modalumas

Sudurtinis tarinys

Sudurtiniai tariniai – tai vardažodiniai tariniai, nes viena jų dalis yra vardažodis. Tokio tarinio dalys dvi: tai jungtis + vardinė dalis.

Jungtis – tai gramatinė tarinio dalis, svarbi visam sakiniui, nes rodo modalumą, laiką, asmenį ar beasmeniškumą. Ji neformuoja tarinio turinio. Jį formuoja vardinė dalis. Vardinė dalis – tai negramatinė tarinio dalis, formuojanti tarinio turinį.

Priklausomai nuo raiškos, skiriamos trys jungčių rūšys: grynoji, negrynoji ir netikroji. Grynoji – tai veiksmažodžio „būti“ formomis išreikšta jungtis. Ji dar skirstoma į išreikštąją ir neišreikštąją (nulinę arba elipsinę).

Nulinė jungtis – tai tokia, kuri atitinka esamajame laike veiksmažodžio „būti“ formas (3 asmens forma dažniausia):

„Ąžuolas – medis.“
„Mokykla – antrieji namai.“

Elipsinė jungtis – tai neišreikštoji jungtis, kuri turi ne esamojo laiko reikšmę. Jai numatyti reikia konteksto:

„[Gyveno kartą du broliai.] Vienas – turtingas, antras – nuskurdęs.“

Negrynoji jungtis turi prasminį savarankiškumą, eina predikatyvų junginių pagrindiniu dėmeniu. Ji – semantiniai „būti“ pakaitai: likti, daryti, virsti, tapti, atrodyti, apsimesti, dėtis, vadinti, vadintis ir t.t.

„Aš vadinuosi Jonas.“ (Pabraukti žodžiai yra tariniai)
„Dienos eis ilgyn.“

Negrynoji jungtis panašiai kaip grynoji būna dažniausiai išreikšta, bet jei ji neišreikšta, tai gali būti arba elipsinė, arba nulinė.

„Motinos gailestis lieka gailesčiu, o pabarimas – * pabarimu.“ (* praleistas veiksmažodis „lieka“, taigi dabar čia yra elipsė)

Negrynoji nulinė jungtis yra tada, kai sakinys sentencinio pobūdžio. Kartais nėra svarbu nustatyti veiksmažodį prie vardinės dalies:

„Katinas senyn, nagai ilgyn.“

Netikroji jungtis – tai ta, kuri reiškiama savarankiškais veiksmažodžiais, o šie patys vieni gali sudaryti paprastos formos tarinį. Eina jungtimi todėl, kad šalia jų yra kitas žodis, išreiškiantis būvį arba būseną. Loginis kriterijus – tai, kad kitas žodis nereiškia koduojamo turinio, atskiro komponento.

Būvis: „Mažas grūdelis didžiu medžiu užauga.“ (tampa medžiu)
„Mano senelis dvare tarnavo eiguliu.“
Broliai dieną lakstė juodvarniais.“

PASTABA. Sudurtinio tarinio netikroji jungtis negali būti neišreikšta.

Vardinė dalis.Pagal rūšį su veiksniu skirstoma į (tik asmeniniuose sakiniuose):

a. derinamąją
b. nederinamąją

Loginis derinimas: „Aš – mokytoja.“ „Aš – mokytojas“

Derinamosios vardinės dalys reiškiamos būdvardiškais žodžiais:

„Vakaras buvo gražus.“
Brolis buvo pavargęs.“ Abiejuose sakiniuose galima įterpti „toks“, „tokia“

„Aš likau vienas.“

Derinamąja vardine dalimi vadinama ir tokia, kuri išreikšta būvio vardininku. Tai koreliuojamoji vardinė dalis:

„Ąžuolas yra medis.“ („medis“ – derinamoji dalis)
„Mes drąsūs kaip ereliai.“

Nederinamoji vardinė dalis. Joje ryšiai priklauso nuo santykio su tariniu:

• reiškiama bevardės giminės forma:

„Dabar dienos trumpa.“
„Buvo netikėta.“

• Linksniuojamųjų žodžių kilmininku:

„Kieno tas eilėraštis?“
„Jos žiedas iš aukso.“
„Mokytojas buvo ramaus būdo.“

• Įnagininku (kai būvis pastovus). Jis būna su tapsmo veiksmažodžiais:

„Kur matyta, kad ožys būtų daržininku?“ (=taptų)

• Prieveiksmis:

„Gerai tiems, kurie mokosi.“
„Į vakarą Onutei pasidarė blogiau.“
„Buvo daug.“

• Bendratis:

„Amžių nugyventi, ne lauką pereiti.“
„Nagrinėti, ne ropė krimsti.“

• Jaustukai, ištiktukai:

„Mokyklos direktorius oho.“ (=geras)
„Tavo valia bus šnipšt.“
„Jei tu už, tai aš abiem rankom prieš.“

Nederinamosios vardinės dalies pozicijoje gali būti frazeologizmas:

„Tas darbas jam buvo peilis po kaklu.“ (=sunkus)

• Prielinksninės konstrukcijos:

„Pagal Jurgį ir kepurė.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Mišrusis tarinys
Tarininis pažyminys
Modalumas

Sakinio intonacija

Intonacija būdinga kiekvienam sakiniui. Skirtumas tik tas, kad užrašytojo sakinio intonacija yra tarsi sustingdyta ir nematoma, o pasakyto sakinio intonacija visada yra momentinė, girdima sakymo momentu. Užrašytą sakinį visada galima perskaityti ir tada intonacija bus.

Intonuoti sakinius padeda kontekstas. Reikia pripažinti ir kalbėtojo laisvę. Sakiniai intonuojami skyrybos ženklais, intonaciją padeda išreikšti ir prasminė sklaida. Intonacija sintaksėje – tai sakinio realizavimo priemonė. Sakinio intonacija – tai garsinių priemonių kompleksas, kuris funkcionuoja kartu su sakinio sintaksine struktūra ir reikšminiu modeliu. Sintaksinės struktūros ir reikšminio modelio atveju sakinio intonacija yra segmentinė.

Sakinio intonavimo komponentais gali būti loginis kirtis, pagrindinis ar kintamas tonas, tembras ir trukmė (tembras ir trukmė nėra itin svarbūs sintaksėje). Tembru formuojami stilistiniai ir modaliniai atvejai.

Vienas iš probleminių intonacijos komponentų yra pauzė. Pauzės skaido sakinį, padeda skirti sintagmas, reguliuoja sakinio struktūrą ir kvėpavimo taktą. Pauzės svarbios skiriant sakinio prasminius vienetus (pvz.: sakinio pabaigos pauzė). Sakinio viduje dėl pabaigos pauzės krinta pagrindinis tonas, lėtėja sakinio tempas:

„O dabar visi eisime, kur akys mato.“ – ties kableliu padaryta natūrali pauzė, kur intonacija kyla, o sakinio pabaigoje intonacija krenta.

Svarbiausia yra sakinio pabaigos pauzė ir sakinio sintagminės pauzės.

Apie pauzę reikėtų kalbėti ir tekste, kuriame skiriama teksto (pastraipos) vieneto pauzė (kitaip vadinama sintaksine pilnatimi).

Pastraipos terminas yra dvireikšmis: pastraipą mes suprantame grafiškai, nors dažnai tai atitinka teksto vienetą. Diskursas irgi gali būti suvokiamas kaip teksto vienetas, bet teksto vienetas – yra pastraipa. Pačios didžiausios pauzės būna tarp pastraipų.

Sintaksėje suprantamai intonacijai svarbiausia yra kintamasis tonas ir kirtis (sakinio žodžių kirtis). Loginis kirtis žymimas sakinio pradžioje prieš žodį vienu brūkšneliu ^/ ir dviem brūkšneliais ^// , jei kirtis ypač pabrėžiamas.

Sakinio intonacija paprastai turi tris fazes: balso kilimo fazę sakinio pradžioje, aukščiausią balso pakilimą sakinio viduje (loginis kirtis) ir balso nuleidimą sakinio gale.

Pirma ir antra fazės dar vadinamos antikadensija, o pabaiga – kadencija.

Nuo balso pakilimo priklauso sakinio intonaciniai modeliai. Tipiškiausia sakinio intonacinė kreivė yra kylančio ir krintančio tono, kai pagrindinis kirtis yra sakinio viduryje:

Galimas loginis kirtis ir sakinio pradžioje, kai pabrėžiamas pagrindinis žodis. Tokia kreivė yra krintančioji:

Kai loginis kirtis sakinio gale – kreivė yra kylančioji:

Sakinys savo ruožtu yra ir frazė. Sakiniui būdingas dar ir toks požymis kaip aktualioji sklaida – tai išskyrimas sakinyje to, kas yra žinoma, girdėta, ir kuo sakinyje remiamasi iš teksto, ir to, kas sakinyje pranešama nauja. Būtent dėl to naujo pranešimo sakinys ir formuojamas. Aktualioji sklaida buvo nustatyta XX a. trečiame dešimtmetyje čekų kalbininko ir ji siejama ne su sakiniu, o su fraze.

Tai, kas žinoma, sena, duota, vadinama tema, o kas pranešama nauja – rema. Tema ir rema atitinkamai žymimos raidėmis „T“ ir „R“. Jos susijusios su sakinio pritaikymu tekstui, padeda išreikšti sakinio ryšius. Pagal temų ir remų kaitą skiriami du sakinių siejimo tipai – grandininis ir paralelinis sakinių siejimas.

Grandininiu ryšiu susieti sakiniai yra tvirčiau susiję, nei paraleliniu, ir grandininis sakinių sijimo būdas yra dažnesnis, nei paralelinis.

Grandininio siejimo būdo pavyzdys:

Paralelinio siejimo būdo pavyzdys:

Aktualioji sklaida padeda orientuoti sakinį į aukštesnį kalbinį vienetą – į tekstą. Tik tekste visiškai išreiškiama mintis.

Pateikiu vieną iš galimų sakinio apibrėžimų: sakinys – yra viena žodžių predikatinė forma arba jos ekvivalentas, ypač gramatiniais ryšiais susietų žodžių predikatinė konstrukcija, kuri yra skirta informuoti ir skelbti sąlygiškai baigtas mintis, taip pat emocijas, jausmus, norus, ji skirta komunikacijai (žmonių bendravimui) ir išreikšta atitinkama baigtine intonacija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Sakinio požymiai: predikacija

Predikacija, predikatyvumas, predikatiškumas – tai vienas esmingiausių sakinio požymių. Predikacija rodo sakinio santykį su tikrove ir veiksnio bei tarinio tarpusavio santykius. Sakiniu ką nors teigiame ar neigiame, ką nors tvirtiname: atskiri žodžiai teturi reikšmę, o sakinys – prasmę. Predikatyvumas – tai požymio iškėlimas ir priskyrimas objektui, pavyzdžiui: „geras vaikas“ – tai žodžių junginys, o „vaikas yra geras“ – tai jau predikatyvumas.

Ne visi lietuvių kalbininkai, ypač Ambrazas, pripažįsta predikatyvumą, nes tai loginė sąlyga. Tie, kurie tai laiko sakinio požymiu – vadinami logizuotais (loginės krypties) atstovai.

Kai mes sakome požymis, galime daug ką turėti galvoje: tai veiksmas, veikla, procesas ir požymis siaurąja prasme. Pateiksiu pavyzdį, kuris visa tai atspindi:

siaurąja prasme: „vaikas yra geras“;
požymis: „ąžuolas užauga per 100 metų“;
veikla: „mokiniai skaito“;
veiksmas: „riekia duoną“.

Kalbininkas ir humanitarinių mokslų daktaras Jonas Zemvaldas Balkevičius predikatyvumą suvokia kitaip. Pasak jo, predikatyvumas – tai teigimo, neigimo arba klausimo iškėlimas. Tačiau negalima sutikti su tokiu apibūdinimu, nes teigimas, neigimas ar klausimo skatinimas yra tarp savęs susipynę dalykai – tai galima vadinti predikatyvumo išraiškos priemonėmis. Panagrinėkime keletą atvejų:

I. Katinas miaukia. – Sakinį galima išplėtoti ir tai bus teigimas.
Katinas nemiaukia. – yra neigimas, predikatyvumo realizavimas.

II. –Ar katinas miaukia? Tai klausimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Kodėl katinas miaukia?
-Ar katinas nemiaukia?

III. -Katine, miauk! Skatinimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Katine, nemiauk!

Predikatyvumas gali būti suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme – tai sutapatinimas su tariniškumu. Pagal tai daug sakinių, kuriuose nėra tarinio, nebus laikomi sakiniais, pavyzdžiui.: „Naktis.“ arba „Sudie.“, tad kyla klausimas, kaip pavadinti šiuos atvejus. Gal pasakymais? Bet tada tai bus sakinio opozicija, nes sakinys – tai kalba, o pasakymas – tai kalbėjimas, šneka. Taigi, tokiu atveju galima vartoti sąvoką komunikatai, kitaip tariant, kalbiniai vienetai, kurie neturi sakinio formos, bet yra skirti bendrauti.

Predikatyvumas suprantamas ir plačiąja prasme kaip sudėtingas požymis, kuris realizuojamas kitais požymiais. Pagal tai predikatyvumas turi modalumą, sintaksinį laiką, sintaksinį asmenį ir baigtinę intonaciją.

Modalumas – svarbiausias predikatyvumo požymis yra nevienalytis. Skiriamas pirminis ir antrinis modalumas, kylantys iš rusų sintaksės, kurioje yra subjektyvusis ir objektyvusis modalumai. Bet tai neobjektyvu, nes sakinys priklauso ne nuo objekto, o nuo subjekto.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Modalumą galima apibrėžti bendrine prasme – tai sakinyje išreikštas kalbėtojo požiūris į turinį. Pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Modalumas ir predikatyvumas yra kilę iš logikos. Logikoje predikato ir subjekto santykis suvokiamas trejopai: kaip realybė, kaip galimybė ir kaip būtinybė. Iliustruosiu pavyzdžiu:

„Nuskinta gėlė nuvysta.“ – tai būtinybė (būtinai taip nutiks);
„Čia Platonas ateitų.“ – galimybė (jei Platonas būtų gyvas, tikėtina, kad ateitų);
„Vakaras ateis.“ – realybė (tai, kas tikrai bus, nes tai kartojasi nuolat).

Sintaksėje yra perimtos visos modalumo reikšmės: pirmosios dvi išlaikomos, o trečioji pakeičiama reikiamybe. Svarbiausia pirminio modalumo gramatinė raiškos priemonė yra nuosakos.

Nuosakų formos turi ir kitų raiškos priemonių: visų pirma – intonaciją, antra – modalinius žodžius (palyginkim: „Tu ateitum.“, „Tu gali ateiti.“). Kai kurie kalbininkai (pvz.: I. Musteikienė) modalumo reikšmes pateikia dvinariai: galimybę ir reikiamybę vadina irealumu, o realybę – realumu.

Antrinis modalumas – tai kalbėtojo nustatomas požymis dėl sakinio turinio patikimumo. Šis modalumas turi kelias ypatybes:

• realizuojamas su pirminiu modalumu jį papildo;
• antrinis modalumas nėra būtinas kiekvienam sakiniui, o pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Skiriamos dvi antrinio modalumo rūšys: kategorinis patikimumas ir probleminis patikimumas. Bazinės antrinio modalumo raiškos priemonės yra įterpiniai, modalinės dalelytės, kai kurios intonacinės priemonės (balso tembras).

Kategorinis patikimumas reiškiamas įterpiniais: aišku, be abejo, be abejonės, savaime aišku, žinoma, suprantama, savaime suprantama; o probleminio patikimumo raiškos priemonės yra žodeliai: ko gero, rodos, regis, gal, galbūt, vargu, turbūt, ar ir kt. Raiškos priemonių (be įterpinių) turi ir kategorinis patikimumas: taip, ne, iš tiesų, tikrai, iš tikrųjų, veikiausiai, greičiausiai.

____________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Sakinio požymiai: predikacija
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos