Sakinio požymiai: predikacija

Predikacija, predikatyvumas, predikatiškumas – tai vienas esmingiausių sakinio požymių. Predikacija rodo sakinio santykį su tikrove ir veiksnio bei tarinio tarpusavio santykius. Sakiniu ką nors teigiame ar neigiame, ką nors tvirtiname: atskiri žodžiai teturi reikšmę, o sakinys – prasmę. Predikatyvumas – tai požymio iškėlimas ir priskyrimas objektui, pavyzdžiui: „geras vaikas“ – tai žodžių junginys, o „vaikas yra geras“ – tai jau predikatyvumas.

Ne visi lietuvių kalbininkai, ypač Ambrazas, pripažįsta predikatyvumą, nes tai loginė sąlyga. Tie, kurie tai laiko sakinio požymiu – vadinami logizuotais (loginės krypties) atstovai.

Kai mes sakome požymis, galime daug ką turėti galvoje: tai veiksmas, veikla, procesas ir požymis siaurąja prasme. Pateiksiu pavyzdį, kuris visa tai atspindi:

siaurąja prasme: „vaikas yra geras“;
požymis: „ąžuolas užauga per 100 metų“;
veikla: „mokiniai skaito“;
veiksmas: „riekia duoną“.

Kalbininkas ir humanitarinių mokslų daktaras Jonas Zemvaldas Balkevičius predikatyvumą suvokia kitaip. Pasak jo, predikatyvumas – tai teigimo, neigimo arba klausimo iškėlimas. Tačiau negalima sutikti su tokiu apibūdinimu, nes teigimas, neigimas ar klausimo skatinimas yra tarp savęs susipynę dalykai – tai galima vadinti predikatyvumo išraiškos priemonėmis. Panagrinėkime keletą atvejų:

I.        Katinas miaukia.                     – Sakinį galima išplėtoti ir tai bus teigimas.
Katinas nemiaukia.                           – yra neigimas, predikatyvumo realizavimas.

II.      –Ar katinas miaukia?             Tai klausimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Kodėl katinas miaukia?
-Ar katinas nemiaukia?

III.    -Katine, miauk!                        Skatinimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Katine, nemiauk!

Predikatyvumas gali būti suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme – tai sutapatinimas su tariniškumu. Pagal tai daug sakinių, kuriuose nėra tarinio, nebus laikomi sakiniais, pavyzdžiui.: „Naktis.“ arba „Sudie.“, tad kyla klausimas, kaip pavadinti šiuos atvejus. Gal pasakymais? Bet tada tai bus sakinio opozicija, nes sakinys – tai kalba, o pasakymas – tai kalbėjimas, šneka. Taigi, tokiu atveju galima vartoti sąvoką komunikatai, kitaip tariant, kalbiniai vienetai, kurie neturi sakinio formos, bet yra skirti bendrauti.

Predikatyvumas suprantamas ir plačiąja prasme kaip sudėtingas požymis, kuris realizuojamas kitais požymiais. Pagal tai predikatyvumas turi modalumą, sintaksinį laiką, sintaksinį asmenį ir baigtinę intonaciją.

Modalumas – svarbiausias predikatyvumo požymis yra nevienalytis. Skiriamas pirminis ir antrinis modalumas, kylantys iš rusų sintaksės, kurioje yra subjektyvusis ir objektyvusis modalumai. Bet tai neobjektyvu, nes sakinys priklauso ne nuo objekto, o nuo subjekto.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Modalumas

Modalumą galima apibrėžti bendrine prasme – tai sakinyje išreikštas kalbėtojo požiūris į turinį. Pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Modalumas ir predikatyvumas yra kilę iš logikos. Logikoje predikato ir subjekto santykis suvokiamas trejopai: kaip realybė, kaip galimybė ir kaip būtinybė. Iliustruosiu pavyzdžiu:

„Nuskinta gėlė nuvysta.“ – tai būtinybė (būtinai taip nutiks);
„Čia Platonas ateitų.“ – galimybė (jei Platonas būtų gyvas, tikėtina, kad ateitų);
„Vakaras ateis.“ – realybė (tai, kas tikrai bus, nes tai kartojasi nuolat).

Sintaksėje yra perimtos visos modalumo reikšmės: pirmosios dvi išlaikomos, o trečioji pakeičiama reikiamybe. Svarbiausia pirminio modalumo gramatinė raiškos priemonė yra nuosakos.

Nuosakų formos turi ir kitų raiškos priemonių: visų pirma – intonaciją, antra – modalinius žodžius (palyginkim: „Tu ateitum.“, „Tu gali ateiti.“). Kai kurie kalbininkai (pvz.: I. Musteikienė) modalumo reikšmes pateikia dvinariai: galimybę ir reikiamybę vadina irealumu, o realybę – realumu.

Antrinis modalumas – tai kalbėtojo nustatomas požymis dėl sakinio turinio patikimumo. Šis modalumas turi kelias ypatybes:

• realizuojamas su pirminiu modalumu jį papildo;
• antrinis modalumas nėra būtinas kiekvienam sakiniui, o pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Skiriamos dvi antrinio modalumo rūšys: kategorinis patikimumas ir probleminis patikimumas. Bazinės antrinio modalumo raiškos priemonės yra įterpiniai, modalinės dalelytės, kai kurios intonacinės priemonės (balso tembras).

Kategorinis patikimumas reiškiamas įterpiniais: aišku, be abejo, be abejonės, savaime aišku, žinoma, suprantama, savaime suprantama; o probleminio patikimumo raiškos priemonės yra žodeliai: ko gero, rodos, regis, gal, galbūt, vargu, turbūt, ar ir kt. Raiškos priemonių (be įterpinių) turi ir kategorinis patikimumas: taip, ne, iš tiesų, tikrai, iš tikrųjų, veikiausiai, greičiausiai.

____________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Sakinio požymiai: predikacija
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Sakinys

XX a. antroje pusėje, dėstydamas lietuvių kalbą Kauno seminarijoje, Baranauskas sukūrė sakinio terminą. Europos moksle sakinio apibrėžimų yra daug: pavyzdžiui, 1923 metais Danielius Ryzas išnagrinėjo 123 sakinio apibrėžimus. Sakinio apibrėžimų gausą lemia tai, kad sakinių įvairovė gali būti apibrėžta vienu dominuojančiu požymiu arba požymių kompleksu.

Pirmiausia, požymio iškėlimas priklauso nuo požiūrio į patį sakinį. Kai sakinys apibrėžiamas kompleksiškai, gaunama labai daug apibrėžimų. Nepaisant tai, vis tiek išryškinamas vienas požymis. Dar svarbu tai, kokia seka požymiai dėstomi. Abstrakčiausios priežastys ir lemia apibrėžimų gausą.

Antra, sakinys yra aukščiausias, stambiausias gramatinis (kalbos) vienetas, todėl ir yra tiek daug jo apibrėžimų. Sakinys – tai komunikacija, kuriame užkoduojamas turinys.

Trečia – sakinys realizuojamas daugeliu pavidalu, o tai irgi lemia apibrėžimų gausą.

Ketvirta, ne visi sudėtinius sakinius laiko sakiniais (tai labiau sakinio jungtimi), bet yra baigtinė intonacija, todėl ir sudėtinius sakinius reiktų laikyti sakiniais. Sakinio ribos priklauso ir nuo subjektyvaus kalbėjimo.

1911 m. J. Jablonskis sukūrė sakinio apibrėžimą, kuris skamba taip: „Mintis, kad ją pasakome arba parašome žodžiais, – vadinasi sakinys“. Toks apibrėžimas yra vieno požymio ir tai galima pateisinti, nes Jablonskis buvo loginės krypties atstovas.

Jo apibrėžime galime išskirti „pasakome arba parašome“ (iškeliama sakytinė kalba), tačiau tai ne požymiai. Sakinys gali būti tik tais būdais realizuojamas.

1953 metais Jonas Balkevičius išleido „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksę“, kurioje pateikė gan sudėtingą sakinio apibrėžimą: „Sakinys – kalbančiojo asmens (autoriaus) minčių suformavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas, kuriame, pagal tam tikrus kalbos dėsnius, sudarytais žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.“ Tai kompleksinis apibrėžimas, kurį sudaro:

1. minčių suformavimas ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas. Kitaip tariant, sakinys – tai mintis.
2. Sakinys skirtas komunikacijai: „suformavimo ir jų perteikimo“.
3. „Sakinys – <…> kalbinis vienetas“ – kalbinių vienetų nedaug, jam būdingas abstraktumas, nors jį realizuoja daug kalbinių vienetų. Taigi, sakinys yra lyg abstrakcija.
4. Sakinį sudaro žodžių junginiai, vadinasi, sakinys yra aukštesnis kalbos vienetas už žodžių junginį.
5. Tais „žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai“ – žodžių santykiai –predikatyvumas.
6. Sakinys turi formą.

Mūsų dienomis sakinys yra apibrėžiamas kaip „gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Jablonskis
Indoeuropiečių kalbų šeima
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos
Dialogų struktūriniai ciklai
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio požymiai: predikacija