Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Šio straipsnio tikslas – pateikti pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą iki lyginamosios kalbotyros.

Lietuvių kalba atsirado iš rytinių baltų šakos. Iš rytinių baltų atsiradę ir latviai, o prūsai – iš vakarų. Klasifikaciją papildė Pjetras Umbertas Dinis – italų kalbininkas ir baltistas. Rytų ir vakarų baltai išsiskyrė IV – III a. pr. Kr ., o apie atskiras lietuvių ir latvių kalbas galima kalbėti tik apie VII – VIII a. po Kr.

Aisčiai buvo pirmieji protėviai, kurie pateko į istorinius šaltinius 98 m. eros metais. Publijus Kornelijus Tacitas etnografiniame veikale „Germanija“ pamini juos (aisčiai = baltai). Aisčių vardas kilęs iš vandenvardžio. Apie 550 metus pasirodė gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų arba gotų kilimą ir jų žygius“, kuriame taip pat yra minimi aisčiai. Romėnų karaliaus laiške jie irgi minimi dėkojant už gintarą. Tuo laiku aisčiai dar vadinti taikingais. Apie 830 metus paskutinį kartą randamas jų vardas, kai buvo išleistas Pauliaus Orozijaus veikalas „Pasaulio istorija“, kuriame buvęs įdėtas vieno keliautojo pasakojimas apie aisčius, jų papročius ir mirusiųjų deginimą.

Nuo IX a. aiščių vardo nebelieka, juos kiek vėliau pakeičia baltai (vartojama kaip aisčių sinonimas). Baltų vardas atsirado tik XIX a. viduryje (1845 metais), kai buvo sukurtas vokiečių kalbininko ir baltisto G. H. F. Neselmano. Veikale „Senovės prūsų kalba“ jis pirmą kartą ir pavartojo terminą baltai. Tuo tarpu Lietuvos vardas paminėtas tik 1009 metais Kvedinburgo analuose „Lituae“ (Litve). Juose rašoma apie misionieriaus Brunono misiją krikštyti lietuvius, bet to nespėjus padaryti, jam nukirsta galva.

Rusijoje, Lavrentijaus metraščiuose 1113 metais pasirodė Lietuvos vardas, kai buvo aprašomos to meto aktualijos. Nuo XV a. Aukštaitija ir Žemaitija daug kartų minima Vytauto laiškuose.

Nuo XV a. aptinkami pirmieji aiškinimai, iš kur radosi lietuvių kalba. Janas Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ keliose vietose užsimena apie lietuvių kilmę ir kalbą: „lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, o Lietuva iš italų“. Šią mintį išlaikė ir „Lietuvių ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštis“, kuriame pasakojama legenda apie Palemoną.

XVI a. sklandė gyva idėja, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, XVII a. Vijūkas Kojalavičius dar pratęsė, kad lietuviai kilę iš romėnų. 1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba pasirodė (dar ne mokslinė) Danieliaus Kleino „Lietuvių kalbos gramatika“, kurią rašydamas daugiausia rėmėsi lotynų kalbos gramatikų tradicine schema bei kai kuriomis graikų ir hebrajų kalbų gramatikomis.

XVIII a. Pilypas Ruigys parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“. Šiuo veikalu toli į šoną nebuvo nueita, nes lietuvių kalba daugiausia sieta su graikų kalba. Jis sudarė 400 žodžių žodynėlį, kuriame surašė panašius žodžius. Be to dar bandė aiškinti kai kurių lietuvių kalbos žodžių kilmę.

XIX a. pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas) parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. Tai buvo ne mokslinė knyga, kurioje jis neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kėlė mintį, kad lietuvių kalba yra savaiminė, o kitos kalbos atsirado iš jos. Ši knyga buvus lietuvių savimonės kėlimas.

XX a. J. Basanavičius parašė knygą „Apie trakų – frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“. Ši knyga mūsų protėvynę iškėlė į Balkanų pusiasalį. Basanavičių sukritikavo Kazimieras Būga. 1969 metais bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas apgynė šią mintį veikale „Trakų – dalų studijos“. Jis nurodė 200 žodžių, kurie yra giminiški Trakų – dalų kalboms ir baltų kalbai.

XX a. 9 dešimtmetyje (apie 198…) buvo atlikti kasinėjimai Nemuno žemupyje (Tauragėje) ir rasta daug radinių, kurių neturi nei slavai, nei germanai (jokios kaimyninės šalys), bet kaip tik reabilituoja tai, apie ką buvo rašęs Basanavičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas buvo atliktas vienoje Vilniaus mokykloje, 7c klasėje stebint vieną vidutiniškai besimokantį berniuką. Saugodama mokinio privatumą neviešinsiu tiriamojo vardo ir pavardės, neminėsiu mokyklos pavadinimo ir kitų svarbių detalių, kurios galėtų vienaip ar kitaip išduoti tiriamąjį asmenį. Straipsnyje mokinys bus vadinamas tiesiog X.

Atlikdama šią užduotį supratau, koks svarbus ir sudėtingas yra mokytojo darbas su mokiniais, nes kiekvienas jų yra vis kitoks, skirtingas ir individualus.

Aš manau, kad šis mano atliktas tyrimas bus reikšmingas ne tik man, bet kitiems žmonėms (dėstytojams, kurie mokys studentus – būsimus mokytojus, taip pat būsimiems ir esamiems mokytojams).

Duomenų apie mokinį rinkimas. Duomenys apie septintos klasės mokinį X buvo rinkti keliais būdais ir keliais etapais:

a) pirmuosius duomenis apie jį rinkau stebėdama jo elgesį su klasės draugais, su mokytojais (jų auklėtoja) pertraukų ir pamokų metu, per pirmąsias klasės valandėles, taip pat jam atsakinėjant;

b) stebėjau mokinio lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuviniuose atliekamas užduotis;

c) trečiasis žinių apie mokinį rinkimo būdas buvo auklėtojos pasakojimas apie jo mokymąsi ir elgesį  per kitas pamokas;

d) taip pat apie mokinį X ir jo mokymąsi daug sužinojau iš dienyne turimų jo mokomųjų dalykų pažymių;

e) mokinį stebėjau vesdama kalbos ir literatūros pamokas 7c klasėje;

f) galiausiai mokiniui buvo pateikta atsakyti anketa, kurioje jis turėjo nurodyti, jo manymu, teisingus atsakymus apie klasę ir mokytojo darbą (žr. Priedą ). (Anketa pridedama).

Duomenų apie mokinį analizė.
(Duomenų analizė atlikta pagal duomenų rinkimo etapus):

a) Mokinys per pertraukas su savo draugais bendravo kaip ir kiekvienas tos klasės berniukas. Tai,  ką galima spręsti iš mokinio elgesio pamokų metu – jis priklausydavo nuo to, kokia pamoka būdavo vedama: jei tai būdavo lietuvių kalbos pamoka, jis rodydavo dėmesį ir bandydavo dalyvauti pamokoje, tačiau jei pamoka būdavo literatūros, jo dėmesys būdavo sutektas tik ties kūrinio skaitymu, o analizuojant ir atsakinėjant į klausimus jis tapdavo „neišjudinamas“.

b) Išanalizavus sąsiuvinius ir susiejus jau turimas žinias apie berniuko mokymąsi, pastebėjau vieną labai svarbų dalyką – jis mielai rašo rašinėlius, jei reikia, ir kontrolinius darbus (tiesiog viską, kas privalu, jei tai vyksta klasėje, nes namų darbų neruošia), tačiau daro labai daug klaidų ir kartais net visai elementarių, todėl galima sakyti, kad jis turi mokymosi spragų iš žemesniųjų klasių, kurios tikriausiai labai stipriai veikia ir dabartinį mokymosi lygį.

c) Pasak septintokų auklėtojos, berniukas nėra blogas mokinys, tačiau jam mokykloje yra nuobodu. Tam yra keletas priežasčių. Septintokas turi spragų iš pradinių klasių, taip pat yra mokomųjų dalykų, kurie jam nepatinka, be to, ir ne visi mokytojai stengiasi mokinius sudominti savo mokomuoju dalyku, ne visi padeda užpildyti mokymosi spragas. Žinoma, dažnu atveju ir mokinys nerodo pastangų mokytis.

d) Septintoką X pagal trimestrinius pažymius būtų galima priskirti prie vidutiniškai besimokančių mokinių. Jo turimų dalykų pažymiai ir praleistos pamokos matyti lentelėje:

Kaip rodo trimestriniai pažymiai, mokiniui geriausiai sekasi praktiniai dalykai (kūno kultūra, technologijos, biologija, dailė), kiek mažiau kalbos, fizika, o iš vis prasčiausiai matematika – tikslusis mokslas, iš kurio abiejuose trimestruose išeina neigiami pažymiai. Mokinio mokymuisi čia įtakos turi jo nedėmesingumas pamokų metu, be to, jam nuolat reikalingas mokytojo dėmesys, pastovi kontrolė, kad reikiamu momentu, kur esama mokymosi spragų, mokytojas galėtų paaiškinti, užrašyti, leisti jam pačiam pakartoti vieną ar kitą išaiškintą taisyklę ar pavyzdį. Iš to, ką rodo mokomųjų dalykų pažymiai, galima sakyti, kad, regis, matematikos mokytojas su šiuo mokiniu ir net su visa klase dirba labai atsainiai, nepakankamai domisi grįžtamuoju ryšiu, netinkamai ir neįdomiai veda pamokas, nes mokiniai išties nepajėgia suprasti, įsisąmoninti pateikiamas žinias. Vadinasi, šiuo atveju problema yra ne dėl mokinio kaltės, o dėl mokytojo. Visais kitais atvejais tikėtina, kad pats mokinys per mažai stengiasi suprasti vieno ar kito dalyko medžiagą.

Motyvaciją mokytis lemia ir lankomumas. Palyginus su pirmuoju semestru, pamokų nelankymas padvigubėjo ir per tris mėnesius iš viso mokinys X praleido apie 60 pamokų (per mėnesį apie 20, iš kurių daugiausia matematikos ir lietuvių kalbos). Taigi, pamokų praleidimas proporcingas dalyko pažymiui ( kuo daugiau pamokų yra praleidžiama, tuo trimestrinis pažymys žemesnis). Taip pat su nelankymu yra susijęs ir kitas veiksnys – kuo daugiau nelankyta pamokų, tuo mažiau gaunama žinių, kuo mažiau žinių gaunama – tuo mažesnė motyvacija mokytis, nes nesupratus vieno dalyko, tolimesnis darosi dar labiau nesuprantamas, ir taip kuo toliau, tuo daugiau randasi mokymosi ir žinių spragų.

e) Mokinį stebėjau vesdama pamokas, kurių metu teko ne vieną sykį prieiti prie mokinio X ir jam vis ką nors paaiškinti daugiau nei kitiems mokiniams. Akivaizdu tik viena – šio mokinio motyvacija mokytis labai daug priklauso nuo mokytojo motyvacijos įtaigiai ir įdomiai mokyti. Toje klasėje išbandžiau įvairius sudominančio mokymo būdus, taip pat derinau individualų ir grupinį darbą, ir pastebėjau, kad mokinys X labiau įsijungia į darbą, kai yra dirbama individualiai, tačiau ne bet kaip, o kai dirbama labiau su juo, kai prie jo nuolat būnama ir jam patariama, pamokoma, paaiškinama, arba kai dirbama su visa klase, bet dėmesys skiriamas būtent jam, t.y. prašoma jo paskaityti, ką nors sukurti, pasakyti teisingą atsakymą ar kt.

f) Mokiniui X buvo pateikti per klasės valandėlę klausimai, į kuriuos jis atsakė gan nuoširdžiai, nes buvo sudarytos sąlygos jam vienam aptarti jų klasėje vykstantį mokytojo darbą ir pasakyta, kad mokytojas to nežinos, todėl jokiais būdais negalės jam pakenkti, o klasės draugams apie tai taip pat bus nepranešta.

Šiame klausimyne mokinys tik į keletą klausimų tegalėjo atsakyti „visiškai sutinku“ arba „visiškai nesutinku“. Taigi, kategoriškumas jam nėra būdingas, jis labiau nuosaikus ir besirenkantis viduriuką, ar atsakymus netoli nuo jo nutolusius. Iš 17 pateiktų klausimų net 8 (beveik pusę) atsakė „nei sutinku, nei nesutinku“ – tai rodo jo dvejones, galbūt nepasitikėjimą savo nuomone, o taip pat, apibūdina ir jo pastangas bei darbą pamokose.

Į teiginį „Jei stengiuosi, paprastai susidoroju su klasės darbu.“ apibraukė skaičių „3“. Vadinasi, jis nėra visiškai tikras dėl to, ką veikia mokykloje, ir ne itin motyvuotai mokosi, atlieka klasės darbus (namų darbų, bent jau lietuvių kalbos ir literatūros, neruošia), lanko pamokas, arba lanko tik tų dalykų pamokas, kurie itin gerai sekasi ir patinka. Čia galima minėti ir klausimą apie mokymosi sunkumus – atsakymas vėlgi yra „3“ – jis pats nelabai gali atsakyti, ar labai sunku, ar per lengva, nes iš tiesų, kaip matėme trimestrų pažymių lentelėje, pažymiai labai svyruoja ( yra dalykų, kurie sekasi ir tikriausiai patinka, jų ir pamokas labiau lanko, ir yra mokomųjų dalykų, kurie neįdomūs, tad motyvacija juos mokytis ir sunkumas nuo to priklauso).

Atlikus tyrimą galima daryti tokias išvadas:

1. Mokinio motyvaciją mokytis lemia mokytojo motyvacija mokyti ir sudominti mokomuoju dalyku.

2. Mokinio X motyvacija mokytis labai priklauso ir nuo to, kiek mokytojas pamokos metu individualiai skiria šiam mokiniui dėmesio, ir kiek jis su juo dirba aiškindamas bei padėdamas suvokti išdėstytą medžiagą bei priminti tuos dalykus, kurių jau buvo mokytasi.

3. Mokomųjų dalykų pažymiams ir mokinio žinioms įtakos turi jo paties domėjimasis, susikaupimas pamokų metu ir aktyvumas, taip pat praleidžiamų pamokų skaičius, kuris mažina motyvaciją mokytis.

REKOMENDACIJOS MOKINIUI, IR MOKYTOJAMS.

1.Pačiam  mokiniui X rekomenduočiau stengtis nepraleisti pamokų, net jei jos dėl kokių nors priežasčių nepatinka ar yra neįdomios. Taip pat, labiau pasitikėti savo jėgomis ir aktyviau dalyvauti pamokose bei po pamokų (atlikti namų darbus, aiškintis, kas yra neaišku ir pamažu užpildyti turimas spragas).

2. Mokytojams norėčiau patarti dirbti ne tik „kalvio“, bet ir „menininko“ darbą. Pamokose yra labai svarbu ne tik pateikti mokiniams žinių, bet ir visi jų pateikimų būdai, kuriais mokiniai skatinami dirbti, domėtis, kurti, aktyviai dalyvauti. Be to, reikėtų nepamiršti ir grįžtamojo ryšio – jis taip pat labai svarbus (ir ne tik kontrolinių metu, bet ir pamokose). Dirbant pamokose, derėtų nepamiršti klasės ir kiekvieno mokinio atskirai, nes juk kiekvienas jų – individualybės, o ir jų suvokimo lygiai skiriasi, todėl vieniems užtenka vieno paaiškinimo, o kitiems ir dviejų mažai.

____________________________________________________________

Priedas:

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas

Ar lietuvio širdį nuolat spaudžia nuliūdimas?

2010 metų lietuvių kalbos egzamine viena iš užduočių buvo samprotavimo rašinio rašymas tema „Ar lietuvių širdį nuolat spaudžia nuliūdimas“. Kaip pagalba mokiniui buvo pateiktos kelios mintys:

Maironio eilėraščio „Sunku gyventi“ posmelis:

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;
Verkiame, meilės pančius pažinę;
Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;
Verkiame, karstą sau prisiminę.

Ir Tomo Venclovos mintis „Autoironija visada ar beveik visada yra kultūros stiprybės ženklas“ iš teksto „Kultūra ir jos fonas“.

Pasirinkusieji rašyti rašinį galėjo pasinaudoti šiomis mintimis ir pratęsti samprotavimus, arba pasinaudoti savąja patirtimi, skaitytomis knygomis, analizuotais kūriniais, kitų anksčiau išsakytomis mintimis.

Kad būsimiems abiturientams būtų kiek lengviau ruoštis egzaminams, pateikiu keletą mąstymo gairių, sukauptą medžiagą apie tai, kaip reiktų mąstyti, į ką atkreipti dėmesį, kad samprotavimo rašinys būtų rimtas, solidus, svarus ir nenuginčijamas. Tikriausiai analogiškos užduoties 2011 metų egzamine nebus, bet ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui pravartu pažvelgti į jau buvusias užduotis ir šio to dar pasimokyti.

„Širdį spaudžia nuliūdimas“ = yra nuliūdęs.

Turi sudėtingo tautos istorinio likimo atmintį;turi pagrindą nepasitikėti svetimais. Išgyvena egzistencinį liūdesį, būdingą kiekvienam mąstančiam žmogui. Ramus, šiaurietiškai santūrus  – išlaiko pusiausvyrą tarp proto ir jausmų.
Gilus žmogus – jam svarbi ne išorė, o tai, kas slypi žmogaus širdyje. Poetiškas, mąslus stebėtojas, linkęs į individualizmą.
Liūdna, graudi lietuvių literatūra; net romanai lyriški ir melancholiški. LIETUVIS NULIŪDĘS? Išgyvena vertybių krizę – nusigeria, žalojasi, žudosi.
Jį užaugino poetiškos ir elegiškos dainos – jis romus, švelnus, jausmingas. Pavydus – nuliūstamatydamas kito žmogaus gerovę.
Kaip Rūpintojėlis– susirūpinęs, susimąstęs dėl šios žemės vargų… Prarado gyvenimo prasmę, savivertę, orumą; nesididžiuoja būdamas lietuvis.
Jaučiasi mažas, negalintis prisiimti atsakomybės už savo likimą; pasyvus, bejėgis, be vilties, dažnai puola į depresiją… Pavargęs nuo gyvenimo pesimistas – niekuo nepasitiki, nusivylęs politika, pilietiškai nebrandus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė
Meno kūrinys literatūros procese

Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba.

Tikslai
:

1.    išmokyti linksniuoti neveikiamuosius dalyvius;
2.    supažindinti su neveikiamosios rūšies dalyvių daryba;
3.    lavinti neveikiamosios rūšies dalyvių darybos įgūdžius.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas.

Literatūra:

1.    Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. – V., 1997.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką mokiniai mokėsi dalyvių rašybos, buvo apibendrintas veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas.

Ši pamoka bus skirta neveikiamosios rūšies dalyvių laikams ir jų darybai aiškinti.

Kitą pamoką bus gilinamos praeitos pamokos žinios, apibendrinti dalyvių laikai ir daryba.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.

1. Patikriname namų darbus. Mokiniai namie turėjo atlikti 338 pratimą raštu.
2. prašau mokinių pasakyti keletą neveikiamųjų dalyvių pavyzdžių (pvz.: nešamas, ištrauktas, kuriamas, mylimas ir t.t.);
3. Klausiu, kiek laikų turi veikiamieji dalyviai ir kiek neveikiamieji dalyviai (pvz.: veikiamieji turi visus laikus – 4, neveikiamieji tik tris – neturi būtojo dažninio laiko).

II. Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau pagrindinius šios pamokos tikslus:

a) neveikiamosios rūšies dalyvių laikai;
b) neveikiamosios rūšies dalyvių daryba.

2. Mokiniams paaiškinu, kad per šią pamoką turime įvykdyti šiuos tikslus.

III. Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai:

a)    kaip atrodytų neveikiamasis dalyvis „pučiamas“ visais laikais? (pvz.: pučiamas, pūstas, pūsimas);
b)    aiškinu, o mokiniai žymisi sąsiuviniuose: „Neveikiamieji dalyviai reiškia daikto ypatybę, kylančią iš kito veikėjo veiksmo. Jie turi tris laikus“).

2. Dalinis įtvirtinimas:

a) mokytojas sako keletą esamojo, būtojo ir būsimojo laiko neveikiamųjų dalyvių, o mokiniai rašosi sąsiuviniuose ir nurodo prie kiekvieno jų, koks laikas (pvz.: būsimas, laukiamas, nešta, mylėtus, dirbtuose, rašomais, mylimoje ir t.t );
b) išlinksniuokite neveikiamosios rūšies dalyvį pučiamas esamajame ir būtajame laike.
c) keli mokiniai perskaito, kaip atliko užduotį.

3. Neveikiamosios rūšies dalyvių daryba:

a)    klausiu, kaip atrodys neveikiamosios rūšies dalyvis „pučiamas“ būtajame laike (pvz.: pūstas, pūsta);
b)  paaiškinu, kad neveikiamosios rūšies dalyviai kaip ir veikiamosios rūšies yra daromi iš pagrindinių veiksmažodžių formų, t.y.  pūs-ti, puč-ia, pū-tė; neveikiamieji būsimojo laiko dalyviai daromi iš to paties laiko veiksmažodžio 2-ojo asmens (galūnė išlieka), pridedant -mas, -ma.
c) lentoje mokytojas aiškina  kiekvieno laiko darybą, mokiniai žymisi sąsiuviniuose ir galvoja pavyzdžius (žr. Priedą Nr. 1).

IV. Žinių įtvirtinimas.

Mokiniai pagal analogišką pavyzdį parašo šių neveikiamųjų dalyvių laikus, kurių pagrindinės formos yra: stumti – stumia – stūmė, laukti – laukia – laukė, tūpti – tupia – tūpė, ginti – gena – ginė (pvz.: ginti bandą avių).

Taip pat atlieka raštu 350 pratimą iš vadovėlio pagal užduotį.

V.  Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Dar kartą pakartojame:

a)    neveikiamųjų dalyvių laikus;
b)    neveikiamųjų dalyvių laikų darybą.

2. Namų darbams užduodu padaryti raštu 347 pratimą iš vadovėlio.

Neveikiamosios rūšies dalyviai

__________________________

Kiti susiję 7 klasės pamokų planai:

Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (2 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (1 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka

Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba.

Tikslai:

1.    Gilinti mokinių žinias apie veikiamosios rūšies dalyvio linksniavimą;
2.    Išmokyti rašyti vyriškosios giminės dalyvių vardininko galūnes;
3.    Lavinti linksniavimo įgūdžius.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas.
Literatūra:

1.    Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. – V., 1997.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką mokiniai buvo supažindinti su veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimu, būdingomis linksnių galūnėmis, atliko keletą pratimų, kur reikėjo dalyvius derinti su daiktavardžiais gimine, skaičiumi ir linksniu.

Šią pamoką bus pakartota praeitos pamokos medžiaga, taip pat gilinamos žinios apie veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimą.

Kita pamoka bus skirta neveikiamosios rūšies dalyvių laikams ir jų darybai aiškinti.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.
1. Patikriname namų darbus. Mokiniai namuose turėjo atlikti 332 pratimą raštu iš vadovėlio.
2. Klausiu mokinių, ką jie prisimena iš praeitos pamokos apie veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimą (pvz.: būtojo dažninio laiko dalyviai linksniuojami taip kaip ir būtojo kartinio).

II. Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau pagrindinius šios pamokos tikslus:

a) dalyvio vardininkų rašyba;
b) dalyvio linksniavimas.

2. Mokiniams paaiškinu, kad per šią pamoką turime įvykdyti šiuos tikslus.

III. Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Dalyvio vardininkų rašyba:

a)    kaip manote, kuo ypatinga yra vyriškosios giminės dalyvio vardininkų rašyba?
b)    lentoje parašau kelis dalyvius vardininko linksniu: matąs / matą,  mylįs / mylį, nešęs / nešę;
c)    paaiškinu, kad dalyviai yra vieninteliai lietuvių kalbos žodžiai, kurių vyriškosios giminės vardininko galūnėje rašome nosinę raidę.

2. Dalinis įtvirtinimas:

a)    mokiniai galvoja po 5 dalyvių vardininkus ir galūnes apibraukia;
b)    keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį;
c)    atlieka iš vadovėlio 333 pratimą raštu, išrenka vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos dalyvių vardininkus, pažymi galūnę ir nurodo laiką;
d)    keletas mokinių perskaito, kaip atliko pratimą;
e)    atlieka pratimą, kurį išdalina mokytojas (žr. Priedą Nr. 1);
b) keli mokiniai perskaito, kaip atliko pratimą.

3. Dalyvio linksniavimas:

a)    klausia, kokie vienaskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale (pvz.: vns. vyr. g.  V. / G. ; mot. g. G.)
b)    kokie daugiskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale? (pvz.: tik dgs. V.
c) lentoje mokytojas rašo veikiamosios rūšies dalyvį „dirbąs“ ir jį linksniuoja visais laikais (žr. Priedą Nr. 2);
d) mokiniai rašo tą patį sąsiuviniuose, pasibraukia įsidėmėtinas rašybos vietas.
e) primenu, kad būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai yra linksniuojami kaip būtojo kartinio laiko dalyviai, o būsimojo laiko dalyviai, kaip esamojo laiko.

IV. Žinių įtvirtinimas.

Mokiniai atlieka 335 pratimą iš vadovėlio, įrašo praleistas raides.

V.  Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Dar kartą pakartojame:

a)    kokia yra dalyvių vardininkų rašyba;
b)    dalyvių linksniavimo sunkumai.

2. Namų darbams užduodu 338 pratimą.

Priedas Nr. 1

Parašykite dalyvių daugiskaitos vardininką:

bąląs –
tempiantis –
mesdavęs –
ūždavęs –
metęs –
čiuošiąs –
čiuožiąs –
kentęs –
tempiąs –
tylintis –
mesiąs –
nešdavęs –
lysiąs –
lįsiąs –

Su trimis daugiskaitos dalyvių vardininkais sugalvokite po sakinį:

Priedas Nr. 2

linksniavimas

linksniavimas-2

__________________________

Kiti susiję 7 klasės pamokų planai:

Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (2 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (1 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka