Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 dieną Anykščiuose valstiečių šeimoje. Jis buvo Lietuvos poetas, kalbininkas ir Seinų vyskupas. Baranauskas palaidotas Seinų katedroje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje).

A. Baranauskas dirbo raštininku, buvo Varnių seminarijos auklėtinis ir Peterburgo dvasinės akademijos kunigų seminarijos auklėtinis. Tobulinosi Romos, Miuncheno universitetuose, dirbo Kauno kunigų seminarijoje, dėstytojavo dvasinėje akademijoje: dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (pamokslų sakymo meną) bei teologiją. Baranauskas buvo pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas kunigų seminarijoje. Tai sutapo ir su Motiejaus Valančiaus siekiais – lietuvinti dvasininkiją.

Baranauskas pasižymėjo kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas. Jis laikomas dialektologijos (mokslo apie tarmes) pradininku Lietuvoje. Rašė lietuvių kalbos gramatiką, bet nebaigė, sukūrė tokius dabar plačiai vartojamus terminus kaip: būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, žodynas, tarmė, sakinys, rašyba ir taisyklė.

Pasižymėjo kaip matematikas, kartais net yra vadinamas pirmuoju Lietuvos matematiku. Jį ypač domino begalybės problema, o vienas iš siekių buvęs – matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį.

A. Baranauskas pasižymėjo ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Tai paskutinis jo darbas. Jis suspėjo išversti tris penktadalius Biblijos teksto.

Tačiau Antanas Baranauskas buvo ir liko poetas. 1863 m. sukilimas sudaužė jo mūzą, pakeitė gyvenimą. Kai jis lankėsi užsienyje, jo brolius ištrėmė į Sibirą. Atsisveikindamas su poezija tuo metu parašė eilėraštį „Ko gi maudžia man širdelę“. Senatvėje prie eiliavimo sugrįžo – eiliavo religines giesmes.

Eiliuoti pradėjo anksti ir pradžioje lenkiškai net parengė rinktinę. Vėliau ėmė rašyti lietuviškai. Vienas iš įdomesnių faktų yra išlikęs ir išleistas A. Baranausko dienoraštis, rašytas nuo 18 iki 21-erių metų. Iš jo darosi aišku, kad Baranauskas buvo labai savikritiškas.

Antano Baranausko mūza buvo poetė Karolina Praniauskaitė, skatinusi jį tobulėti kaip poetą. Šių ir kitų aplinkybių dėka dvidešimt penkerius metus perkopęs poetas buvo parašęs visus reikšmingiausius savo kūrinius: keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), parašytas rytų aukštaičių anykštėnų tarme. Po kelių metų „Anykščių šilelis“ buvo išspausdintas Ivinskio kalendoriuje, kuriame Baranauskas pasirašė Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu. Dainų rinkinį „Kelionė Peterburkan“ parašė atvykęs studijuoti į Peterburgą. Be šio rinkinio dar parašė „Pasikalbėjimą su Lietuva“ ir „Dievo rykštę ir malonę“. Baranausko talentą įvertino net vyskupas Motiejus Valančius, kuris Baranausko giesmes vėliau įdėjo į savo giesmių rinkinį.

„Anykščių šilelis“ buvo parašytas norint įrodyt, kad lietuvių kalba nėra prastuolių kalba ir yra tinkama kūrybai. Poemai būdingi ilgi periodai, patetiškos anaforos, kreipiniai, palyginimai, laipsniavimai, retoriniai sušukimai, kalbos žodynas. Ji laikoma žymiausiu silabinės eilėdaros kūriniu. Pateikiamos ir silabinės toninės eilėdaros užuomazgos, ypač daktilio metrai:

daktilio metrai
Atsiskleidžia kūrybinė jėga. Yra sakymo rėmai (pradžioje ir pabaigoje), aprašymuose išgyvenama ekstazė:

„Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.”

„Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
Prasideda pamažu šventa dienos byla.”

Baranauskas laikomas metaforinės meditacijos pradininku.

Pirmoji poemos dalis lyriškesnė, o antra – proziškesnė. Nubudusio miško scena – kulminacinė: „E, kad jau dienai brėkštant…“ Pirmoje dalyje vyrauja mitinis laikas, antroje – istorinis.

„Anykščių šilelyje“ nėra siužeto, yra tik aprašymas:

„Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.
Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.
Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja,
Ėgi srove teškena upelė šventoja.
Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;
Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
Ėgi antys ,,pry! pry! pry!” priskridę int liūną;
Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
,,Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?”
Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.”

Baranauskui, kaip ir visiems romantikams būdinga iškelti praeitį niveliuojant dabartį. Jam artimas nesugrąžinamas praeities ilgesys. Baranauskas laikomas vienas pirmųjų tautinio romantizmo kūrėjų. Poemoje buvo panaudota tautosakinė medžiaga („Eglė žalčių karalienė“, dainos, patarlės, posakiai).

Lindė Dobilas Baranauską yra pavadinęs lietuviškuoju Homeru. Jis pirmasis suformavo istorinės Lietuvos sampratą.
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas – lietuvių poetas, kalbininkas, be galo prieštaringa asmenybė. Iš pradžių Baranauskas rašė: „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai man lietuviškai krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos man lietuviškai širdin kliudė.“, senatvėje nuo lietuvybės ėmė tolti. Keturių eržilų karieta važinėdamas net lietuviškai kalbėti privengė, o neretai lietuviškai prakalbintas lenkiškai atsakydavo. Netgi 1897 m. išvykdamas vyskupauti į Seinius ir atsisveikindamas su Kauno kunigų seminarijos klierikais sakė: „Aš – lenkas, jūs – žemaičiai“.

Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.

Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.

Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2)  lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.

Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten  („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.

1898 m. Sankt Perburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.

Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.

Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Būdvardžio linksniavimas ir rašyba – 5 klasės lietuvių kalbos pamoka

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Būdvardžio linksniavimas ir rašyba.

Tikslai:

1. Mokėti linksniuoti būdvardžius.
2. Gebėti nustatyti tinkamą būdvardžio linksnį.
3. Mokėti taisyklingai rašyti būdvardžius.

Tipas. Mišrus.

Mokymo būdai ir priemonės: mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas, praktinės užduotys.

Literatūra:

1. Kadžytė-Kuzavinienė L. Rašyba mokykloje. – K., 1997.
2. Lietuvių kalbos pratimai 6 klasei. – V., 2001.
3. Sirtautienė J. Lietuvių kalbos pratimai 5-6 klasei.- V., 2000.

PAMOKOS SITUACIJA

Mokiniai praėjusią pamoką mokėsi pagrindinių gramatinių būdvardžio požymių: giminės, skaičiaus, linksnio, laipsnio. Namų darbams buvo skirta atlikti pratimų. Šią pamoką patikrinsime namų darbus ir tęsime pamokų ciklą apie būdvardį: būdvardžio linksniavimas ir rašyba. Kitose pamokose bus pakartota ir rašomas kontrolinis darbas.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.

1. Tikriname namų darbus (pvz.: Sirtautai J., V., V. V. Lietuvių kalbos vadovėlis 5 klasei, p. 142, 337, 340 pratimas; Sirtautienė J. Lietuvių kalbos pratimai 5-6 klasei, p. 125, 296 pratimas): mokiniai skaito po sakinį ir pasako, kokios giminės, skaičiaus, linksnio ir laipsnio yra būdvardis.
2. Patikrinus namų darbus, prisimenama, kurios kalbos dalys yra kaitomos (vienos iš kaitomų kalbos dalių yra daiktavardis ir būdvardis).
3. Aiškinamės, ką reiškia žodis kaitomos (kaitomos gimine, skaičiumi, linksniu, t. y. gramatiniai požymiai keičiasi priklausomai nuo jų vietos šalia kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, veiksmažodžio).
4. Akcentuoju, jog praėjusią pamoką kalbėjome apie būdvardžio derinimą su daiktavardžiu.
5. Atliekame pratimą iš vadovėlio (Sirtautai J., V., V. V. Lietuvių kalbos vadovėlis 5 klasei, 344 pratimas).
6. Mokiniai linksniuoja būdvardį ir daiktavardį greta.

II. Naujos medžiagos aiškinimas.

1.    Linksniavimas ir rašyba:

a) prašau palyginti daiktavardžių ir būdvardžių linksniavimą; kurių linksnių galūnės skiriasi?
b) išlinksniavę mokiniai nustato, jog skiriasi vienaskaitos naudininkas, vietininkas, šauksmininkas; daugiskaitos vardininkas, naudininkas, šauksmininkas,
c) pabrėžiu, jog visų būdvardžių vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko galūnė -am arba -iam: juodam, šviesiam, mediniam.

2. Dalinis įtvirtinimas:

a) rašau lentoje atitinkamo linksnio būdvardį (Priedas Nr. 1),
b) mokiniai, kviečiami po vieną, pasako būdvardžio giminę, skaičių, linksnį ir laipsnį.

III. Žinių įtvirtinimas.

Išdalinu lapus su užduotimi įrašyti praleistas raides (galimi įvairūs variantai). Kai mokiniai atlieka užduotį, aiškinamės, kokią būdvardžio galūnę įrašė, kokios tas būdvardis giminės, skaičiaus, linksnio.

IV. Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Pakartojame, kuo skiriasi būdvardžių ir daiktavardžių linksniavimas.
2. Namų darbams skiriu atlikti pratimą iš vadovėlio: Sirtautai J., V., V. V. Lietuvių kalbos vadovėlis 5 klasei, p. 144, 347 pratimas. Jį pakoreguoju: penkis būdvardžių ir daiktavardžių junginius išlinksniuoti.

__________________________

PRIEDAS NR. 1.

Mažas – būdv., vyr. g., vns. V., nelyg. l.
Balta – būdv., mot. g., vns. V., nelyg. l.
Aukštesni – būdv., vyr. g., dgs. V., aukštesnysis l.
Puikiausių (mergaičių) – būdv., mot. g., dgs. K., aukščiausiasis l.
Ilgam – būdv., vyr. g., vns. N., nelyg. l.
Švariau – būdv., bevard. g., aukštesnysis l.
Pikčiausia – būdv., bevard. g., aukščiausiasis l.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Dalyvių rūšys (2 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (1 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka

Straipsnio autorė Moksliukė

Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka

DETALUS PAMOKOS PLANAS

PAMOKOS METRIKA

Tema. Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba.

Tikslai:

1.    Gilinti mokinių žinias apie veikiamosios rūšies dalyvio linksniavimą;
2.    Išmokyti rašyti vyriškosios giminės dalyvių vardininko galūnes;
3.    Lavinti linksniavimo įgūdžius.

Tipas. Mišri.

Mokymo būdai ir priemonės: pokalbis, mokytojo aiškinimas, savarankiškas mokinių darbas.
Literatūra:

1.    Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. – V., 1997.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką mokiniai buvo supažindinti su veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimu, būdingomis linksnių galūnėmis, atliko keletą pratimų, kur reikėjo dalyvius derinti su daiktavardžiais gimine, skaičiumi ir linksniu.

Šią pamoką bus pakartota praeitos pamokos medžiaga, taip pat gilinamos žinios apie veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimą.

Kita pamoka bus skirta neveikiamosios rūšies dalyvių laikams ir jų darybai aiškinti.

PAMOKOS EIGA

I. Aiškinamoji – motyvacinė dalis.
1. Patikriname namų darbus. Mokiniai namuose turėjo atlikti 332 pratimą raštu iš vadovėlio.
2. Klausiu mokinių, ką jie prisimena iš praeitos pamokos apie veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimą (pvz.: būtojo dažninio laiko dalyviai linksniuojami taip kaip ir būtojo kartinio).

II. Temos ir tikslų skelbimas.

1. Per pertrauką lentoje užrašau pagrindinius šios pamokos tikslus:

a) dalyvio vardininkų rašyba;
b) dalyvio linksniavimas.

2. Mokiniams paaiškinu, kad per šią pamoką turime įvykdyti šiuos tikslus.

III. Naujos medžiagos aiškinimas.

1. Dalyvio vardininkų rašyba:

a)    kaip manote, kuo ypatinga yra vyriškosios giminės dalyvio vardininkų rašyba?
b)    lentoje parašau kelis dalyvius vardininko linksniu: matąs / matą,  mylįs / mylį, nešęs / nešę;
c)    paaiškinu, kad dalyviai yra vieninteliai lietuvių kalbos žodžiai, kurių vyriškosios giminės vardininko galūnėje rašome nosinę raidę.

2. Dalinis įtvirtinimas:

a)    mokiniai galvoja po 5 dalyvių vardininkus ir galūnes apibraukia;
b)    keli mokiniai paskaito, kaip atliko užduotį;
c)    atlieka iš vadovėlio 333 pratimą raštu, išrenka vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos dalyvių vardininkus, pažymi galūnę ir nurodo laiką;
d)    keletas mokinių perskaito, kaip atliko pratimą;
e)    atlieka pratimą, kurį išdalina mokytojas (žr. Priedą Nr. 1);
b) keli mokiniai perskaito, kaip atliko pratimą.

3. Dalyvio linksniavimas:

a)    klausia, kokie vienaskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale (pvz.: vns. vyr. g.  V. / G. ; mot. g. G.)
b)    kokie daugiskaitos linksniai turi nosines raides žodžio gale? (pvz.: tik dgs. V.
c) lentoje mokytojas rašo veikiamosios rūšies dalyvį „dirbąs“ ir jį linksniuoja visais laikais (žr. Priedą Nr. 2);
d) mokiniai rašo tą patį sąsiuviniuose, pasibraukia įsidėmėtinas rašybos vietas.
e) primenu, kad būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai yra linksniuojami kaip būtojo kartinio laiko dalyviai, o būsimojo laiko dalyviai, kaip esamojo laiko.

IV. Žinių įtvirtinimas.

Mokiniai atlieka 335 pratimą iš vadovėlio, įrašo praleistas raides.

V.  Apibendrinimas ir namų darbų skyrimas.

1. Dar kartą pakartojame:

a)    kokia yra dalyvių vardininkų rašyba;
b)    dalyvių linksniavimo sunkumai.

2. Namų darbams užduodu 338 pratimą.

Priedas Nr. 1

Parašykite dalyvių daugiskaitos vardininką:

bąląs –
tempiantis –
mesdavęs –
ūždavęs –
metęs –
čiuošiąs –
čiuožiąs –
kentęs –
tempiąs –
tylintis –
mesiąs –
nešdavęs –
lysiąs –
lįsiąs –

Su trimis daugiskaitos dalyvių vardininkais sugalvokite po sakinį:

Priedas Nr. 2

linksniavimas

linksniavimas-2

__________________________

Kiti susiję 7 klasės pamokų planai:

Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (2 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
Dalyvių rūšys (1 pamoka) – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka