Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Specialiai neaptarsiu prijungiamųjų sakinių dėmenų santykių, nes prijungiamųjų sakinių dėmenų santykiai yra nurodomi nusakant šalutinio sakinio dėmens rūšį.

Pvz.: „Jei paseksi negirdėtą pasaką, duosiu ugnies.“ Įvardytumėm kaip sąlygos santykius, tačiau paprastai sakom, kad sakinyje prie pagrindinio dėmens prijungtas sąlygos šalutinis sakinys.

Bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu sujungtų dėmenų santykiai (išskyrus skiriamąjį) yra nelengvai suvokiami, nes neturi specialių jungimo priemonių, arba tos priemonės pasirodo tik fragmentiškai. Būna atvejų, kai vienas santykis dominuoja.

Lietuvių sintaksėje bejungtukiu ir sujungiamuoju ryšiu susietų dėmenų santykiai yra labai mažai teaptarti, be to tik lietuvių kalbos gramatikos III tome jie yra aprašyti, bet ne sistemiškai, o išblaškytai. Toje gramatikoje nevartojamas ir sakinio terminas, sakoma „dėmenų ryšio reikšmė“.

Iš viso yra 13 santykių ir jie yra grupuojami:

1. Nepareinamieji santykiai – tai tokie, kur dėmenys tiesiog sudėti, vienas kito turinio nelemia, nesąlygoja.

a. Vienalaikiškumo santykis yra tada, kada dėmenyse žymimi veiksmai vyksta kartu. („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“)
b. Veiksmų sekos santykis – kai vienas veiksmas pradeda vykti tada, kai pirmasis nutrūksta („Atsidarė durys, į klasę įėjo mokytojas ir pradėjo pamoką.“).

2. Pareinamieji santykiai:

a. Priežastingumo santykių grupė:

• priežasties santykis (grynoji priežastis) – junginiuose koreliuoja su veikiančiąja priežastimi („Nepalijo nė lašo – augalai nuleido lapus.“)
PASTABA. Priežasties santykiais susiję dėmenys lengvai gali būti apsukami, sukeičiami vietomis („Augalai nuleido lapus – nepalijo nė lašo.“);

• sąlygos santykis („Sulos šuo kieme ir pakerta motinai kojas.“ / „Paseksi negirdėtą pasaką, gausi ugnies.“);

• nuolaidos santykis („Paklausė draugų, (ir) prarado visus pinigus.“).

PASTABA. Suvokti priežasties santykius galima pasinaudojant pridėjimu (su jungtukais ir, bet…). Tas pridėjimo būdas tik padeda apčiuopti sakinį ir santykį patikrinti, tačiau taip elgdamiesi pakeičiame sakinio tipą.

• padarinio santykis – čia susiję paremiamojo parėmimo sujungiamieji dėmenys („Ponas dvare buvo retas svečias, tai ir kelių niekas netaisė.“).

b. Priešpriešos santykių grupė:

• priešprieša siaurąja prasme („Motina šaukia vaikus pietų, vaikai neklauso.“);

• išskirties santykis. Griežta dėmenų tvarka: I dėmuo – visuma, II dėmuo – kas išskiriama. („Visi žvėrys išėjo kelio tiesti, tik vienas kurmis pasiliko.“);

• neatitikimo santykis – esmę sudaro tai, kad paskesnis dėmuo (dėmenų grupė) yra tokio turinio, kuris visiškai neatitinka to, kas pasakyta pirmame dėmenyje („Atėjo sėjos metas, tačiau laukuose nebuvo matyti nė vieno žmogaus.“ / „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“).

c. Apibendrinimo ir išvados santykių grupė:

• apibendrinimas – kada pirmas dėmuo susijęs su dėmenų grupe („Privažiavimo kelias išklampotas, klombos neapsodintos, takai nesutvarkyti – visur netvarka, apsileidimas.“)

PASTABA. Šitą sakinį apsukus gausime aiškinamąjį sakinį. Aiškinamasis santykis dar yra vadinamas paremiamuoju santykiu.

• Išvados santykis („Kaimynų katinas nurūksta – nieko nėra namie.“)
Išvada nuo apibendrinimo skiriasi tik tuo, kad yra paremta loginiu išvedimu, daromas tam tikras sprendimas.

Išvadą ir apibendrinimą galima atskirti ir formaliai. Apibendrinimas yra tarsi dėmenų turinių aritmetinė suma. Iš vienos pusės susiję keli dėmenys, iš kitos – daugiau. Santykį galima atskirti pridėjimo būdu. Į sakinį įtraukiami atitinkamos reikšmės įterpiniai (žodžiu, tikru žodžiu, vienu žodžiu, žodžiu sakant, o išvadą tikrinam įterpdami žodelį „vadinasi“.)

d. Pažymimųjų santykių grupė:

• pažymimasis santykis. Šio santykio sakinio sandara savita, nes pirmasis dėmuo yra sakinio dalis, išreikšta daiktavardžiu, o paskesniame dėmenyje tos sakinio dalies turinys yra apibūdinamas (charakterizuojamas) („Ragana turėjo vieną dukterį ir ta buvo su viena akim.“). Santykį galima apčiuopti pridėjimo būdu, galima pakeisti šalutiniu dėmeniu („Ragana turėjo vieną dukterį, kuri buvo su viena akim.“).

• Skiriamasis santykis būna tik sujungiamuosiuose sakiniuose; yra susijęs su gramatiniu tipu – skiriamojo sujungimo (ar, arba, ar…ar, arba…arba – sujungti tokiais jungtukais): „Arba tu, pliki, traukis, arba tu, kvaily, liaukis.“

• Priduriamasis santykis – dėmenys sujungti bejungtukiu arba sujungiamuoju ryšiu. Santykio atveju paskutinis dėmuo yra priduriamas, jam būdingas struktūros paprastumas, jis yra tarsi iš kitos sferos, pasakomas netikėtai („Vidurį sodo žydėjo radastų krūmas, po juo lindėjo sraigė.“)

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sudėtinis mišrusis sakinys – tai išvestinis sudėtinių sakinių tipas, todėl jis nėra visai tikras. Jame dėmenys siejami tais pačiais ryšiais.

Tai kombinacinis tipas. Tokį sudėtinį sakinį sudaro ne mažiau kaip trys predikatiniai dėmenys, susiję ne mažiau kaip dviem skirtingais ryšio tipais.

PASTABA: Senojoje klasifikacijoje toks tipas buvo, tik vadinosi sujungiamaisiais – prijungiamaisiais sakiniais.

Mišrieji sakiniai yra išvestinis tipas. Tokių sakinių skirstymas yra dvejopas. Pirmasis skirstymas yra pateiktas III lietuvių kalbos gramatikos tome 1976 metais:
mišrieji sakiniai1976 metais
V. Labutis 1990 metais pateikė išorišką ir negramatinę mišriųjų sakinių klasifikaciją, kurioje beveik kiekvienam konkrečiam sakiniui pritaikyti ryšiai.

Mišriojo sakinio su vyraujančiu ryšiu pvz.:

misrusis sakinys su vyraujanciu rysiu

miš.sak.su vyraujanciu rysiu

1. Dėmenų grupę sudaro pagrindinis dėmuo su šalutiniu dėmeniu, su keliais skirtingo laipsnio šalutiniais dėmenimis, arba vienarūšiai pagrindiniai dėmenys su vienu šalutiniu dėmeniu.
2. Norint suvokti dėmenų grupes mišriajame sakinyje, reikia pasinaudoti sąlygiškai baigto sakinio konstravimo procedūra, taip pat dėmenų arba jų grupių praleidimo procedūra. Jos susijusios ir taikomos vienu metu.

Mišriojo sakinio be vyraujančio ryšio pvz.:

„Erškėtrožė apsipylė skaisčiai raudonomis uogomis, prinokę kaštonai byrėjo žemėn iš savo sproginėjančių kevalų, o miško tankumyne antrą kartą pražydo žibuoklės.“

be vyraujančio rysio

PASTABA. V. Labutis lietuvių kalbos sintaksėje vartoja terminą daugiadėmeniai sakiniai. Jais vadina sakinius, kurie sudaryti iš ne mažiau, kaip trijų dėmenų.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

sudėtinis sakinysŠios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir,  nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

kiskuciai buvosulinys buvo
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Teksto lingvistikoje yra nurodomos įvairios sakinių siejimo priemonės. Jos dar yra smulkiau klasifikuojamos pagal kalbos lygmenis. Sakinius sieti gali įvairūs leksiniai vienetai (jungtukai, pasikartojantys žodžiai, įvardžiai ir t.t.), tačiau pagal tai, ką siejamieji leksiniai vienetai reiškia, skiriama leksinė, gramatinė ir leksinė-gramatinė kohezija. Gramatinė kohezija pagal siejimo priemones gali būti trijų tipų: referencija, substitucija ir elipsė. Šiame straipsnyje bus tyrinėjama tik viena iš gramatinių siejimo priemonių – referencija.

Antano Škėmos „Balta drobulė“ nebuvo tyrinėta visa. Iš viso romano sakinių imtis neviršijo 300 (neskaitant tiesioginės kalbos, kuri nenagrinėta). Sakiniai imti neatsitiktinai iš viso teksto, bet tekstas tyrinėtas nuo romano pradžios,  praleidžiant tiesioginę kalbą. Be to, išrinkti ne tik referencija sieti sakiniai, bet ir su kitomis siejimo priemonėmis, kad būtų galima palyginti referencijos dažnumą kitų siejimo priemonių atžvilgiu ir kelti hipotezes, kas lemia vienos ar kitos sakinių siejimo priemonės vyravimą tekste.

Antano Škėmos „Baltos drobulės“ teksto fragmentai tirti taikant analitinį (analizuojama surinkta medžiaga), kiekybinį (surinkta medžiaga skaičiuojama ir nustatomi vartojimo polinkiai) ir taikomąjį-aprašomąjį (iš visos medžiagos atrenkama reikalinga ir aprašoma pagal pasirinktus kriterijus) metodus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados