tekstas | Lietuvių kalba ir literatūra

Magiškasis diskurso terminas

Tekstas – tai kas parašyta;
Diskursas – tai, kas pasakyta – situacijos padarinys (teksto vienetas).

Pastaraisiais metais dažnai vartojamas žodis diskursas. Ši sąvoka į lietuvių kalbą atėjo iš semantikos darbų ir tapo magišku terminu. Vartojamas nesusimąstant, ką reiškia. Labai dažnai žodžiu diskursas pavadinamas tekstas. Jeigu diskursas, išskyrus tekstą, daugiau nieko nereiškia, tai nėra prasmės vartoti šį pavadinimą. Tačiau skirtumų yra. Diskursą galima suprasti kaip gyvą vienkartį tekstą, tuomet teksto terminas tiktų nusakyti teksto struktūrai. Ir nauja pora tekstas – diskursas gražiai įeitų į analogiškų sąvokų porų grupę, kaip fonema – garsas, sakinys – pasakymas.

Vakarų humanitarinėje literatūroje diskursas ne tik kalbinė sąvoka. Jis suvokiamas kaip fonas, erdvė. Čia terminas atspindi pačią plačiausią sąvokinę apimtį (yra sakoma: politinis diskursas, socialinis diskursas). Lingvistinėje literatūroje yra samprotavimų, kad diskursas galėtų būti vadinamas mažiausias teksto vienetas). Tokių minčių yra rusų kalbininko Zvegincevo darbuose.

Diskursas, kaip mažiausias teksto vienetas, konkretinamas dviem anglų kalbos terminais:

a) topic
b) coment

Šios sąvokos kartais bandomos susieti su tema ir rema. Tai tas pats, kas būtų pasakyta – topikas – pastovusis komponentas, atitinkantis temą, o komentaras – kintantis komponentas, kuris atitiktų remą. Tada galima sakyti, kad diskursas – pastoviojo komponento aptarimas.

Kita vertus, labai dažnai apie diskursą pasakoma taip: tai „1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).”

Parengta remiantis įvairiais šaltiniais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencijos sąvoka ir samprata

Svarbiausi prozos teksto elementai

Figūra – smulkiausias turinio vienetas.

VAIZDINĖ MEDŽIAGA / PASAULIO MODELIS:

Laikas – istorinis, prisiminimų, praeities, dabarties, konkretus ar abstraktus, stabilus ar kintantis, įsivaizduojamas, dramatiškas, tragiškas, galimos kelios laiko plotmės. Pasakotojo santykis su laiku: gali būti dalyvis arba laiko užribyje, palaikyti distanciją.

Erdvė – vidinė ar išorinė, panoraminė ar siaura, sava – svetima, erdvėje gali būti pasakojimas ar veiksmas.

Pasakojimo laikas ir trukmė = fabula ir siužetas

Kompozicija, tema – centrinis kūrinio motyvų derinys.

MOTYVAS – vaizduojamojo pasaulio vienetas.

LEITMOTYVAS – nuolat besikartojantis motyvas.
TOPAS – pastovus kultūros ar tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą vertinimą (pvz.: kelionės topas – moters kelionė į vyro namus po vestuvių).

TEKSTO SEGMENTACIJA – prozos tekstas paprastai skirstomas segmentais. Segmentas nebūtinai yra tas pats, kas pastraipa.

___________________________

Susiję straipsniai:

Galimas kūrinio analizės planas
Meninės raiškos priemonės (1)
Modernios prozos ypatybės

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

7. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? (3 taškai)

Tiek tradicinėje literatūroje, tiek modernioje dvitaškių reikšmės nedaug kuo skiriasi, tačiau labai svarbu tiksliai nusakyti jų esmę ir vaidmenį konkrečiame tekste, taip pat ir autoriaus intencijas, siekius, kas daugtaškiais norima išsakyti ar nutylėti.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog mokiniai pakankamai vidutiniškai tradiciniame ir daug mažiau nei vidutiniškai modernios literatūros tekste geba tiksliai įvardyti daugtaškių paskirtį. Negalima teigti, kad jie visiškai to negeba daryti, tačiau abiejuose testuose esama atsakymų, kurie rodo mokinių nesuvokimą ar bent nemokėjimą įvardyti daugtaškių funkciją konkrečiame tekste. Abiejuose testuose galima minėti atskirus atvejus, kurie pakankamai stebina, žinant, kad tekstą analizavo dešimtokas. Pavyzdžiui pirmojo J. Biliūno teksto keli atsakymai: „Tai, jog jos (mintys) nėra konkrečios.“, „<…> daug mąsto.“, „<…> susimąsto, žino, kad blogai darė.“. Iš antrojo B. Vilimaitės testo galima taip pat paminėti keletą stebinančių atsakymų: „<…> pasakotojas nėra konkretus.“, „<…>neaišku, kaip toliau rutuliosis įvykiai.“, „Pasakotojas <…> užsisvajoja.“, „Pasakotojas jautrus žmogus.“, „<…> parodo, kad jis (pasakotojas) neapsisprendžia.“.

Dešimtokų atsakymus iliustruoja ir diagramos:

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)

6. Paaiškinkite, kaip berniukas jaučiasi prieš ir po šūvio? / keliais žodžiais apibūdinkite mokytojos būseną prieš ir po iškylos. (3 taškai)

Iš tiesų, abi diagramos rodo pakankamai gerus mokinių atsakymus su menkomis paklaidomis. Kad ne visi dešimtokai sugebėjo atsakyti tiksliai į klausimą, pakankamai realu. Lyginant jų atsakymų rezultatus su nacionaliniais tyrimų rezultatais bei su išsilavinimo standartais šiuo klausimu nepastebima labai ryškių neatitikimų tarp jų žinių ir gebėjimų nuo kitų dešimtokų žinių lygio.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite: