Tarininis pažyminys

Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. Durys rėmėsi Vakarų Europos ir rusų sintaksės darbais, nutoldamas nuo Jablonskio sintaksės.

1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Taigi, jis laikytas atskira sakinio dalimi.

Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei. Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys – priedėlis. Tarininis pažyminys priskiriamas pažyminiui.

Veleckienė išsamiai aprašė raišką, bet daug dalykų nusižiūrėjo iš rusų sintaksės darbų.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino – tarininis pažyminys. Tam įtakos turėjo V. Ambrazas, kuris yra visos dabartinės lietuvių kalbos gramatikos redaktorius.

Vidurinėje mokykloje sakinių su tarininiu pažyminiu vengiama, tačiau Dobrovolskio vadovėlyje esama kelių pavyzdžių:

„Brolis grįžo linksmas.“

Vadovėlinis nagrinėjimas nėra labai tikslus. Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tarininis pažyminys – tai savita pažyminio rūšis. Tai pažyminys, turintis dvigubą sintaksinį ryšį:

• Su tariniu;
• Su veiksniu arba su papildiniu.

Pav.: Brolis grįžo.

Tarininis pažyminys, patekęs į tarinio traukos sferą:

BrolisSemantika: Tarininis pažyminys reiškia būseną, susijusią su pagrindiniu veiksmu arba pagrindine būsena, ir ta būsena egzistuoja pagrindinės būsenos metu.

Raiška: įprasta pažyminius skirstyti į derinamuosius ir nederinamuosius, kur pastarieji dar skirstomi į skiriamuosius, koreliuojamuosius ir valdomuosius.

Koreliuojamasis pažyminys – tai priedėlis.

Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Gali būti valdomasis ir šliejamasis.

Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Ryšys pagal reiškimo būdą neaptariamas:

Linksmas – vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis? Koks grįžo?), išreikštas būdvardžiu.

Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Tarininis pažyminys tarsi priedėlis gali būti reiškiamas ir koreliuojamąja forma:

„Nesitikėjom, kad sugrįši priešas.“
„Aš Mantą pažinojau dar studentą.“

Tarininis pažyminys gali būti reiškiamas prielinksninėmis konstrukcijomis:

„Kaip tu, tėveli, gyvensi be sveikatos?“

Gali būti išreikštas daiktavardžiu. Tokiu atveju jis gali turėti savo pažyminį:

„Tėvas šaltą dieną išėjo su vienu megztiniu.“ (kokiu?)
Kaziuką surado papurusiais plaukais.“

Gali būti reiškiamas lyginamąja konstrukcija:

„Vilius Karalius į miestą važiuoja kaip šeimininkas.“
„Visa apylinkė tėvą gerbė kaip gabų meistrą.“
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys

Indoeuropiečių kalbų šeima

1929 metais buvo paskelbta, kad pasaulyje yra apie 3000 kalbų. Tą padarė Prancūzijos akademija. Šių dienų kalbininkai teigia, kad pasaulyje yra apie 6000 ir daugiau kalbų. Kalbininkai neturi vieningos nuomonės ir dėl pasaulio kalbų šeimų skaičiaus. Galbūt jų yra 130, o gal 150, o gal ir daugiau.

1784  metais Indijoje anglų mokslininkas Džousas įkūrė Rytų kultūros institutą ir pradėjo
tyrinėti sanskritą, jį lygindamas su kitomis kalbomis. Paskelbė keturias svarbias išvadas:

• ne tik žodžių, bet ir gramatinių formų panašumas negali būti atsitiktinis;
• tas panašumas liudija, kad kalbos yra giminiškos ir kilusios iš vieno šaltinio;
• tas šaltinis, galimas dalykas, jau nebeegzistuoja;
• be lotynų, graikų ir sanskrito tai pačiai kalbų šeimai priklauso germanų, keltų, iranėnų kalbos (jis teisingai nurodė šešias IDE šakas).

XIX a. atrastas istorinis lyginimasis metodas padėjo įrodyti bendrą visų IDE kalbų kilmę. Tvirtus pamatus istorinei kalbotyrai padėjo vokiečių mokslininkai F. Bopas, F. Slègelis, A. Šleicheris, danas R.Raskas ir kiti. „Ypač svarbus F. Bopo mokslinis darbas – knyga „Apie
sanskrito kalbos asmenavimo sistemą, lyginant ją su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbų atitinkamomis sistemomis, su epizodais tikslių metriškų vertimų iš „Ramajanos“ ir
„Mahabharatos“ originalų ir keletu ištraukų iš Vedų“, kurioje kalbama apie neginčijamą
minimų kalbų giminystę. F. Bopas 1823 m. jau „atranda“ ir lietuvių kalbą, lygindamas ją su kitomis giminiškomis kalbomis. 1833-1852 m. F.Bopas išleidžia tritomę „Lyginamąją
sanskrito, Avestos, graikų, lotynų, lietuvių, senosios slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatiką“. Beje, šiam mokslininkui priklauso ir termino „indoeuropiečiai“ autorystė.“ (V. Kavaliauskas, 2002 m.)

Prieš septynis tūkstančius metų dar nebuvo graikų, lotynų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lietuvių ir kitų dabarties kalbų. Tuo metu gyvavo kitos kalbos. Viena iš jų – IDE prokalbė. Apie II-III tūkstantmetį pr. Kr. ji pradėjo skilinėti į tarmes, prokalbes, kurių pagrindu išsivystė visos šiuolaikinės IDE kalbos.

Į klausimą „kurioje vietoje reikėtų ieškoti IDE prokalbės tėvynės“ nėra vieningo ir
tikslaus atsakymo. „Kalbotyros istorija galėtų teikti nemažai skirtingiausių, netgi prieštaringų atsakymų ir interpretacijų. Naujausi mokslininkų V. Ivanovo ir T.Gamkrelidzės tyrimai (knyga „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“, išleista 1984 m.) rodo, kad IDE protėvynė galėjusi būti Mažojoje Azijoje, tarp pietinės Užkaukazės ir šiaurinės Mesopotamijos, tarp Tigro ir Eufrato, kur, anot legendos, buvęs Babilono (Babelio) bokštas (apytiksliai – dabartinis Bagdadas (Irakas) ir aplinkinės teritorijos). Anot mokslininkų, IDE kalbos turėjusios labai intensyvius kontaktus su afrazijiečiais ir kartvelais.“ (V. Kavaliauskas, 2002 m.)

Kalbininkai vieningai sutaria dėl IDE kalbų šeimos skirstymo į smulkesnes genealogines šakas, rodančias dar didesnį tarpusavio giminystės laipsnį. Išskiriama 10 gyvųjų kalbų šakų (dvi šakos jau mirusios: anatolų ir tocharų).

IDE ŠEIMOS KALBOS

IDE šeima turi dešimt šakų.

ALBANŲ ŠAKA: priklauso albanų kalba, kuria kalba apie 5,5 mln. gyventojų. Ilyrų ir dakų kalbos jau mirusios.

ARMĖNŲ ŠAKAI priklauso armėnų kalba, kuria kalba apie penki mln gyventojų (pagal 2002 m. duomenis) bei mirusios trakų ir frigų kalbos.

IDE BALTŲ ŠAKAI priklauso gyvos lietuvių ir latvių kalbos. Mirusios yra prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos.

GRAIKŲ ŠAKA: priklauso graikų kalba ir mirusi – senoji graikų kalba.

KELTŲ ŠAKAI priklauso valų (arba velsų kalba), bretonų, škotų, airių, meniečių kalbos. Mirusios kornų ir galų kalbos.

GERMANŲ ŠAKĄ sudaro trys grupes:

a) Šiaurės – skandinaviškoji grupė, kuriai priklauso švedų (kalba apie 8,5  mln. gyventojų), norvegų (4,5 mln.), danų (5,5 mln.), islandų, farerų kalbos (kalbama Farerų salose Danijoje).
b) Vakarų grupę sudaro anglų (kalba apie 350 mln. gyventojų), vokiečių (apie 100 mln.), olandų (apie 20 mln), afrikans (5,5 mln.), liuksemburgiečių, fryzų, jidiš kalbos bei mirusi saksų kalba.
c) Rytų grupės kalbos (gotų, burgundų, vandalų) mirusios.

ROMANŲ ŠAKA labai gausi. Ją sudaro ispanų (kalba apie 305 mln. gyventojų), portugalų (apie 162 mln.), prancūzų (apie 69 mln.), italų (apie 60 mln.), rumunų (apie 25 mln.), katalonų (6,5 mln. Kalbama Ispanijoje, Andoroje ir Prancūzijoje), provansalų (apie 2 mln. Klabama Prancūzijoje), galisų (kalbama Ispanijoje), reto-romanų (kalbama Italijoje ir Šveicarijoje), sardinų (Italijai priklausančioje Sardinijos saloje), korsikiečių (Prancūzijai priklausančioje Korsikos saloje), lotynų kalbos (kalbama Vatikane) bei mirusios oskų ir umbrų kalbos.

SLAVŲ ŠAKA skyla į tris atšakas:
a) rytų slavų kalbas, kurias sudaro rusų (kalba apie 160 mln.), ukrainiečių (apie 45 mln.), baltarusų (apie 9 mln. guventojų) bei mirusi senoji rytų slavų kalba.
b) Vakarų slavams priklauso lenkų (ja kalba apie 38 mln. gyventojų), čekų (apie 10 mln.), slovakų (apie 5 mln.), sorbų (lužicų) (kalbama Vokietijoje), kašubų (kalbama Lenkijoje) kalbos bei mirusi polabų kalba.
c) Pietų slavams priklauso: serbų (kalba apie 10 mln. gyventojų Jugoslavijoje ir Bosnijoje – Hercogovinoje), kruatų (kalba apie 7 mln. gyventojų Kroatijoje ir Bosnijoje – Hercogovinoje), bulgarų (apie 9 mln.), slovėnų (apie 2 mln.), makedonų kalbos bei mirusi senoji slavų kalba.

IRANĖNŲ ŠAKAI priklauso: persų (ja kalba apie 50 mln gyventojų Irane, Afganistane, Bahreine), puštų (apie 21 mln. gyventojų kalba Afganistane ir Pakistane), kurdų (apie 10mln. gyventojų kalba Turkijoje, Irane, Irake ir Sirijoje), tadžikų (kalbama Tadžikijoje ir Afganistane), beludžų (kalbama Afganistane, Irane, Pakistane ir Omene), osetinų (kalbama Š. Osetijoje (Rusijoje), P. Osetijoje (Gruzijoje)), tatų (Irane ir Azerbaidžene), talyšų (Irane ir Azerbaidžene) kalbos ir mirusios: avestos, senoji persų kalba, pehlevio, sogdų, sakų kalbos.

INDŲ ŠAKA yra gausiausia kalbų. Ją sudaro: hindi (kalba apie 255 mln. gyventojų Indijoje), bengalų (apie 188 mln. kalba Bangladeše, Indijoje), pendžabų (apie 92 mln. gyventojų kalba Pakistane, Indijoje), biharų (apie 80 mln. Indijoje, Nepale, Mauricijuje), urdų (apie 46 mln.), marathų (apie 60 mln.), orijų (apie 30 mln.), gudžaratų, sindhų, nepalų, signalų (apie 13 mln. gyventojų kalba Šri Lankoje), čigonų (apie 6 mln.), radžastanų (marvarų) (Indijoje), asamų (Indijoje), sanskrito, maldyvų (Maldyvuose), kumaunų, kašmyrų (Indijoje ir Pakistane), garhvalų (Indijoje), konkanų kalbos ir mirusios vedų, pali, maharaštrų, apabhranšo kalbos.

MIRUSIOS ŠAKOS:

ANATOLŲ ŠAKA: hetitų, luvių, palų, lydų, karų, lykų kalbos.

TOCHARŲ ŠAKA: tocharų A kalba ir tocharų B kalba.

Šiandien indoeuropiečių kalbų šeima dominuoja pasaulyje pagal gyventojų skaičių,
smarkiai lenkdama kitas pasaulio kalbų šeimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas

Lyginamoji istorinė kalbotyra atsirado XIX a. pradžioje, kada imta suprasti, jog kalbos egzistuoja istoriškai, evoliucionuoja. Nuo tada pradedami išsamūs jų tyrinėjimai, kalbos imamos lyginti – susiformuoja lyginamasis – istorinis metodas.

Prie šios kalbotyros susiformavimo prisideda daugiausiai vokiečių lingvistas Francas Bopas (1791-1867) ir danų kalbininkas R. K. Raskas, kuris ėmėsi lyginamosios istorinės kalbų tyrinėjimo metodikos. Tokius kalbų tyrinėjimus būtų galima pavadinti iki moksliniais kalbų tyrinėjimais.

1816 m. išleidžiamas Bopo darbas „Apie sanskrito asmenavimo sistemą lyginat su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“. Šiuo veikalu jis norėjo įrodyti, kad visose kalbose, kurios kilo iš sanskrito arba kartu su juo iš bendro protėvio, yra visai ta pati arba panaši asmenavimo sistema. Bopas aiškino visų kalbų gramatinės sistemos panašumus, net stengėsi atstatyti gramatinių formų pirmykštį pavidalą bei ieškojo prokalbės. Itin daug dėmesio skyrė lietuvių ir prūsų kalboms.

Rasmuso K. Rasko veikalas „Senovės skandinavų arba islandų kalbos kilmė“ pasirodė 1818 metais. Veikale jis nurodė, kad nepakanka domėtis tik žodžio formos kitimais, nes gali keistis ir jų turinys bei reikšmė, taigi, būtina atsižvelgti į žodžio reikšmės kitimus. Raskas kaip ir Bopas, nustatinėdamas panašumus, lygino ne žodžių šaknis, o galūnes bei visą linksniavimo sistemą.

Nuo tada buvo pradėta domėtis lietuvių kalba, nes tai, kokią sistemą ji turėjo, nebuvo kitose senose kalbose. Nuo XIX a. pradžios tyrinėjimai pradėti daugelyje šalių. Nuo tada susidomėjimas lietuvių kalba nerimsta iki šių dienų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Šio straipsnio tikslas – pateikti pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą iki lyginamosios kalbotyros.

Lietuvių kalba atsirado iš rytinių baltų šakos. Iš rytinių baltų atsiradę ir latviai, o prūsai – iš vakarų. Klasifikaciją papildė Pjetras Umbertas Dinis – italų kalbininkas ir baltistas. Rytų ir vakarų baltai išsiskyrė IV – III a. pr. Kr ., o apie atskiras lietuvių ir latvių kalbas galima kalbėti tik apie VII – VIII a. po Kr.

Aisčiai buvo pirmieji protėviai, kurie pateko į istorinius šaltinius 98 m. eros metais. Publijus Kornelijus Tacitas etnografiniame veikale „Germanija“ pamini juos (aisčiai = baltai). Aisčių vardas kilęs iš vandenvardžio. Apie 550 metus pasirodė gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų arba gotų kilimą ir jų žygius“, kuriame taip pat yra minimi aisčiai. Romėnų karaliaus laiške jie irgi minimi dėkojant už gintarą. Tuo laiku aisčiai dar vadinti taikingais. Apie 830 metus paskutinį kartą randamas jų vardas, kai buvo išleistas Pauliaus Orozijaus veikalas „Pasaulio istorija“, kuriame buvęs įdėtas vieno keliautojo pasakojimas apie aisčius, jų papročius ir mirusiųjų deginimą.

Nuo IX a. aiščių vardo nebelieka, juos kiek vėliau pakeičia baltai (vartojama kaip aisčių sinonimas). Baltų vardas atsirado tik XIX a. viduryje (1845 metais), kai buvo sukurtas vokiečių kalbininko ir baltisto G. H. F. Neselmano. Veikale „Senovės prūsų kalba“ jis pirmą kartą ir pavartojo terminą baltai. Tuo tarpu Lietuvos vardas paminėtas tik 1009 metais Kvedinburgo analuose „Lituae“ (Litve). Juose rašoma apie misionieriaus Brunono misiją krikštyti lietuvius, bet to nespėjus padaryti, jam nukirsta galva.

Rusijoje, Lavrentijaus metraščiuose 1113 metais pasirodė Lietuvos vardas, kai buvo aprašomos to meto aktualijos. Nuo XV a. Aukštaitija ir Žemaitija daug kartų minima Vytauto laiškuose.

Nuo XV a. aptinkami pirmieji aiškinimai, iš kur radosi lietuvių kalba. Janas Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ keliose vietose užsimena apie lietuvių kilmę ir kalbą: „lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, o Lietuva iš italų“. Šią mintį išlaikė ir „Lietuvių ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštis“, kuriame pasakojama legenda apie Palemoną.

XVI a. sklandė gyva idėja, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, XVII a. Vijūkas Kojalavičius dar pratęsė, kad lietuviai kilę iš romėnų. 1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba pasirodė (dar ne mokslinė) Danieliaus Kleino „Lietuvių kalbos gramatika“, kurią rašydamas daugiausia rėmėsi lotynų kalbos gramatikų tradicine schema bei kai kuriomis graikų ir hebrajų kalbų gramatikomis.

XVIII a. Pilypas Ruigys parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“. Šiuo veikalu toli į šoną nebuvo nueita, nes lietuvių kalba daugiausia sieta su graikų kalba. Jis sudarė 400 žodžių žodynėlį, kuriame surašė panašius žodžius. Be to dar bandė aiškinti kai kurių lietuvių kalbos žodžių kilmę.

XIX a. pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas) parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. Tai buvo ne mokslinė knyga, kurioje jis neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kėlė mintį, kad lietuvių kalba yra savaiminė, o kitos kalbos atsirado iš jos. Ši knyga buvus lietuvių savimonės kėlimas.

XX a. J. Basanavičius parašė knygą „Apie trakų – frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“. Ši knyga mūsų protėvynę iškėlė į Balkanų pusiasalį. Basanavičių sukritikavo Kazimieras Būga. 1969 metais bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas apgynė šią mintį veikale „Trakų – dalų studijos“. Jis nurodė 200 žodžių, kurie yra giminiški Trakų – dalų kalboms ir baltų kalbai.

XX a. 9 dešimtmetyje (apie 198…) buvo atlikti kasinėjimai Nemuno žemupyje (Tauragėje) ir rasta daug radinių, kurių neturi nei slavai, nei germanai (jokios kaimyninės šalys), bet kaip tik reabilituoja tai, apie ką buvo rašęs Basanavičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius – lietuvių kalbininkas, kunigas. Gimė netoli Kvėdarnos (Šilalės rajone), valstiečių šeimoje. Rašto mokėsi lenkiškoje Rietavo pradinėje mokykloje, paskui Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuvių kalbą čia jam dėstė A. Baranauskas, su kuriuo dėl rašybos ar terminologijos klausimų Jaunius susikirsdavo. Abu buvo užsispyrėliai ir nė vienas nenorėjo nusileisti. „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi!- netekęs kantrybės sušukdavo A. Baranauskas. „O gal ir mokysiu,“ – piktai burbėdavo K. Jaunius. Šie žodžiai išsipildė.

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą