pažyminys | Lietuvių kalba ir literatūra

Sakinio išsamios analizės pavyzdys

I. Tai vientisinis asmeninis dvinaris išplėstinis konstatuojamasis sakinys. Jo predikatinis centras leitenantas žvalgėsi.

II. Veiksnio grupė – leitenantas, sėdėjęs lauko virtuvės vežimaityje:

leitenantas – vientisinis veiksnys (kas žvalgėsi?), išreikštas subjekto vardininku;

sėdėjęs lauko virtuvės vežimaityje – sudėtinis atributinis pažyminys (koks leitenantas?), išreikštas dalyvine konstrukcija, kurios pagrindinis pilnojo derinimo komponentas sėdėjęs turi priklausomą komponentą vežimaityje – vientisinė tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinė vietos buvimo aplinkybė (kur sėdėjęs?), išreikšta vietos vietininku; virtuvės – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinis atributinis pažyminys (kokiame vežimaityje?), išreikštas priklausomybės kilmininku; lauko – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinis atributinis pažyminys (kokios virtuvės?), išreikštas nusakomuoju kilmininku.

Tarinio grupė – žvalgėsi čia į žemėlapį, patiestą ant kelių, čia į niūrius karo pėdsakus:

žvalgėsi – vientisinis tarinys (ką veikė leitenantas?), išreikštas tiesioginės nuosakos būtojo kartinio laiko 3 asmens veiksmažodžiu;

į žemėlapį – vientisinis netiesioginio stipriojo neapibrėžtojo valdymo papildinys (į ką žvalgėsi?), išreikštas prielinksnine konstrukcija, kurioje prielinksnis į reiškia objekto vietos santykį;

patiestą ant kelių – sudėtinis atributinis pažyminys (kur patiestą žemėlapį?) išreikštas dalyvine konstrukcija, kurios pagrindinis pilnojo derinimo komponentas patiestą turi priklausomą komponentą ant kelių – vientisinę netiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinę vietos buvimo aplinkybę (kur patiestą?), išreikštą prielinksnine konstrukcija, kurioje prielinksnis ant reiškia vietos – objekto santykį; jo – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo sekundarinis atributinis pažyminys (kieno kelių?), išreikštas priklausomybės kilmininku;

į pėdsakus – vientisinis netiesioginio stipriojo neapibrėžtojo valdymo papildinys (į. ką žvalgėsi?), išreikštas prielinksnine konstrukcija, kurioje prielinksnis į reiškia objekto – vietos santykį;

karo – vientisinis tiesioginio silpnojo apibrėžtojo valdymo atributinis pažyminys (kokius pėdsakus?) išreikštas nusakomuoju kilmininku;

niūrius – vientisinis pilnojo derinimo atributinis pažyminys (kokius pėdsakus?), išreikštas būdvardžiu.

III. 1 ir 2, 3 ir 4 kableliais išskiriami sudėtiniai dalyviniai postpoziciniai pažyminiai.
4 kableliu atskiriami vienarūšiai, sujungti kartojamais jungiamaisiais žodžiais čia…čia.

___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Vientisinio sakinio analizė
Sakinio išsamios analizės schema
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Vientisinio sakinio analizė

Galima grafinė sakinio analizė (linijinė arba hierarchinė) arba išsamioji sakinio analizė (žodžiu arba raštu).

Linijinė analizė – tai sakinio dalių atitinkamas pabraukimas:

PASTABA. Virš aplinkybių raidinėmis santrumpomis yra nurodoma aplinkybės rūšis ir porūšis.

Be sakinio dalių sakinyje gali būti ir ne sakinio dalių. Ne gramatinėmis sakinio dalimis būna įterpiniai, įspraudai ir kreipiniai. Sakinyje ne gramatinės sakinio dalys taip pat turi atitinkamą žymėjimą (gulsčias laužtinis skliaustas):
Hierarchinėje analizėje kaip ryšių schemos sakinių ryšiai išdėstomi erdvėje. Čia sakinių dalys žymimos tam tikromis geometrinėmis figūromis:
PASTABA. Žodžiai, einantys tam tikromis sakinio dalimis, yra įrašomi į tas figūras.
Sakinio dalys siejamos ryšių linijomis:APIBENDRINAMOJI SAKINIO DALIŲ SCHEMA

I range yra veiksnys ir tarinys. Veiksniui gali priklausyti tik pažyminys. Daugiau sakinio dalių priklauso tariniui. Papildinys negali eiti prie veiksnio. Aplinkybės eina prie tarinio. Kai kada tariniui gali priklausyti pažyminys (kai tarinys sudurtinis, o jo vardinė dalis yra daiktavardis).

Trečiame ir žemesniuose ranguose gali būti tik pažyminiai. Jie gali priklausyti įvairioms sakinio dalims, kurios išreikštos daiktavardžiu. Dėl šios priežasties įsivedamas terminas pažymimasis žodis. Tai abstraktus terminas. Pažyminys gali priklausyti kitam pažyminiui:

Hierarchinę sakinio dalių schemą „kiek sujaukia“ tarininis pažyminys:
Rangus „sujaukia“ toks pažymininis tarinys, kuris priklauso tariniui ir papildiniui.
Pozicija – yra svarbus sakinio dalių požymis, nes ją lemia tikrasis sintaksinis dalykas – ryšiai. Negana to, pagal poziciją galima apibrėžti kiekvieną sakinio dalį:

PAPILDINYS – yra antrojo rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui, jeigu jis išreikštas daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

VEIKSNYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susijusi su tariniu. Veiksnys gali turėti pažyminį ar pažyminių.

TARINYS – yra pirmojo rango arba pagrindinė sakinio dalis, dvipusės sąsajos ryšiu susietas su veiksniu. Jis gali turėti papildinį, aplinkybę, o jei jame yra daiktavardis, tai ir pažyminį.

APLINKYBĖ – antro rango arba antrininkė sakinio dalis, tiesiogiai priklausanti tariniui. Jei ji išreikšta daiktavardžiu, gali turėti pažyminį ar pažyminių.

PAŽYMINYS – antro arba žemesnio rango antrininkė sakinio dalis, neturinti apibrėžtos pozicijos. Jis priklauso bet kuriai sakinio daliai, sakinio nariui arba sakinio dalies komponentui, kuris yra išreikštas daiktavardžiu.

Sakinio dalis galima apibūdinti ir pagal raiškos polinkius, t.y. pagal bazines raiškos priemones: veiksnio raiškos bazė – subjekto vardininkas, tarinio – veiksmažodis, papildinio – vidurinieji linksniai (kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas), aplinkybės – nevienalytė bazė. Svarbiausia – prieveiksmis, prieveiksminių reikšmių linksniai, prielinksninės konstrukcijos. Pažyminio bazė – derinamieji žodžiai, daiktavardis / įvardžio kilmininkas.

Sakinio dalių nustatymo metodai.
Kadangi sakinio dalys yra sugramatintos loginės kategorijos, tai jos yra loginio pobūdžio. Reikia skirti morfologinį ir sintaksinį klausimą.

Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo? – tai linksnių klausimai. Sintaksinių klausimu yra įrodomas sakinio dalių ryšys. Jį sudaro klausiamasis žodis ir žodis, su kuriuo turi tiesioginį ryšį nustatomoji sakinio dalis.

Ypatingas klausimas keliamas tariniui. Klausimai „ką veikia?“, „ką daro?“ logiškai ne visuomet tinka. Kai tariniu eina aktyvios veiklos veiksmažodis, universalus tarinio klausimas yra „kas pasakyta apie veiksnį?“.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio išsamios analizės schema
Sakinio išsamios analizės pavyzdys

Tarininis pažyminys

Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. Durys rėmėsi Vakarų Europos ir rusų sintaksės darbais, nutoldamas nuo Jablonskio sintaksės.

1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Taigi, jis laikytas atskira sakinio dalimi.

Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei. Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys – priedėlis. Tarininis pažyminys priskiriamas pažyminiui.

Veleckienė išsamiai aprašė raišką, bet daug dalykų nusižiūrėjo iš rusų sintaksės darbų.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino – tarininis pažyminys. Tam įtakos turėjo V. Ambrazas, kuris yra visos dabartinės lietuvių kalbos gramatikos redaktorius.

Vidurinėje mokykloje sakinių su tarininiu pažyminiu vengiama, tačiau Dobrovolskio vadovėlyje esama kelių pavyzdžių:

„Brolis grįžo linksmas.“

Vadovėlinis nagrinėjimas nėra labai tikslus. Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tarininis pažyminys – tai savita pažyminio rūšis. Tai pažyminys, turintis dvigubą sintaksinį ryšį:

• Su tariniu;
• Su veiksniu arba su papildiniu.

Pav.: Brolis grįžo.

Tarininis pažyminys, patekęs į tarinio traukos sferą:

Semantika: Tarininis pažyminys reiškia būseną, susijusią su pagrindiniu veiksmu arba pagrindine būsena, ir ta būsena egzistuoja pagrindinės būsenos metu.

Raiška: įprasta pažyminius skirstyti į derinamuosius ir nederinamuosius, kur pastarieji dar skirstomi į skiriamuosius, koreliuojamuosius ir valdomuosius.

Koreliuojamasis pažyminys – tai priedėlis.

Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Gali būti valdomasis ir šliejamasis.

Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Ryšys pagal reiškimo būdą neaptariamas:

Linksmas – vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis? Koks grįžo?), išreikštas būdvardžiu.

Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Tarininis pažyminys tarsi priedėlis gali būti reiškiamas ir koreliuojamąja forma:

„Nesitikėjom, kad sugrįši priešas.“
„Aš Mantą pažinojau dar studentą.“

Tarininis pažyminys gali būti reiškiamas prielinksninėmis konstrukcijomis:

„Kaip tu, tėveli, gyvensi be sveikatos?“

Gali būti išreikštas daiktavardžiu. Tokiu atveju jis gali turėti savo pažyminį:

„Tėvas šaltą dieną išėjo su vienu megztiniu.” (kokiu?)
„Kaziuką surado papurusiais plaukais.“

Gali būti reiškiamas lyginamąja konstrukcija:

„Vilius Karalius į miestą važiuoja kaip šeimininkas.“
„Visa apylinkė tėvą gerbė kaip gabų meistrą.“
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys

Tarinys

Pirmą akivaizdų tarinių skirstymą yra pateikęs 1911 metais lietuvių kalbos sintaksininkas J. Jablonskis. Tarinius jis suskirstė į tris rūšis: grynuosius, sudurtinius ir suvestinius.

Visose kitose klasifikacijose šis skirstymas išliko nepakitęs. Pirmasis Jablonskinį tarinio skirstymą išklibino 1963 m. Jonas Zemvaldas Balkevičius, pateikęs sudėtingą klasifikaciją, kuri buvo nepriimta. Jis skirstė taip:Vientisinio sakinio pvz.: „Lipk, tamsta, žemyn.“ (pabrauktieji žodžiai – tariniai)
„Dabar ir aš būsiu pagirtas.“ (būsiu pagirtas – sudėtinė veiksmažodžio forma)
Tarp „būti“ formos ir dalyvio negalima įterpti įvardžio „toks“ arba „tokia“.
Sudėtiniai – veiksmažodiniai: „Tuojau turi tekėti saulė.“
Sudėtiniai – vardažodiniai: „Ąžuolas yra medis.“
Sudurtiniai: „Pienininkas grįžo piktas.“

Dabartiniame sintaksės moksle sudurtinių tarinių jau nebeskiriame. 1927 metais savo lietuvių kalbos sintaksėje Mykolas Durys pirmą kartą išskyrė pažymininį tarinį, o dabar jis visuotinai priimtas dalykas.

Dabartiniuose sintaksės darbuose, pradedant nuo 1976 metų lietuvių gramatikos, yra sukurta visus atvejus apimanti logiška tarinių klasifikacija. Čia tariniai skirstomi į:

1988 metais išleista V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“, kurioje tarinys buvo skirstomas taip:

Tariniai su keliais komponentais – tai mišriųjų tarinių atitikmuo.
Vientisiniai paprastosios formos tariniai yra tokie, kurie išreikšti vienu veiksmažodžiu arba dalelyte, dalelyčių samplaika.

1. Tipas – visos įmanomos įvairių nuosakų ir įvairių laikų veiksmažodžių formos:

„Laukas šienu kvepėjo.“
„Jauni šoka – žemė dreba.“
„Neužmigdys naktis žvaigždės.”
„Rašykime atsišaukimą.“

Netiesioginė nuosaka: „Kaimynas pas mus atėjęs ir sakąs.“

2. Vientisiniai paprastos formos tariniai, reiškiami veiksmažodžių atitikmenimis (jaustukais ir ištiktukais):

„Vaike, še obuolį.“ (=imk)
„Obuolys bumbt nuo stalo.“ (=nukrito, nupuolė)

3. Vientisinis paprastos formos tarinys gali būti išreikštas bendratimi;
„Šitaip pasakyti motinai.“

Sudėtingos formos tariniai – tai tokie, kurie išreikšti ne viena savarankiško veiksmažodžio forma, bet tos formos dėl tam tikrų gramatinių priežasčių negali būti atskiriamos. Jos sudaro vieną vienovę. Galima skirti samplaikas (pagal raišką):

I.
a) skirtingų veiksmažodžių: „sužibo sublizgo“, „sužvelgė subildo“
b) tų pačių veiksmažodžių: „Plaukia plaukia baltos burės per marias.“, „Kad šoks nešokęs zuikis iš krūmų; bėgte įbėgo.“

II. Samplaikos su ištiktukais:

„Švilpt ir numušė kepurę nuo galvos.“

III. Eiti / būti + ir + kita veiksmažodžio forma:

„Ėmė ir nuraškė obuolį.“
„Eik ir pabandyk įkurti ugnį.“
„Sukaitau subuvau, kol darbą padariau.“

IV. Frazeologizmai:

„Kas čia prikišo pirštą?“
„Vaikas išėjo iš tėvų valios.“

V. Neskaidomi žodžių junginiai (semantiniai) su veiksmažodžiais: atlikti, daryti, duoti, eiti, reikšti, turėti, vesti…

„Kiekvienas žmogus turi atlikti pareigą.“ (=padaryti)
„Vaikas deda daug pastangų.“ (=stengiasi)
„Jis davė valią rankoms.“
„Tu man duok žinią.“ (=pranešk)
Eiti pareigas = dirbti;
“Tai kėlė nuostabą.”
“Kam bus reiškiama užuojauta?”
„Iškėlė vestuves.“
„Keliasi į puikybę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mišrusis tarinys
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Tarininis pažyminys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

Šios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir, nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai