Sakinio intonacija

Intonacija būdinga kiekvienam sakiniui. Skirtumas tik tas, kad užrašytojo sakinio intonacija yra tarsi sustingdyta ir nematoma, o pasakyto sakinio intonacija visada yra momentinė, girdima sakymo momentu.  Užrašytą sakinį visada galima perskaityti ir tada intonacija bus.

Intonuoti sakinius padeda kontekstas. Reikia pripažinti ir kalbėtojo laisvę. Sakiniai intonuojami skyrybos ženklais, intonaciją padeda išreikšti ir prasminė sklaida. Intonacija sintaksėje – tai sakinio realizavimo priemonė. Sakinio intonacija – tai garsinių priemonių kompleksas, kuris funkcionuoja kartu su sakinio sintaksine struktūra ir reikšminiu modeliu. Sintaksinės struktūros ir reikšminio modelio atveju sakinio intonacija yra segmentinė.

Sakinio intonavimo komponentais gali būti loginis kirtis, pagrindinis ar kintamas tonas, tembras ir trukmė (tembras ir trukmė nėra itin svarbūs sintaksėje). Tembru formuojami stilistiniai ir modaliniai atvejai.

Vienas iš probleminių intonacijos komponentų yra pauzė. Pauzės skaido sakinį, padeda skirti sintagmas, reguliuoja sakinio struktūrą ir kvėpavimo taktą. Pauzės svarbios skiriant sakinio prasminius vienetus (pvz.: sakinio pabaigos pauzė). Sakinio viduje dėl pabaigos pauzės krinta pagrindinis tonas, lėtėja sakinio tempas:

„O dabar visi eisime, kur akys mato.“ – ties kableliu padaryta natūrali pauzė, kur intonacija kyla, o sakinio pabaigoje intonacija krenta.

Svarbiausia yra sakinio pabaigos pauzė ir sakinio sintagminės pauzės.

Apie pauzę reikėtų kalbėti ir tekste, kuriame skiriama teksto (pastraipos) vieneto pauzė (kitaip vadinama sintaksine pilnatimi).

Pastraipos terminas yra dvireikšmis: pastraipą mes suprantame grafiškai, nors dažnai tai atitinka teksto vienetą. Diskursas irgi gali būti suvokiamas kaip teksto vienetas, bet teksto vienetas – yra pastraipa. Pačios didžiausios pauzės būna tarp pastraipų.

Sintaksėje suprantamai intonacijai svarbiausia yra kintamasis tonas ir kirtis (sakinio žodžių kirtis). Loginis kirtis žymimas sakinio pradžioje prieš žodį vienu brūkšneliu  /  ir dviem brūkšneliais // , jei kirtis ypač pabrėžiamas.

Sakinio intonacija paprastai turi tris fazes: balso kilimo fazę sakinio pradžioje, aukščiausią balso pakilimą sakinio viduje (loginis kirtis) ir balso nuleidimą sakinio gale.

Pirma ir antra fazės dar vadinamos antikadensija, o pabaiga – kadencija.

Nuo balso pakilimo priklauso sakinio intonaciniai modeliai. Tipiškiausia sakinio intonacinė kreivė yra kylančio ir krintančio tono, kai pagrindinis kirtis yra sakinio viduryje:

pav.1Galimas loginis kirtis ir sakinio pradžioje, kai pabrėžiamas pagrindinis žodis. Tokia kreivė yra krintančioji:

pav.2Kai loginis kirtis sakinio gale – kreivė yra kylančioji:

pav.3Sakinys savo ruožtu yra ir frazė. Sakiniui būdingas dar ir toks požymis kaip aktualioji sklaida – tai išskyrimas sakinyje to, kas yra žinoma, girdėta, ir kuo sakinyje remiamasi iš teksto, ir to, kas sakinyje pranešama nauja. Būtent dėl to naujo pranešimo sakinys ir formuojamas. Aktualioji sklaida buvo nustatyta XX a. trečiame dešimtmetyje čekų kalbininko ir ji siejama ne su sakiniu, o su fraze.

Tai, kas žinoma, sena, duota, vadinama tema, o kas pranešama nauja – rema. Tema ir rema atitinkamai žymimos raidėmis „T“ ir „R“. Jos susijusios su sakinio pritaikymu tekstui, padeda išreikšti sakinio ryšius. Pagal temų ir remų kaitą skiriami du sakinių siejimo tipai – grandininis ir paralelinis sakinių siejimas.

Grandininiu ryšiu susieti sakiniai yra tvirčiau susiję, nei paraleliniu, ir grandininis sakinių sijimo būdas yra dažnesnis, nei paralelinis.

Grandininio siejimo būdo pavyzdys:

grandininis siejimas

Paralelinio siejimo būdo pavyzdys:

paralelinis siejimas

Aktualioji sklaida padeda orientuoti sakinį į aukštesnį kalbinį vienetą – į tekstą. Tik tekste visiškai išreiškiama mintis.

Pateikiu vieną iš galimų sakinio apibrėžimų: sakinys – yra viena žodžių predikatinė forma arba jos ekvivalentas, ypač gramatiniais ryšiais susietų žodžių predikatinė konstrukcija, kuri yra skirta informuoti ir skelbti sąlygiškai baigtas mintis, taip pat emocijas, jausmus, norus, ji skirta komunikacijai (žmonių bendravimui) ir išreikšta atitinkama baigtine intonacija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Magiškasis diskurso terminas

Tekstas – tai kas parašyta;
Diskursas – tai, kas pasakyta – situacijos padarinys (teksto vienetas).

Pastaraisiais metais dažnai vartojamas žodis diskursas. Ši sąvoka į lietuvių kalbą atėjo iš semantikos darbų ir tapo magišku terminu. Vartojamas nesusimąstant, ką reiškia.  Labai dažnai žodžiu diskursas pavadinamas tekstas. Jeigu diskursas, išskyrus tekstą, daugiau nieko nereiškia, tai nėra prasmės vartoti šį pavadinimą. Tačiau skirtumų yra. Diskursą galima suprasti kaip gyvą vienkartį tekstą, tuomet teksto terminas tiktų nusakyti teksto struktūrai. Ir nauja pora tekstas – diskursas gražiai įeitų į analogiškų sąvokų porų grupę, kaip fonema – garsas, sakinys – pasakymas.

Vakarų humanitarinėje literatūroje diskursas ne tik kalbinė sąvoka. Jis suvokiamas kaip fonas, erdvė. Čia terminas atspindi pačią plačiausią sąvokinę apimtį (yra sakoma: politinis diskursas, socialinis diskursas). Lingvistinėje literatūroje yra samprotavimų, kad diskursas galėtų būti vadinamas mažiausias teksto vienetas). Tokių minčių yra rusų kalbininko Zvegincevo darbuose.

Diskursas, kaip mažiausias teksto vienetas, konkretinamas dviem anglų kalbos terminais:

a) topic
b) coment

Šios sąvokos kartais bandomos susieti su tema ir rema. Tai tas pats, kas būtų pasakyta – topikas – pastovusis komponentas, atitinkantis temą, o komentaras – kintantis komponentas, kuris atitiktų remą. Tada galima sakyti, kad diskursas – pastoviojo komponento aptarimas.

Kita vertus, labai dažnai apie diskursą pasakoma taip: tai „1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).”

Parengta remiantis įvairiais šaltiniais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencijos sąvoka ir samprata