veiksnys | Lietuvių kalba ir literatūra

Sakinio išsamios analizės pavyzdys

I. Tai vientisinis asmeninis dvinaris išplėstinis konstatuojamasis sakinys. Jo predikatinis centras leitenantas žvalgėsi.

II. Veiksnio grupė – leitenantas, sėdėjęs lauko virtuvės vežimaityje:

leitenantas – vientisinis veiksnys (kas žvalgėsi?), išreikštas subjekto vardininku;

sėdėjęs lauko virtuvės vežimaityje – sudėtinis atributinis pažyminys (koks leitenantas?), išreikštas dalyvine konstrukcija, kurios pagrindinis pilnojo derinimo komponentas sėdėjęs turi priklausomą komponentą vežimaityje – vientisinė tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinė vietos buvimo aplinkybė (kur sėdėjęs?), išreikšta vietos vietininku; virtuvės – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinis atributinis pažyminys (kokiame vežimaityje?), išreikštas priklausomybės kilmininku; lauko – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinis atributinis pažyminys (kokios virtuvės?), išreikštas nusakomuoju kilmininku.

Tarinio grupė – žvalgėsi čia į žemėlapį, patiestą ant kelių, čia į niūrius karo pėdsakus:

žvalgėsi – vientisinis tarinys (ką veikė leitenantas?), išreikštas tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko 3 asmens veiksmažodžiu;

į žemėlapį – vientisinis netiesioginio stipriojo neapibrėžtojo valdymo papildinys (į ką žvalgėsi?), išreikštas prielinksnine konstrukcija, kurioje prielinksnis į reiškia objekto vietos santykį;

patiestą ant kelių – sudėtinis atributinis pažyminys (kur patiestą žemėlapį?) išreikštas dalyvine konstrukcija, kurios pagrindinis pilnojo derinimo komponentas patiestą turi priklausomą komponentą ant kelių – vientisinę netiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinę vietos buvimo aplinkybę (kur patiestą?), išreikštą prielinksnine konstrukcija, kurioje prielinksnis ant reiškia vietos – objekto santykį; jo – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinis atributinis pažyminys (kieno kelių?), išreikštas priklausomybės kilmininku;

į pėdsakus – vientisinis netiesioginio stipriojo neapibrėžtojo valdymo papildinys (į. ką žvalgėsi?), išreikštas prielinksnine konstrukcija, kurioje prielinksnis į reiškia objekto – vietos santykį;

karo – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo atributinis pažyminys (kokius pėdsakus?) išreikštas nusakomuoju kilmininku;

niūrius – vientisinis pilnojo derinimo atributinis pažyminys (kokius pėdsakus?), išreikštas būdvardžiu.

III. 1 ir 2, 3 ir 4 kableliais išskiriami sudėtiniai dalyviniai postpoziciniai pažyminiai.
4 kableliu atskiriami vienarūšiai, sujungti kartojamais jungiamaisiais žodžiais čia…čia.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vientisinio sakinio analizė
Sakinio išsamios analizės schema
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinio išsamios analizės schema

Skiriamos trys išsamiosios sakinio analizės dalys: sakinio sandaros apibūdinimas, sakinio dalių nagrinėjimas, skyrybos aiškinimas.

I. Sakinio sandaros apibūdinimas.

Ar sakinys vientisinis, ar sudėtinis.
Jei sakinys vientisinis, nurodoma:

a) ar jis asmeninis, ar beasmenis;
b) jei sakinys asmeninis:

ar jis dvinaris, ar vienanaris;

jei vienanaris, žr. asmens: jei su 2 a forma – ar jis ne apibendrinamasis; jei su 3 a forma – ar jis apibrėžtinis, ar neapibrėžtinis;

c) jei sakinys beasmenis, nurodomas jo tipas: veiksmažodinis (jo atmaina – infinityvinis), veiksmažodinis – vardažodinis ar nominatyvinis;
d) nurodomus sakinio komunikacinis tipas (konstatuojamasis, klausiamasis ar skatinamasis) ir potipis;
e) nurodomas sakinio predikatinis centras.

3. Jei sakinys sudėtinis, nurodoma:

a) koks jis: sujungiamasis, prijungiamasis, bejungtukis ar mišrusis;
b) jei sakinys sujungiamasis, nurodoma:

jo tipas – sudedamojo, priešinamojo, skiriamojo ar paremiamojo sujungimo;

iš kokių dėmenų sakinys sudarytas, kokiais jungtukais dėmenys sujungti, kokiais santykiais susieti;

c) jei sakinys prijungiamasis, nurodoma:

jo tipas (funkcinio ar semantinio prijungimo) ir potipis;

nurodomas pagrindinis (pagrindiniai) ir šalutinis (šalutiniai) dėmenys, pasakomos šalutiniu dėmenų rūšys, keliami klausimai; jei reikia, nurodomi šalutiniu dėmenų laipsniai;

d) jei sakinys bejungtukis, nurodoma:

iš kokių dėmenų jis sudarytas;

kokiais santykiais dėmenys susieti;

e) jei sakinys mišrusis:

nurodomas jo tipas – su vyraujančiu ryšiu ar be vyraujančio ryšio;

aptariamas dėmenų grupavimas;

nurodoma, kaip dėmenų grupės ir dėmenys jungiami, kokiais santykiais siejami.

Pastabos:

1. Užrašytas sakinys pirmiausia išnagrinėjamas grafiškai – atitinkamai pabraukiamos visos sakinio dalys ir šalutiniai dėmenys, statmenais brūkšneliais pažymimos dėmenų ribos.
2. Jei sudėtinis sakinys (ypač mišrusis) yra daugiadėmenis, braižoma jo sandaros schema.
3. Atskiri sudėtinio sakinio dėmenys prieš pradedant juos nagrinėti sakinio dalimis, apibūdinami pagal vientisinio sakinio analizės schemą.

II. Sakinio dalių nagrinėjimas.

1. Sakinio dalys nagrinėjamos grupėmis – skiriama veiksnio grupė ir tarinio grupė (jei sakinyje veiksnys ar tarinys vienas, be išplečiamųjų antrininkių sakinio dalių, apie jo grupę kalbėti nėra pagrindo).
2. Pagrindinės sakinio dalys nagrinėjamos taip:

a) pasakomas arba parašomas (ir atitinkamai pabraukiamas) veiksniu ar tariniu einantis žodis (konstrukcija);
b) nurodoma sakinio dalies sandara;
c) pasakomas sakinio dalies pavadinimas;
d) keliamas klausimas;
e) apibūdinama sakinio dalies raiška. Jei išreikšta veiksniu, nurodoma linksnio reikšmė.

3. Antrininkės sakinio dalys nagrinėjamos taip:

a) pasakomas arba parašomas (ir atitinkamai pabraukiamas) antrininke sakinio dalimi einantis žodis (konstrukcija);
b) nurodoma sakinio dalies sandara;
c) aptariamas ryšys (pagal reiškimo būdą) su pagrindine, arba aukštesnio rango sakinio dalimi;
d) nurodomas antrininkės sakinio dalies porūšis, pasakomas pavadinimas;
e) keliamas klausimas (užrašomas skliausteliuose);
f) apibūdinama raiška (jei sakinio dalis išreikšta linksniu, nurodoma linksnio reikšmė; Jei prielinksnine konstrukcija, – prielinksnio reiškiamas santykis).

4. Sudėtinės participinės (išplėstinės) sakinio dalys nagrinėjamos taip:

a) pasakoma arba parašoma (ir atitinkamai pabraukiama) sakinio dalimi einanti konstrukcija;
b) nurodoma sakinio dalies sandara;
c) nurodomas sakinio dalies porūšis, pasakomas pavadinimas;
d) keliamas klausimas (užrašomas skliaustuose);
e) nurodomas pagrindinis komponentas ir aptariamas jo ryšys (pagal reiškimo būdą) su aukštesnio rango sakinio dalimi;
f) priklausomieji komponentai vadinami sekundarinėmis sakinio dalimis ir nagrinėjami pagal antrininkių sakinio dalių planą. (Žr. 3 a – f )

III. Skyrybos aiškinimas.

1. Užrašytame sakinyje skyrybos ženklai ir tos vietos, kur pagal taisykles ženklų dėti nereikia, pažymimos skaitmenimis.
2. Kiekviename skyrybos paaiškinime nurodoma:

a) kuriais ir kokiais ženklais išskiriama arba atskiriama;
b) kas išskiriama arba atskiriama;
c) kodėl išskiriama arba atskiriama.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vientisinio sakinio analizė
Sakinio išsamios analizės pavyzdys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Vientisinio sakinio analizė

Galima grafinė sakinio analizė (linijinė arba hierarchinė) arba išsamioji sakinio analizė (žodžiu arba raštu).

Linijinė analizė – tai sakinio dalių atitinkamas pabraukimas:

PASTABA. Virš aplinkybių raidinėmis santrumpomis yra nurodoma aplinkybės rūšis ir porūšis.

Be sakinio dalių sakinyje gali būti ir ne sakinio dalių. Ne gramatinėmis sakinio dalimis būna įterpiniai, įspraudai ir kreipiniai. Sakinyje ne gramatinės sakinio dalys taip pat turi atitinkamą žymėjimą (gulsčias laužtinis skliaustas):
Hierarchinėje analizėje kaip ryšių schemos sakinių ryšiai išdėstomi erdvėje. Čia sakinių dalys žymimos tam tikromis geometrinėmis figūromis:
PASTABA. Žodžiai, einantys tam tikromis sakinio dalimis, yra įrašomi į tas figūras.
Sakinio dalys siejamos ryšių linijomis:APIBENDRINAMOJI SAKINIO DALIŲ SCHEMA

I range yra veiksnys ir tarinys. Veiksniui gali priklausyti tik pažyminys. Daugiau sakinio dalių priklauso tariniui. Papildinys negali eiti prie veiksnio. Aplinkybės eina prie tarinio. Kai kada tariniui gali priklausyti pažyminys (kai tarinys sudurtinis, o jo vardinė dalis yra daiktavardis).

Trečiame ir žemesniuose ranguose gali būti tik pažyminiai. Jie gali priklausyti įvairioms sakinio dalims, kurios išreikštos daiktavardžiu. Dėl šios priežasties įsivedamas terminas pažymimasis žodis. Tai abstraktus terminas. Pažyminys gali priklausyti kitam pažyminiui:

Hierarchinę sakinio dalių schemą „kiek sujaukia“ tarininis pažyminys:
Rangus „sujaukia“ toks pažymininis tarinys, kuris priklauso tariniui ir papildiniui.
Pozicija – yra svarbus sakinio dalių požymis, nes ją lemia tikrasis sintaksinis dalykas – ryšiai. Negana to, pagal poziciją galima apibrėžti kiekvieną sakinio dalį:

PAPILDINYS – yra antrojo rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui, jeigu jis išreikštas daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

VEIKSNYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susijusi su tariniu. Veiksnys gali turėti pažyminį ar pažyminių.

TARINYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susietas su veiksniu. Jis gali turėti papildinį, aplinkybę, o jei jame yra daiktavardis, tai ir pažyminį.

APLINKYBĖ – antro rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui. Jei ji išreikšta daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

PAŽYMINYS – antro arba žemesnio rango antrininkė sakinio dalis, neturinti apibrėžtos pozicijos. Jis priklauso bet kuriai sakinio daliai, sakinio nariui arba sakinio dalies komponentui, kuris yra išreikštas daiktavardžiu.

Sakinio dalis galima apibūdinti ir pagal raiškos polinkius, t.y. pagal bazines raiškos priemones: veiksnio raiškos bazė – subjekto vardininkas, tarinio – veiksmažodis, papildinio – vidurinieji linksniai (kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas), aplinkybės – nevienalytė bazė. Svarbiausia – prieveiksmis, prieveiksminių reikšmių linksniai, prielinksninės konstrukcijos. Pažyminio bazė – derinamieji žodžiai, daiktavardis / įvardžio kilmininkas.

Sakinio dalių nustatymo metodai.
Kadangi sakinio dalys yra sugramatintos loginės kategorijos, tai jos yra loginio pobūdžio. Reikia skirti morfologinį ir sintaksinį klausimą.

Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo? – tai linksnių klausimai. Sintaksinių klausimu yra įrodomas sakinio dalių ryšys. Jį sudaro klausiamasis žodis ir žodis, su kuriuo turi tiesioginį ryšį nustatomoji sakinio dalis.

Ypatingas klausimas keliamas tariniui. Klausimai „ką veikia?“, „ką daro?“ logiškai ne visuomet tinka. Kai tariniu eina aktyvios veiklos veiksmažodis, universalus tarinio klausimas yra „kas pasakyta apie veiksnį?“.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio išsamios analizės schema
Sakinio išsamios analizės pavyzdys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija buvo sukurta gana vėlai, paskelbta 1972 metais „Baltisticos“ žurnale aštunto tomo pirmame sąsiuvinyje. Klasifikacijos sudarytojas – Vytautas Ambrazas. Savo straipsnyje jis apėmė ne tik šalutinius dėmenis, bet ir pagrindinius. Ambrazas į prijungiamojo sakinio dėmenų sąveiką žiūrėjo kaip į pagrindinį ir šalutinį dėmenis. Pasirodo, kad vieni šalutiniai dėmenys ypač reikalingi kuriam nors pagrindinio dėmens žodžiui (ypač tariniui), tiksliau, jie reikalingi kaip valentiniai partneriai. Be jų pagrindinis dėmuo atrodo neužbaigtas gramatiškai. Buvo atskirta ir kita rūšis, kurioje pasirodė, jog šalutiniai dėmenys gramatiškai nėra būtini pagrindinio dėmens žodžiams, kad ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens silpnesnis.

Iš straipsnio akivaizdus dar vienas autoriaus nepasakomas dalykas: stipresnis ar silpnesnis šalutinio dėmens ryšys su pagrindiniu yra susijęs su šalutinių dėmenų rūšimis. Pirmojo tipo prijungiamojo sakinio dėmenis Ambrazas pavadino funkcinio prijungimo sakiniais, o antrojo tipo prijungiamąjį sakinį vadino semantinio prijungimo sakiniu. Tas sakinių skirstymas yra išdėstytas Ambrazo akademinės sintaksės užrašuose 1972 m. antrame gramatikos tome ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.

Pasirodė, kad V. Ambrazo prijungiamųjų sakinių skirstymas teoriškai tvirtai pamatuotas, bet skirstymas į „funkcinis“ ir „semantinis“ apima tik tokius sakinius, kur yra vienas pagrindinis ir vienas šalutinis dėmuo. Tačiau mūsų kalboje yra tokių sakinių, kurie turi kelis ar daugiau šalutinius dėmenis.

1976 metų gramatikoje skirstymas buvo papildytas (atskirai aptarti prijungiamieji sakiniai, kur yra ne vienas šalutinis dėmuo).

Vitas Labutis sintaksės vadovėlyje, sekdamas Ambrazu, pateikė savitą ir gana painią prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Analizė parodė, kad Labutis rėmėsi rusų sintaksininkės Belošakovos klasifikacija.

Kai yra vienas šalutinis sakinys, skiriamos tokios jo rūšys:

Aiškinamo prijungimo: „Jis norėjo išgirsti, ką Kalėdų naktį šneka arkliai.“
Nusakomo prijungimo: „Šulinys buvo toks gilus, kad jo dugno nebuvo matyti.“
Pažymimojo prijungimo: „koks kirtėjas, toks ir kirvis.“
Semantinio prijungimo laiko: „Kai darbininkai keliasi kulti, motina keliasi pusryčių virti.“
Semantinio prijungimo vietos: „Kur kraujas tiško, ten rožė pražydo.“
Semantinio prijungimo būdo: „Klausė pilis upelio čiurlenimo, kaip klauso vyras mažo vaiko.“
Semantinio prijungimo priežasties: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“
Semantinio prijungimo sąlygos: „Šile būna tylu ir ramu, jei vėjo nebūna.“
Semantinio prijungimo nuolaidos: „Nors aš mergausiu, tu kitos negausi.“
Semantinio prijungimo tikslo: „Ėmė kasinėti griovelius, kad vanduo greičiau nutekėtų.“
Semantinio prijungimo pridurtiniai: „Svainis dėvėjo skrybėlę, kas jam labai netiko.“

Semantinio prijungimo pridurtiniai sakiniai dar skirstomi į:

• tiesioginio prijungimo sakinius – tai tokie, kur šalutiniai dėmenys tiesiogiai prijungiami prie pagrindinio: „Kai du ožiai ant liepto susitinka, į vandenį įkrinta tas, kurio ragai kliba.“

• laipsniškojo prijungimo – kai šalutinis dėmuo jungiamas ne prie pagrindinio, o prie šalutinio dėmens: „Paklausykite manęs senio, kurio klausė seniai, kai aš jaunas buvau.“

• kombinuotojo prijungimo – kai yra ir tiesioginis, ir laipsniškas prijungimas; „Kaip žvejai paskui suvokė, kaip jie buvo apgauti, tai privertė pirkėją prisipažinti, už kiek jis yra žuvis pardavęs.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

Šios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir, nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai