjų armiją!
Mūsų žemė įtrešta menu. Mūsų tėvai kvėpavo dainomis ir sapnavo pasakomis. Mes, jauniausi jų ainiai, šaukiame jiems „Valio!“ ir, eidami jų keliais, – kuriame savo naujosios būties naująjį mitą.
Teskamba Baltijos pajūris!
Per meną dabarties veidas taps mūsų veidu.
Meno Betliejuj gims naujų žmonių karta.
Meno dinamo mašina milijonais prožektorių nušvies mūsų sutemas.”

Manifestą pasiršė „Keturių vėjų“ kurija.

„Keturių vėjų pranašas“ buvo kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Į literatūrą jis įvedė skandalą, kėsinosi į romantikų ir simbolistų stovyklas. Keturvėjininkai užėmė tipišką maištininkų poziciją: jie protestavo prieš romantinę lietuvių lyrikos tradiciją, kurios simbolis – Maironis, propagavo techninį progresą, miesto kultūrą, garbino masines komunikacijos priemones, niekino provincialų uždarumą ir orientavosi į pasaulinę kultūrą. Keturvėjininkai siekė šokiruoti visuomenę ir išjudinti sustingusią literatūros, kas jiems ir pavyko.

Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Paskui jį avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus:

Salem Aleikum!
Jaunieji, į gatvę,
Į laisvę alėjų.
Mes frontą plakatais nuklokim,
O po plakatais krūtinėj
Kad kraujas plaktų.
O ant plakatų kad –
Salem Aleikum!
Gana sacharininti širdis
Ir į skaudžiamas vietas
Kompromisų kloti kompresus.
Kam širdis susirietus,
Dvasia kam padvėsus, –
Tam į krūtinę teįrita
Nors bosą spirito –
Vis tiek nebepadėsi.
Ir ne taip, kad po vieną,
Galvomis žiauninti sieną
Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, –
Bet urmu visi,
Ir du su puse milijono
Pratarkim kiek galint aiškiau,
Kaip ragas maždaug Jerichono:
Salem Aleikum! (K. Binkis)

Keturvėjininkai su humoru žvelgė į lietuvišką kultūrą, šaipėsi iš miesčioniško skonio, skelbė revoliucingus šūkius. Jų kūrybai būdingas manieringumas, jie mėgo kalambūrą, ironiją, parodiją, groteską. Lyrinei tradicijai būdingą epitetą, gamtines metaforas jie pakeitė ekspresyviu veiksmažodžiu, subjekto būsenos išsakymą – agitacija veikti. „keturių vėjų pranašas“ buvo vienkartinis leidinys.

„Avangardistinė stilistika būdinga keturvėjininkų J. Žlabio-Žengės, J. Tysliavos, S. Šemerio poezijai, P. Tarulio prozai. Ekspresionizmo poetika ryški su jokiu sąjūdžiu nesusijusio J. Savickio kūryboje. Dadaizmo, imažinizmo bruožų esama P. Morkūno rinkinyje Dainuoja degeneratas (1933).”

vėjadžazas

gyvybė skatikas
gyvybė džazbandas
viskas džazbandas

užplieksim maironių pasturgalius
žiebsim pasmurnosiams
pūsime storkaklius riebius
tranmakatai
džazbandarai

nustoginsim kiurusius stogus
švy-švaukšt
gyvatinsim dangų
dainuosim trankiau
miau-miau

jūsų žilę tūkstančio metų
gargažėjančią gargažę
gvaltavosim kačerga
čiuraukšt
ir balnosim kaip mergą
padangumaraukš

eilėdergčius
kaip užterkšim pagalam
tram-pam-vam
a-ja-vū

romantikas sielą velka į vieškelį
visi ten vieškelio šunys ją šunina

jums didi ateitis
skūrinsim surūkšlėtą skūrą
tempsime būgną
mušim džazbandą

ma ma ma
tė tė tė
šitaip nebečypiam
kai užtrauksime telingai
žvengia saulė temperminga

džaz džaz
vėjadžazas
žvingia (1928.I Pranas Morkūnas. Dainuoja degeneratas: dadaist. imažinist. eil. – Kaunas: Nemunas, 1993.)

______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Avangardas Lietuvoje
Keturių vėjų pranašas
Trečias frontas

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

1926 m. keturvėjininkai skaitytojus ėmė traukti per radiją, pasitelkė spaudą, organizavo renginius. Keturvėjininkams priklausė iniciatorius K. Binkis, S. Šemerys, J. Tysliava, A. Rimvydis, P. Tarulis, A. Šimėnas, J. Švaistas, T. Tilvytis, J. Žlabys, A. Gricius, P. Janeliūnas. Šie kūrėjai save laikė moderniojo meno atstovais, rėmėsi futurizmo ir ekspresionizmo estetikos principais: kritikavo tradicinius literatūros kanonus, tautinį romantizmą, simbolistų bei estetų kūrybą, maištavo prieš savo meto vyresniąją rašytojų kartą.

1921 m. jie pradėjo skelbti kūrinius periodinėje spaudoje, o 1922 m. išleido leidinį „Keturių vėjų pranašas“, po kurio ir žurnalą „Keturi vėjai“. Juose išdėstė savo kūrybinius principus. Šis sąjūdis davė stimulą trečiafrontininkų grupei susidaryti.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, atsirado palankios galimybės atgimti periodinei spaudai, ypač laikraščiams ir savaitraščiams. Pasirodė apie 2000 leidinių. Periodika tapo gausi, bet nevienalytė. Žymiai pakilo išprusimo lygis. Buvo leidžiami laikraščiai: „Lietuvos žinios“, „Lietuvos aidas“, „Kauno žinios“ „Lietuvos balsas“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir kiti. Žurnalai pradėti leisti nuo 1920 m. ir ėjo ketverius metus: „Aušrinė“, „Ateitis“, „Pavasaris“ ir daugelis kitų. Redaktoriais tuo metu dirbo V. Krėvė, L. Gira. Juose savo kūrinius spausdino neoromantinės krypties atstovai.

Ėjo ir katalikiškos krypties žurnalai: „Vairas“, „Vaidilutė“, kairieji literatai leido „Prošvaistę“, „Kultūrą“, keturvėjininkai spausdino „Keturis vėjus“, Petras Juodelis 1929–1931 m. leido ir redagavo literatūrinį žurnalą „Pjūvis“, jame skelbė neoromantizmo idėjas, kritikavo keturvėjininkus. Žurnale bendradarbiavo Jonas Aistis, Juozas Banaitis, Henrikas Ernestas Blazas, Viktoras Katilius, Antanas Miškinis ir kiti.

Svarbiausias 4-ojo dešimtmečio kultūros leidinys – modernios literatūros almanachas „Granitas” (1930 m.). Tai katalikiškojo sparno leidinys vėliau peraugęs į „Naująją Romuvą“, kuri tapo moderniu laikraščiu. Abu leidinius redagavo Juozas Keliuotis, o pastarojo dar buvo ir steigėjas, leidėjas. „Naujoji Romuva“ – tai iliustruotas savaitinis kultūros, literatūros ir meno žurnalas. Jame pristatoma itin plati 4-ojo dešimtmečio Lietuvos ir Vakarų pasaulio moderniosios kultūros panorama.

1930–1931 m. Kaune leistas kairiųjų inteligentų žurnalas „Trečias frontas“, kurį redagavo Bronys Raila, Jonas Šimkus, Antanas Venclova. Žurnalas atstovavo antifašistinės krypties literatūros grupuotei „Trečiafrontininkai“. „Trečiasis frontas“ sulaukė plataus visuomeninio dėmesio ir turėjo įtakos tolesnei pažangiosios lietuvių literatūros raidai.

Lietuvos universitetas (vėliau Kauno universitetas) nuo 1930 m. leido „Darbus ir dienas“. Tai buvo Humanitarinių mokslų fakulteto mokslo darbų tęstinis leidinys. „Darbus ir dienas“ redagavo Vincas Krėvė – Mickevičius, Egidijus Aleksandravičius ir Leonas Gudaitis (redaguoja dar ir šiandien).
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (I dalis)

Lietuvos istorinę ir kultūrinę situaciją 1918 – 1940 metais iškalbingiausiai pristato faktai. 1918 – 1940 metų laikotarpis – tai nepriklausomybės laikas, apimantis egzodo literatūrą, nes dauguma rašytojų emigravo.

1918 m. vasario 16 d., nors karas dar nepasibaigęs, Vilniuje pasirašomas dokumentas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Po dviejų metų, 1920 spalio 7 d. lenkų legionai užgrobė Vilnių ir šis dvidešimt metų išbuvo lenkų rankose. Laikinąja sostine tada tapo Kaunas. Jame koncentravosi visas kultūrinis gyvenimas.

1940 metais birželio 15 d. į Lietuvos teritoriją įžengė Raudonoji armija, o po metų prasidėjo trėmimai. 1941 m birželio 22 d. nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo II pasaulinis karas. 1944 – aisiais ima trauktis vokiečiai ir grįžta rusai.

Po Pirmojo pasaulinio karo viskas pamažu vėl ėmė atsigauti, Lietuva tarsi iš naujo žengė pirmuosius žingsnius. Vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo atstatymo sąlygų buvo sukurti valstybinę švietimo sistemą. Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Mokyklos buvo nuniokotos, mokytojai išblaškyti, stigo lėšų. Tačiau reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Tuo rūpinosi Švietimo ministerija, kuri buvo įsteigta kartu su pirmąja Lietuvos vyriausybe 1918 m. lapkričio 11 d.

1922 metais Kaune įkurtas Lietuvos universitetas, kuris 1930 m. gavo Vytauto Didžiojo vardą. Tuo laiku Kaune veikė Meno mokykla (1922 m.), vėliau tapusi Dailės institutu, Konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (1934 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla (1931 m.),Veterinarijos akademija (1936 m.), Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1924 m.), Prekybos (1934 m.) ir Pedagoginis (1935 m.) institutai Klaipėdoje.

Siekiant kelti gyventojų raštingumą dar 1918 metais į mokyklas buvo grąžinta lietuvių kalba, o 1922 m. buvo išleistas privalomo pradinio 7–14 metų vaikų mokslo įstatymas. Valstybė rūpinosi ir suaugusiųjų švietimu. Neraštingumas buvo beveik likviduotas.

XX a. antrajame dešimtmetyje inteligentų jau buvo pakankamai. Taigi, galima sakyti, kad žmonės sugebėjo sukurti valstybę iš niekur. Tačiau socialines problemas kėlė darbininkų klasės atsiradimas. Pradėta vėl nuo socialinės abėcėlės. Iš naujo nustatytas darbo laikas, atostogų dienos ir spręsti kiti socialiniai klausimai. Galima didžiuotis ūkio laimėjimais. Pradėta vykdyti žemės reforma, sukurtas pieninių ir kooperatyvų tinklas. Visi pasiekimai leido konkuruoti net su danais. Iš grūdų ūkio pereita prie pieno, vėliau – prie paukščių.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą, o 1922 m. spalio 2 d. apyvartoje pasirodė litas. Jis nenuvertėjo net krizės metu 1929 – aisiais.

Dideli pokyčiai vyko ir literatūroje. Čia atsisakyta „poeto – tautos vado“ situacijos, jį pakeitė profesionalus literatas. Profesionalėjo ir literatūra. Tam įtakos turėjo literatūros rinka ir visuomenės diferenciacija. Daugelis iš literatūros netgi bandė išgyventi (K. Binkis). Kiti užsiėmė žurnalistika, mokytojavo (pvz. S. Nėris), dirbo universitetuose (B. Sruoga, J. A. Herbačiauskas, V. M. Putinas).

Išsiskyrė tarsi dvi literatų kartos: pirmoji – vyresnieji, susiję su simboliais ir romantika (B. Sruoga, V. M. Putinas, F. Kirša, V. Krėvė, J. Vaitkus ir kt.), vėliau avangardo banga ir keturvėjininkais, ir jaunoji karta – neoromantikai (S. Nėris, B. Brazdžionis, A. Miškinis, H. Radauskas, A. Vaičiulaitis…).

Atitinkamai pasiskirstė ir literatūra: pirmuoju laikotarpiu nuo 1918 – 20 m. vyko bandymai „įsigyventi“ ir įsikurti, vėliau, iki pat 1939 m., antruoju laikotarpiu buvo kuriama kito lygio literatūra. 1923 – 1927 m. prozos atveju – tušti metai.

Antruoju laikotarpiu suklestėjo žanrai. Per dvejus metus išleisti 32 kūriniai, radosi tipologinė romano schema. Suklestėjo novelė. Po 1928 m. kasmet išleidžiama po dešimt ir daugiau novelistikos knygų. Išsiskiria vis kitoks ir kitoks rašančiųjų „skonis“ ir kūrybinės pretenzijos. Apysakos žanre irgi jaučiamas kokybinis šuolis. Su lyrika viskas vyksta irgi panašiai. Autorių skaičius ir žanrų suklestėjimas liudijo skaitytojų gausą. Tačiau knygoms plisti trukdė kainos ir knygynų nebuvimas.

Miestiečiai pirmenybę teikė beletristikai ir pramoginei literatūrai, todėl poetai, nerasdami ryšio su skaitytojais, ėmė kritikuoti visuomenę. Situacija pasikeitė su naujosios kartos atėjimu.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

XIX amžiaus Lietuva
Lietuvos istorinė ir kultūrinė situacija 1918 – 1940 metais (II dalis)

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II d alis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje

Ginčą su klasikine tradicija literatūroje pradėjo jau romantikai. Jie tvirtino, kad nauji laikai reikalauja naujos meninės raiškos, kad kiekvienas menininkas privalo apie pasaulį ir žmogų kalbėti savitai, originaliai. Šiek tiek toliau nuo klasikinių meno normų nutolo realizmo ir natūralizmo menininkai, siekę kuo tiksliau pavaizduoti industrinės epochos tikrovę. Tačiau realizmas literatūroje dar sietinas su tradiciškumu. Žodis realizmas yra kilęs iš „lotyniško žodžio realis“ , kuris reiškia „tikras, tikroviškas“. „Lietuvių realizmas yra socialinio tipo. Jo svarbiausias vaizdavimo objektas – pobaudžiavinės Lietuvos kaimo gyvenimas. Rodomi sodiečių bendruomeninės ir materialinės būties aspektai, kaip šeimos kasdienybė, moters patiriamos skriaudos, turtinių santykių lemiamas žmonių skurdas ir dvasinis nuopuolis“.

Tuo tarpu modernizmo ištakų reikia ieškoti ne Lietuvoje ir jis buvo pirmas žingsnis kitokios literatūros link. Pats žodis modernizmas yra kilęs iš prancūzų žodžio moderne, kuris reiškia „naujas, šiuolaikinis“. Modernizmas reiškė „naujųjų laikų civilizacijos subrandintą meninę savimonę, kuri veržėsi tapti istorijos progreso balsu“ . Jis „paneigia romantinės bei realistines meno normas, linksta prie sudėtingesnės raiškos“.

Pirmieji modernistinės laikysenos bei jausenos rašytojai pasirodė jau XIX a. viduryje, realizmo ir natūralizmo laikotarpiu. Tuo laiku dažniausiai likę nesuprasti, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jie tapo naujų literatūros sąjūdžių (Keturi vėjai, Trečias frontas) įkvėpėjais ir orientyrais.

Modernios literatūros pirmtaku laikomas prancūzų poetas Šarlis Bodleras. Jo kūryba yra susijusi su romantikų pasaulėjauta – su jų idealybės ilgesiu, poeto vienatvės išaukštinimu, panieka miesčioniškai publikai. Tačiau, panašiai kaip realistai, jis yra savo meto tikrovės – miesto, civilizacijos poetas, jis rašo apie gatvę, minią, fiksuoja ir apmąsto naujas epochos patirtis. Bodleras nevengia natūralistinių, šiurkščių vaizdų, šokiruojančių palyginimų bei metaforų, drastiškai (šiurkščiai, įžeidžiamai) peržengia ir provokuoja miesčionišką skonį ir moralę. Tokie jo poezijos vaizdai buvo pavyzdys būsimo šimtmečio menininkams avangardistams. Vėliau toks alegorinis ir metaforinis tikrovės traktavimo būdas davė pradžią simbolizmui.

Apskritai visą modernizmą literatūroje galima apibūdinti kaip krizės meną – kūrybą, maištaujančią prieš praeities meno taisykles ir atspindinčią nepastovią, kintančią šiuolaikinę tikrovę, suskilusį dabarties žmogaus vidaus pasaulį, išsakančią šiam žmogui būdingas vienatvės, nerimo, vertybių praradimo jausenas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite: