XIX amžiaus Lietuva

XIX a. prasideda nuo 1795 m., t.y. nuo III Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, o  baigiasi apie 1904 m., kada įvyksta spaudos draudimo panaikinimas. Nuo 1918 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Antroji XIX a. pusė (1864 m.) – tai spaudos draudimo pradžia. Tuo metu Europoje tvarką vykdė kelios valstybės: Vokietija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Rusija, šiek tiek Osmanų imperija. 1789 m. įvyksta Prancūzijos revoliucija, Europą supurto Napoleono žygiai, kurių tikslas – sukurti imperijas. Lietuvoje Napoleonas buvo laikomas romantine figūra, jis atnešė lūkesčius, kad galbūt pavyks atkurti LDK.

1815 m. įvyko Vienos kongresas, po kurio iki pat XVIII a. šeimininkavo Austrija, Anglija, Rusija (kaip imperijos). 1870 m. po karų susivienija Italija, 1871 m. į imperiją susivienija Vokietija. XIX a. antroje pusėje iš Osmanų imperijos išsiveržia Serbija, Rumunija, Albanija, Bulgarija. Anglijos pusėje sustiprėja Airija. Ima bruzdėti čekai ir slovakai, nerimsta lenkai ir lietuviai. XIX a. tautiniu pagrindu ima kurtis valstybės. Neatsilieka ir Lietuva.

Po 1831 metų Lietuvos pavadinimas ištrintas iš Europos ir Rusijos žemėlapio, etninės Lietuvos žemės vadinamos šiaurės vakarų kraštu (Vilniaus ir Kauno gubernijos). Suvalkų gubernija priklauso lenkų autonomijai. Kaip tik čia buvo sąlygos formuotis inteligentijai: lietuvių kalba nebuvo išguita iš mokyklų, spaudos draudimas čia negriežtas. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių kalba.

Apie LDK sukūrimą buvo kalbama visą XIX a. Dar prieš 1918 m. bandoma įtraukti į Lietuvą ir latvius, bet po 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse ribose.

Skiriamos dvi idėjos, kurios kamavo XVIII a. „protus“ – nacionalinė ir liberalinė. Viena reikalavo tautoms lygių teisių, kita – lygių teisių socialiniame gyvenime. XX a. šiomis idėjomis nusivilta, tačiau iki tol buvo aktualu samprotauti remiantis laisvės, brolybės, lygybės idėjomis, bandytos net įgyvendinti.

XIX a. antroje pusėje 1861 m. Kauno gubernijoje gyveno daugiau nei milijonas gyventojų, iš kurių 88% buvo lietuviai, kiti – 10 % žydai, rusai, lenkai. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Iš jų apie 52% buvo lietuviai, o kiti rusai (apie 22 %), lenkai (apie 18 %), žydai (apie 9 %). Vėliau lietuvių dar sumažėjo. Miestiečių dauguma buvo žydai, taip pat daug rusų ir lenkų. Daugiausiai lietuvių gyveno kaime (apie 90 %).

XIX a. – tai okupacijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo laikas. 1815 m. Lietuva galutinai atsiribojo nuo Rusijos, bet ją okupavo Vokiečiai. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje beveik nėra kultūrinių požymių: Vilniaus Universitetas uždarytas, uždrausta spauda, daug „šviesių protų“ uždaryta. Tačiau XIX a. – tai laikas, kai pamažu atgimsta lietuvių tauta ir literatūra. Viskas prasideda nuo švietėjiškų idėjų ir kelių autorių – Maironio ir Šatrijos Raganos. Randasi simbolizmo, impresionizmo apraiškų. Prasideda modernios tautos tarpsnis.

Lietuvos nėra – yra tik žemaičiai, aukštaičiai… tačiau valstiečiai išsaugojo archajinę lietuvių kalbą. Po 1863 m. bajorija gavo didelį smūgį; taip ir neatsigavo, todėl stiprėjo valstietiška karta ir literatūra. Įkuriama „Aušra“ ir „Varpas“.

Formuojasi modernioji tauta ir bendrinė lietuvių literatūrinė kalba (K. Būgos, J. Jablonskio pastangomis). Pamažu pereinama į vienkalbystę. Taip Lietuva tampa kultūriškai nepriklausoma, pasiruošusi įgyti valstybingumą. Ima kristalizuotis proza ir kiti žanrai. Mažėja kūrėjų kunigų, įtraukiamos pasaulietiškos temos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Jonas Jablonskis
Motiejus Valančius

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Šio straipsnio tikslas – pateikti pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą iki lyginamosios kalbotyros.

Lietuvių kalba atsirado iš rytinių baltų šakos. Iš rytinių baltų atsiradę ir latviai, o prūsai – iš vakarų. Klasifikaciją papildė Pjetras Umbertas Dinis – italų kalbininkas ir baltistas. Rytų ir vakarų baltai išsiskyrė IV – III a. pr. Kr ., o apie atskiras lietuvių ir latvių kalbas galima kalbėti tik apie VII – VIII a. po Kr.

Aisčiai buvo pirmieji protėviai, kurie pateko į istorinius šaltinius 98 m. eros metais. Publijus Kornelijus Tacitas etnografiniame veikale „Germanija“ pamini juos (aisčiai = baltai). Aisčių vardas kilęs iš vandenvardžio. Apie 550 metus pasirodė gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų arba gotų kilimą ir jų žygius“, kuriame taip pat yra minimi aisčiai. Romėnų karaliaus laiške jie irgi minimi dėkojant už gintarą. Tuo laiku aisčiai dar vadinti taikingais. Apie 830 metus paskutinį kartą randamas jų vardas, kai buvo išleistas Pauliaus Orozijaus veikalas „Pasaulio istorija“, kuriame buvęs įdėtas vieno keliautojo pasakojimas apie aisčius, jų papročius ir mirusiųjų deginimą.

Nuo IX a. aiščių vardo nebelieka, juos kiek vėliau pakeičia baltai (vartojama kaip aisčių sinonimas). Baltų vardas atsirado tik XIX a. viduryje (1845 metais), kai buvo sukurtas vokiečių kalbininko ir baltisto G. H. F. Neselmano. Veikale „Senovės prūsų kalba“ jis pirmą kartą ir pavartojo terminą baltai. Tuo tarpu Lietuvos vardas paminėtas tik 1009 metais Kvedinburgo analuose „Lituae“ (Litve). Juose rašoma apie misionieriaus Brunono misiją krikštyti lietuvius, bet to nespėjus padaryti, jam nukirsta galva.

Rusijoje, Lavrentijaus metraščiuose 1113 metais pasirodė Lietuvos vardas, kai buvo aprašomos to meto aktualijos. Nuo XV a. Aukštaitija ir Žemaitija daug kartų minima Vytauto laiškuose.

Nuo XV a. aptinkami pirmieji aiškinimai, iš kur radosi lietuvių kalba. Janas Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ keliose vietose užsimena apie lietuvių kilmę ir kalbą: „lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, o Lietuva iš italų“. Šią mintį išlaikė ir „Lietuvių ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštis“, kuriame pasakojama legenda apie Palemoną.

XVI a. sklandė gyva idėja, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, XVII a. Vijūkas Kojalavičius dar pratęsė, kad lietuviai kilę iš romėnų. 1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba pasirodė (dar ne mokslinė) Danieliaus Kleino „Lietuvių kalbos gramatika“, kurią rašydamas daugiausia rėmėsi lotynų kalbos gramatikų tradicine schema bei kai kuriomis graikų ir hebrajų kalbų gramatikomis.

XVIII a. Pilypas Ruigys parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“. Šiuo veikalu toli į šoną nebuvo nueita, nes lietuvių kalba daugiausia sieta su graikų kalba. Jis sudarė 400 žodžių žodynėlį, kuriame surašė panašius žodžius. Be to dar bandė aiškinti kai kurių lietuvių kalbos žodžių kilmę.

XIX a. pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas) parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. Tai buvo ne mokslinė knyga, kurioje jis neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kėlė mintį, kad lietuvių kalba yra savaiminė, o kitos kalbos atsirado iš jos. Ši knyga buvus lietuvių savimonės kėlimas.

XX a. J. Basanavičius parašė knygą „Apie trakų – frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“. Ši knyga mūsų protėvynę iškėlė į Balkanų pusiasalį. Basanavičių sukritikavo Kazimieras Būga. 1969 metais bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas apgynė šią mintį veikale „Trakų – dalų studijos“. Jis nurodė 200 žodžių, kurie yra giminiški Trakų – dalų kalboms ir baltų kalbai.

XX a. 9 dešimtmetyje (apie 198…) buvo atlikti kasinėjimai Nemuno žemupyje (Tauragėje) ir rasta daug radinių, kurių neturi nei slavai, nei germanai (jokios kaimyninės šalys), bet kaip tik reabilituoja tai, apie ką buvo rašęs Basanavičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)

XX a. pradeda vystytis visos vaikų literatūros rūšys ir žanrai. Pastebėtina gilesnė veikėjų vidinio pasaulio analizė. Vaikų literatūra tampa meniškesnė, artimesnė vaikų prigimčiai. Iki XX a. pradžios vaikams skiriamų knygų išvaizda beveik nesiskyrė nuo suaugusiųjų, tik tiek, kad pačios knygos buvo mažesnės. Reikšminis įvykis – 1917 metais pradėtas leisti šviečiamosios krypties vaikų knygynėlis. Šioje serijoje buvo išleista 18 nedidelės apimties (30-40 psl.) knygelių. Jose buvo aiškinama gamtos, kultūros, evoliucijos klausimai, supažindinama su kitų tautų gyvenimu. Daug tekstų parašė J. T. Vaižgantas, Pranas Mašiotas, Antanas Giedrius Giedraitis. Pasirodė ir vaikams skirti laikraštėliai: „Žiburėlis“, „Angelas sargas“ 1922 m.,  „Žvaigždutė“ (1923 m.), „Saulutė“ (1925 m.).

1928 – aisiais atnaujintas pirmasis vaikų  laikraštėlis „Šaltinėlis“.

Savo veikla tuo metu išsiskyrė Pranas Mašiotas. Jo nuopelnas  – graudžios vaikų literatūros sukūrimas. Pranas Mašiotas labai dažnu atveju dar vadinamas vaikų literatūros tėvu.

Pranas Mašiotas gimė (1863 – 1940) Pūstelninkuose, Šakių valsčiuje. Lankė Naumiesčio pradžios mokyklą, vėliau įstojo ir baigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Maskvos universiteto Fizikos – matematikos fakultete, kur lankė Fortūnatovo lietuvių kalbos paskaitas. Savarankiškai studijavo K. Būgos darbus, nes manė, kad liaudies švietėjas turi mokėti gimtąją kalbą.

Išleido apie 30 originalių ir 60 verstinių knygelių vaikams bei jaunimui, 12 matematikos, fizikos, istorijos vadovėlių. Kai kurie buvo perleisti net 14 kartų. Darbininkams parašė pradžiamokslį, paskelbė daug straipsnių spaudoje, paliko ir neišspausdintų originalių veikalų.

XIX a. pabaigoje pradėjo bendradarbiauti slaptai platinamame lietuvių laikraštyje „Aušra“ ir „Varpas“. 1904 metais „Varpe“ paskelbė straipsnį „Neužmirškime ir mažųjų“.

Pranas Mašiotas šventadieniais dėstė lietuvių kalbą, vėliau vertė pasakėles ir netrukus pats ėmė kurti. Nuo 1915 metų šalia pasakų mažiesiems ima rastis istoriniai pasakojimai.

Lietuvių tautos švietimas, kultūrinio lygio kėlimas, dvasinis ir materialinis progresas buvo pagrindinės to meto straipsnių temos, tad nekeista, kad „Varpe“ buvo paskelbta apie 50 straipsnių. Tačiau grožinė literatūra buvo viena iš pagrindinių tautos kultūrinimo aplinkybių.

Sugrįžęs į nepriklausomą Lietuvą Pranas Mašiotas dirbo ministerijoje, dalyvavo kuriant lietuvių mokyklų koncepciją. Jis nenorėjo, kad vaikai tuščiai gaištų laiką prie menkavertės knygos, nes už viską svarbiau gėris ir išmintis. Mašiotas kūrinius adresavo žinių stokojančiam kaimo vaikui. Jo tekstai nėra pasenę net dabar. Adresato jutimas, kalbos grožis, taisyklingumas lemia Mašioto kūrinių vertę. Jo kūryboje galima skirti kelis tarpsnius: a) mokslo populiarieji straipsniai; b) pasakėlės mažiesiems; c) realistiniai apsakymai; d) vertimai; e) apsakymai bei apysakos paaugliams.

Pasakose įtaigiai kalba apie valstiečius supančių gyvūnų, paukščių elgseną, įpročius. Vaizduojamasis pasaulis – kaimo vaiko pasaulis. Dažnas veikėjas – žvirblis, po to šuo, dar vėliau – gaidys, žąsys ir t.t. Kai kurios pasakos gal dėl to yra labai artimos liaudies pasakoms apie gyvulius. Per siužetą siekia perteikti mokslines žinias. Svarbi pažintinė funkcija. Tarp realistinių kūrinių yra ir tokių, kur ypač kreipiamas dėmesys į vidaus pasaulį (sąžinė, drąsa: „Morkos“, „Vanago širdis“).

Mašiotas priklauso prie tų rašytojų, kurie siekia paveikti skaitytoją teigiamais personažais, gerais pavyzdžiais. Mašiotas taip pat labai mėgo ir dialoginę situaciją: suaugusio ir vaiko pokalbį.

Jis parašęs ir 2 apysakas paaugliams „Pajūriais pamariais“, „Pažadėta ir tesėta“. Vaizduojama kelionė Nemunu iš Suvalkijos į Klaipėdą, pateikiama žinių apie Panemunės pilis, šventes, apie skenduolių gelbėjimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Pranas Skardžius

Pranas Skardžius gimė Kupiškio rajone (1899- 1975), Subačiuje valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo, jis patyrė karčią našlaičio dalią. Labai gabus ir darbštus jaunuolis, remiamas vietinių šviesuolių ir giminaičių, iš pradžių mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1923-25 m. studijavo Kauno, 1925-29 metais Leipcigo universitete. Kaune jis klausė K. Būgos, J. Jablonskio paskaitų. Be to, jis užrašinėjo įvairius J. Jablonskio taisymus, padėdavo tikrinti studentų rašto darbus. Leipcige jis klausė J. Gerulio, R. Trautmano ir kitų žymių kalbininkų paskaitų. Į Leipcigą kartu su A. Saliu jį rekomendavo J. Jablonskis, kuris rašė laiškus tuometiniam švietimo ministrui K. Jokantui, išrūpino jiems stipendijas: „abiems reikalingos gerokos stipendijos, kad nereikėtų užsieniuose jiems bado dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai. Tiem dviem studentais aš ypačiai pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir patvarumu“. Po studijų Pranas Skardžius dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, drauge su kitais kalbininkais 1935 m. įkūrė Lietuvių kalbos draugiją ir buvo išrinktas jos pirmininku. Lietuvoje įsteigė ir redagavo tęstinį leidinį „Archivum philologicum“ (1930-38, 8t.), žurnalą „Kalba“ (3 numerius), šis žurnalas ėjo 1930 m. Kaune.

1944 m. Pranas Skardžius pasitraukė į Vakarus. II pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus sutrukdė daugelį jo darbų. Jis buvo numatęs parašyti kelis stambius mokslinės (istorinės) gramatikos veikalus, bet nespėjo. Tiktai liko 1932-38 m. Skardžiaus skaitytų istorinės lietuvių kalbos gramatikos paskaitų du rankraščiai: „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: morfologija“ (69 p. Rišlaus teksto, 47 p. iki paskaitos Veiksmažodžių kamienai), „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: sintaksė“ (133p.). 1946-49 m. Pranas Skardžius dirbo Tiubingeno (Vokietija) universitete, 1956-71 JAV Kongreso bibliotekoje.

Pagrindinės Skardžiaus tyrinėjimų sritys buvo lietuvių leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra. Iš leksikologijos srities minėtini šie darbai: daktaro disertacija „Slavų kalbų skoliniai senojoje lietuvių kalboje“ 1931 m. vokiečių kalba, kurioje buvo pateiktas apie 3000 slavizmų žodynas; „Lietuviškieji tarptautinių žodžių atitikmenys“ 1973 m., šis žodynas iš esmės skirtas tiems išeiviams, kurie „išmoktomis svetimomis kalbomis dažnai geriau verčiasi negu savo gimtosiomis, ypač kurios nors specialybės srityje“; tiems, kurie dar „linkę lietuviškai galvoti, lietuviškai rašyti ir rašydami nori įmanomiau, lietuviškiau išsireikšti, bet vienam kitam iš jų ilgainiui vis daugiau ima trūkti reikiamų specialesnių žodžių, pavadinimų, terminų“, tačiau jis bus reikalingas patarėjas ir tiems Lietuvoje gimusiems ir augusiems lietuviams, kurie dažnai ne vietoje mėgsta vartoti tarptautinius žodžius. Šiame žodyne ras gerų lietuviškų atitikmenų kiekvienas, kam rūpi mūsų bendrinės kalbos kultūra ir jos ateitis. Liko nemažai smulkesnių darbų iš leksikologijos, minėtini straipsniai „Mėnesių pavadinimai lietuvių kalboje“, „Lietuvių latvių kalbos žodyno dalykai“, „Dėl skolinių kirčiavimo lietuvių kalboje“ ir kiti. Prieš pat mirtį Skardžius spėjo baigti didelį „Rašybinį lietuvių kalbos žodyną“, kuris dar neišleistas. Rankraštį sudaro 6 tomai, iš viso apie 2000 p., kopiją turi VU biblioteka.

Iš žodžių darybos minėtini šie jo darbai: „Lietuvių kalbos žodžių daryba“  1941 m., kuriame nagrinėjami lietuvių kalbos vardažodžių, veiksmažodžių, sudėtinių žodžių darybos klausimai, pateikiama naujadarų apžvalga. Šis Skardžiaus veikalas yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, bet ir diachroninis tyrimas, siejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų ide kalbų darybos ypatybėmis, paaiškinantis ide kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus. Ypač pažymėtina stambi paskutinė studija „Lietuvių vandenvardžiai su –nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė“. Ši studija padėjo galutinai palaidoti hipotezę, kad dauguma lietuvių vandenvardžių su -nt- gali būti germanizmai. Galutinė autoriaus išvada buvo tokia, kad šie vediniai yra baltiškos kilmei ir bent jau didžioji jų dalis yra būdvardiniai dariniai, plg. Gausantė „gausioji“, Širvinta „širvoji, širvinė“ ir t.t.

Iš akcentologijos minėtini šie darbai: „Daukšos akcentologija“ 1935 m.; šioje studijoje Skardžius nuosekliai aptarė M. Daukšos raitų kirčiavimą, iškėlė archajiškus kirčiavimo elementus, parodė, kokie jie yra svarbūs lietuvių kalbos kirčiavimo raidai. „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ 1936 m.; tai, galima sakyti, buvo pirmasis platesnis lietuvių kalbos kirčiavimo vadovėlis, kuriame, remiantis K. Būgos mokslu, aptariamas atskirų kalbos dalių kirčiavimas, bandomi formuluoti kirčiavimo bendrieji dėsningumai ir polinkiai. Vėliau, jau gyvendamas JAV, 1968 m. Skardžius parašė knygą „Lietuvių kalbos kirčiavimas“, kurioje stengėsi parodyti ne tik bendrinės kalbos, bet ir tarmių bei senųjų raštų kirčiavimo įvairumą, iškelti svarbiausius pakitimus ir paaiškinti jų priežastis. Čia jis nevengia lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės reiškinių palyginti su kitų kalbų faktais.

Pranas Skardžius yra palikęs darbų ir iš mitologijos srities; minėtinos šios studijos: „Lietuvių mitologiniai vardai“ 1954 m.; joje daroma išvada, kad šalia nepatikimų mitologinių vardų yra ir tokių, kurie tikrai neabejotini, tai Bangpūtys, Gabija, Giltinė, Laima, Lauk argas, Laukpatis, Medeinė, Žemyna, Žemėpatis, Aitvaras, Kaukas. „Dievas ir perkūnas“ 1963 m.; daroma išvada, kad baltų deivas, kuris yra veldinys iš ide *deiṷos iš šaknies *dei-, reiškusios šviesti, spindėt senų senovėje greičiausiai reiškė dangų. Tai rodo įvairūs posakiai: Dievu trobas dengia, Ds; Nav Saulītė Dievā gājusi „Saulytė dar pas Dievą nenuėjusi“.

Kalbos kultūros sritis. Pranas Skardžius buvo vienas iš Gimtosios kalbos steigėjų; paliko nemažai darbų, ypač straipsnių. Vien Gimtojoje kalboje 1933-1967 metais jis paskelbė apie 80 straipsnių, kuriuose kvalifikuotai aiškino įvairius lietuvių kalbos leksikos, gramatikos ir rašybos dalykus, atsakė į 458 skaitytojų klausimus. Stambesnis darbas „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ 1971 m., kuriame labai kritiškai analizuojamas norminimo ir kalbos kultūros darbas Nepriklausomos Lietuvos metais, o vėliau, bolševikams okupavus Lietuvą, aptariami rusifikacijos, kalbos ideologizavimo ir kiti reiškiniai.

Labai dažnai Pranas Skardžius vadinamas savotišku lituanistikos ir net baltistikos metraštininku, nes jis nušvietė šio mokslo srities raidą beveik per pusės šimtmečio laikotarpį. Visų pirma, jis yra paskelbęs straipsnių seriją apie žymiausius lietuvių kalbos tyrinėtojus ir puoselėtojus: A. Baranauską, J. Balčikonį, K. Būgą, J. Gerulį, J. Jablonskį, K. Jaunių, J. Endzelyną, E. Frenkelį, B. Lariną, J. Otrembskį ir kitus. Be to, gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis sekė lituanistų darbą, rašė recenzijas apie kiekvieną svarbesnį lituanistikos veikalą. Rūpinimasis lietuvių kalbos reikalais atsispindėjo ir kiekviename jo laiške, tai pripažįsta ir Zigmas Zinkevičius, gavęs net 65 laiškus: „džiaugiuosi jūsų kalbotyriniais darbais, kuriuose vis daugiau matyti pozityvių, objektyvių mokslinių pastangų ir pasiekimų. Grynas mokslas pasiliks bet kuriose aplinkybėse“.

Jau yra išleisti Prano Skardžiaus „Raštų“ Penki tomai, kuriuos rengė A. Rosinas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)

Žymus lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gimė (1879-1924) Dusetų rajone, Pažiegės vienkiemyje. Būgų šeima buvo gana gausi: keturi sūnūs ir keturios dukterys, todėl tėvams nelengva buvo aprūpinti savo vaikus ir išleisti juos į žmones. Mažasis Kazimieras elementorių išmoko skaityti iš tėvo, vėliau dvi žiemas mokėsi pas daraktorių, tada Dusetų valsčiaus mokykloje ir Zarasų apskrities mokykloje. Vėliau tėvas jį nuvežė į Peterburgą, kur lankė apskrities mokyklą. 1897 m. Kazimieras Būga įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, tačiau joje negalėjo apsiprasti su tuo, kad buvo niekinama viskas, kas lietuviška, todėl po metų išstojo. Taip jis užsitraukė tėvų ir visos giminės rūstybę. Netekęs tėvų paramos Kazimieras Būga pradėjo savarankišką gyvenimą. Dirbo Masaryje (mokė vaikus), vėliau gavo darbą Peterburgo meteorologijos observatorijoje. Pats pasirengė stojimui į universitetą, išlaikė eksternu brandos egzaminus ir 1905 m. įstojo į Peterburgo universitetą. Jį baigė 1912 m. ir buvo paliktas J. B. de Kurtenė vadovaujamoje lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitete pas baltistą A. Becenbergerį. Dirbo Peterburgo, Permės, Tomsko ir Kauno universitetuose.

Kazimieras Būga anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Įvairių straipsnių pasirodė šiuose leidiniuose: Tėvynės sargas, Varpas, Naujienos, Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas ir kt. Straipsniai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais, o jų Kazimieras Būga turėjo labai daug: K. Sėlis (šiuo slapyvardžiu pasirodė jo pirmasis rašinys 1900 m. Tėvynės sarge „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“); Braškutis, Braškutis ir Trinkutis, V. Dausietis, Ragutis, studentas, Vytinis, Žiegas, S. Ubašlaitė ir kt.

Pirmasis jo stambus darbas buvo „Aistiški studijai“, kurio I dalis pasirodė 1908 metais. Tai buvo iš tiesų sudėtas K. Jauniaus mokslas. Čia pirmiausia buvo aptariamas bendras prūsų, latvių ir lietuvių kilties vardas; buvo siūloma juos vadinti aisčiais, nes baltų terminas esąs netikslus, jais galima vadinti ne tik šias tautas, bet ir suomių-ugrų, germanų ir slavų šakos tauteles. Nuo ide prokalbės atskilusiems aisčiams buvo priskiriami lietuviai, latviai ir prūsai, kurie kurį laiką buvo viena tauta ir vartojo vieną kalbą, vadinamą aisčių prokalbe. Buvo išvardinti pagrindiniai, požymiai, kuriais aisčių prokalbė skyrėsi nuo ide prokalbės, po to pateikta aisčių protautės skilimo į dvi šakas: lietuvių – latvių ir prūsų – teorija, akcentuoti svarbiausi atskirų šakų ir aisčių prokalbės skirtumai. Toliau aiškinamas suskilimas į atskiras kalbas ir tarmes, nurodomi svarbiausi skirtumai. Antroji šio veikalo dalis liko nespausdinta ir šiuo metu saugoma VU bibliotekos rankraštyne. Vietoj antrosios dalies 1909 m. K. Būga savo lėšomis išleido ir žymesniems kalbininkams išsiuntinėjo rusų kalba „Aistiškų studijų autokritiką“, kurioje paneigė beveik visus svarbiausius K. Jauniaus mokslo teiginius. Paneigęs 36 svarbiausius garsų raidos dėsnius, nurodęs klaidų priežastis ir nurodęs teigiamąsias veikalo ypatybes Kazimieras Būga autokritiką baigė šiais žodžiais: „Antroji „Aistiškų studijų“ dalis nebus spausdinama, nes į tą mokymą, kuris ten išdėstytas, aš daugiau nebetikiu“.

Kazimieras Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininkų. Visų pirma minėtina jo studija „Apie lietuvių asmens vardus“ (1911 m.); joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (iki tol labai įvairavo LDK kunigaikščių vardai Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis, Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis, Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis), garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsniai, kai kurie dviskiemenių lietuvių vardų darybos ypatumai.

Be onomastikos, Būga labai daug nusipelnė lietuvių leksikologjjai. Reikia paminėti keletą darbų: studija „Lituanica“ 1912 m. rusų kalba, kurioje buvo aiškinami seniausi lietuvių skoliniai iš rusų kalbos ir nustatyta jų chronologija. Kazimieras Būga nustatė, kad žodžiai gavėnia, Kalėdos, Kūčios, Velykos, verba, kūmas pateko ne iš lenkų, o iš rytinių slavų kalbos; vadinasi su šiais žodžiais lietuviai turėjo būti pažįstami dar prieš krikštą (1387 m.), nes priešingu atveju turėtų būti lenkiški terminai. Kita studija „Lietuvių ir baltarusių santykiai ir jų senumas“ (1925 m.) vokiečių kalba, kurioje buvo aptariami seniausi lietuvių kalbos slavizmai: kubilas, kumetis, ridikas, katilas, šilkas, pipiras ir kt. Studijoje „Visų senieji lietuvių santykiai su germanais“ 1921 m. buvo ištirti ir chronologizuoti senieji baltų kalbų skoliniai iš germanų kalbų. Tačiau didžiausias nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pranas Skardžius
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą