Referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Tokį supratimą lemia skirtinga įvardžių semantika. Referencija sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais (pvz.: ten, tada, aš, jie, šis ) nei substitucija.
Viena dažniausių tirtame fragmente vartojamų sakinių siejimo priemonių – referencija. Šios siejimo priemonės dažnumą lemia kalbėjimo situacija (dažnai minimi asmenys ir jų vardai) bei stilistinės (kad nebūtų vis kartojami vardai, jie keičiami asmeniniais įvardžiais) ir semantinės (reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis) priežastys.
Asmeninė referencija – tai sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, jie, mes, jos). Jais yra pakeičiamas ankstesniame sakinyje įvardytas asmuo.
Asmeninė referencija reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, mes, jie), I ar II asmeniu (tu, aš, mano), daugiskaitiniu įvardžiu, o tiksliau – dviskaitos forma (juodu).
Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama laiką reiškiančias įvardžiais (dabar, tada, šiuo metu, kitą dieną). Dažniausiai vartojama norint pabrėžti laiko santykį su pasakojamąja situacija.
Parodomoji referencija, tai tokia sakinių siejimo priemonė, kuri gramatiškai reiškiama parodomuoju įvardžiu (ši, šis), prie kurio dažnai šliejasi ir įvardijamas asmuo ar objektas (ši kaukė, šis vaikinas, šis ponaitis).
Parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga