Žyma: leksikologija

Pranas Skardžius

Pranas Skardžius gimė Kupiškio rajone (1899- 1975), Subačiuje valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo, jis patyrė karčią našlaičio dalią. Labai gabus ir darbštus jaunuolis, remiamas vietinių šviesuolių ir giminaičių, iš pradžių mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1923-25 m. studijavo Kauno, 1925-29 metais Leipcigo universitete. Kaune jis klausė K. Būgos, J. Jablonskio paskaitų. Be to, jis užrašinėjo įvairius J. Jablonskio taisymus, padėdavo tikrinti studentų rašto darbus. Leipcige jis klausė J. Gerulio, R. Trautmano ir kitų žymių kalbininkų paskaitų. Į Leipcigą kartu su A. Saliu jį rekomendavo J. Jablonskis, kuris rašė laiškus tuometiniam švietimo ministrui K. Jokantui, išrūpino jiems stipendijas: „abiems reikalingos gerokos stipendijos, kad nereikėtų užsieniuose jiems bado dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai. Tiem dviem studentais aš ypačiai pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir patvarumu“. Po studijų Pranas Skardžius dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, drauge su kitais kalbininkais 1935 m. įkūrė Lietuvių kalbos draugiją ir buvo išrinktas jos pirmininku. Lietuvoje įsteigė ir redagavo tęstinį leidinį „Archivum philologicum“ (1930-38, 8t.), žurnalą „Kalba“ (3 numerius), šis žurnalas ėjo 1930 m. Kaune.

1944 m. Pranas Skardžius pasitraukė į Vakarus. II pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus sutrukdė daugelį jo darbų. Jis buvo numatęs parašyti kelis stambius mokslinės (istorinės) gramatikos veikalus, bet nespėjo. Tiktai liko 1932-38 m. Skardžiaus skaitytų istorinės lietuvių kalbos gramatikos paskaitų du rankraščiai: „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: morfologija“ (69 p. Rišlaus teksto, 47 p. iki paskaitos Veiksmažodžių kamienai), „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: sintaksė“ (133p.). 1946-49 m. Pranas Skardžius dirbo Tiubingeno (Vokietija) universitete, 1956-71 JAV Kongreso bibliotekoje.

Pagrindinės Skardžiaus tyrinėjimų sritys buvo lietuvių leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra. Iš leksikologijos srities minėtini šie darbai: daktaro disertacija „Slavų kalbų skoliniai senojoje lietuvių kalboje“ 1931 m. vokiečių kalba, kurioje buvo pateiktas apie 3000 slavizmų žodynas; „Lietuviškieji tarptautinių žodžių atitikmenys“ 1973 m., šis žodynas iš esmės skirtas tiems išeiviams, kurie „išmoktomis svetimomis kalbomis dažnai geriau verčiasi negu savo gimtosiomis, ypač kurios nors specialybės srityje“; tiems, kurie dar „linkę lietuviškai galvoti, lietuviškai rašyti ir rašydami nori įmanomiau, lietuviškiau išsireikšti, bet vienam kitam iš jų ilgainiui vis daugiau ima trūkti reikiamų specialesnių žodžių, pavadinimų, terminų“, tačiau jis bus reikalingas patarėjas ir tiems Lietuvoje gimusiems ir augusiems lietuviams, kurie dažnai ne vietoje mėgsta vartoti tarptautinius žodžius. Šiame žodyne ras gerų lietuviškų atitikmenų kiekvienas, kam rūpi mūsų bendrinės kalbos kultūra ir jos ateitis. Liko nemažai smulkesnių darbų iš leksikologijos, minėtini straipsniai „Mėnesių pavadinimai lietuvių kalboje“, „Lietuvių latvių kalbos žodyno dalykai“, „Dėl skolinių kirčiavimo lietuvių kalboje“ ir kiti. Prieš pat mirtį Skardžius spėjo baigti didelį „Rašybinį lietuvių kalbos žodyną“, kuris dar neišleistas. Rankraštį sudaro 6 tomai, iš viso apie 2000 p., kopiją turi VU biblioteka.

Iš žodžių darybos minėtini šie jo darbai: „Lietuvių kalbos žodžių daryba“  1941 m., kuriame nagrinėjami lietuvių kalbos vardažodžių, veiksmažodžių, sudėtinių žodžių darybos klausimai, pateikiama naujadarų apžvalga. Šis Skardžiaus veikalas yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, bet ir diachroninis tyrimas, siejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų ide kalbų darybos ypatybėmis, paaiškinantis ide kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus. Ypač pažymėtina stambi paskutinė studija „Lietuvių vandenvardžiai su –nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė“. Ši studija padėjo galutinai palaidoti hipotezę, kad dauguma lietuvių vandenvardžių su -nt- gali būti germanizmai. Galutinė autoriaus išvada buvo tokia, kad šie vediniai yra baltiškos kilmei ir bent jau didžioji jų dalis yra būdvardiniai dariniai, plg. Gausantė „gausioji”, Širvinta „širvoji, širvinė” ir t.t.

Iš akcentologijos minėtini šie darbai: „Daukšos akcentologija“ 1935 m.; šioje studijoje Skardžius nuosekliai aptarė M. Daukšos raitų kirčiavimą, iškėlė archajiškus kirčiavimo elementus, parodė, kokie jie yra svarbūs lietuvių kalbos kirčiavimo raidai. „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ 1936 m.; tai, galima sakyti, buvo pirmasis platesnis lietuvių kalbos kirčiavimo vadovėlis, kuriame, remiantis K. Būgos mokslu, aptariamas atskirų kalbos dalių kirčiavimas, bandomi formuluoti kirčiavimo bendrieji dėsningumai ir polinkiai. Vėliau, jau gyvendamas JAV, 1968 m. Skardžius parašė knygą „Lietuvių kalbos kirčiavimas“, kurioje stengėsi parodyti ne tik bendrinės kalbos, bet ir tarmių bei senųjų raštų kirčiavimo įvairumą, iškelti svarbiausius pakitimus ir paaiškinti jų priežastis. Čia jis nevengia lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės reiškinių palyginti su kitų kalbų faktais.

Pranas Skardžius yra palikęs darbų ir iš mitologijos srities; minėtinos šios studijos: „Lietuvių mitologiniai vardai“ 1954 m.; joje daroma išvada, kad šalia nepatikimų mitologinių vardų yra ir tokių, kurie tikrai neabejotini, tai Bangpūtys, Gabija, Giltinė, Laima, Lauk argas, Laukpatis, Medeinė, Žemyna, Žemėpatis, Aitvaras, Kaukas. „Dievas ir perkūnas“ 1963 m.; daroma išvada, kad baltų deivas, kuris yra veldinys iš ide *deiṷos iš šaknies *dei-, reiškusios šviesti, spindėt senų senovėje greičiausiai reiškė dangų. Tai rodo įvairūs posakiai: Dievu trobas dengia, Ds; Nav Saulītė Dievā gājusi „Saulytė dar pas Dievą nenuėjusi“.

Kalbos kultūros sritis. Pranas Skardžius buvo vienas iš Gimtosios kalbos steigėjų; paliko nemažai darbų, ypač straipsnių. Vien Gimtojoje kalboje 1933-1967 metais jis paskelbė apie 80 straipsnių, kuriuose kvalifikuotai aiškino įvairius lietuvių kalbos leksikos, gramatikos ir rašybos dalykus, atsakė į 458 skaitytojų klausimus. Stambesnis darbas „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ 1971 m., kuriame labai kritiškai analizuojamas norminimo ir kalbos kultūros darbas Nepriklausomos Lietuvos metais, o vėliau, bolševikams okupavus Lietuvą, aptariami rusifikacijos, kalbos ideologizavimo ir kiti reiškiniai.

Labai dažnai Pranas Skardžius vadinamas savotišku lituanistikos ir net baltistikos metraštininku, nes jis nušvietė šio mokslo srities raidą beveik per pusės šimtmečio laikotarpį. Visų pirma, jis yra paskelbęs straipsnių seriją apie žymiausius lietuvių kalbos tyrinėtojus ir puoselėtojus: A. Baranauską, J. Balčikonį, K. Būgą, J. Gerulį, J. Jablonskį, K. Jaunių, J. Endzelyną, E. Frenkelį, B. Lariną, J. Otrembskį ir kitus. Be to, gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis sekė lituanistų darbą, rašė recenzijas apie kiekvieną svarbesnį lituanistikos veikalą. Rūpinimasis lietuvių kalbos reikalais atsispindėjo ir kiekviename jo laiške, tai pripažįsta ir Zigmas Zinkevičius, gavęs net 65 laiškus: „džiaugiuosi jūsų kalbotyriniais darbais, kuriuose vis daugiau matyti pozityvių, objektyvių mokslinių pastangų ir pasiekimų. Grynas mokslas pasiliks bet kuriose aplinkybėse“.

Jau yra išleisti Prano Skardžiaus „Raštų“ Penki tomai, kuriuos rengė A. Rosinas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)

1920 m. Kazimieras Būga ėmė organizuoti LKŽ leidimą. Jam buvo sukaupęs apie 617 tūkstančių lapelių – kartoteką. Šiam darbui jis atidavė daugiausia laiko ir jėgų. Amžininkų teigimu, nors Kazimieras Būga iš jaunystės buvo gana lėtas, tylus, nekalbus, ko nors paklaustas, greit neatsakydavo, bet kam nors pradėjus kalbėti apie savo tarmę ar vienu kitu kalbos klausimu, nekalbusis Būga bematant tapdavo šnekus, užsidegdavo, aiškindavo, net neduodamas kitam kalbėti. K. Būga parengė 2 pirmuosius žodyno sąsiuvinius. 1924 m. pasirodė pirmasis, kurį sudarė įvadas ir 80 paties žodyno puslapių. Antrasis iki žodžio anga jau pasirodė po jo mirties. Iš pirmojo sąsiuvinio buvo matyti, kad žodynas buvo rengiamas tezauro tipo. Į jį turėjo tilpti ne tik bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Tai turėjo būti ne tik aiškinamasis, bet ir istorinis – etimologinis su dialektologijos ir kalbos istorijos ekskursais žodynas. Tačiau Lietuvos visuomenė dar nebuvo priaugusi iki tokio žodyno ir nepajėgė jo suprasti. Mokslo pasaulis jį labai gerai vertino, o Lietuvoje buvo nuolatinis nepasitenkinimas dėl to, kad praktikos reikalai spaudė rašyti paprastesnį praktinį žodyną. K. Būga dažnai buvo alkanas, pervargęs ir blaškėsi tarp visuomenės reikalavimų ir savo norų bei uždavinių. Po jo mirties žodyną rengti (po 6 metų) ėmė J. Balčikonis, tačiau naujoji redakcija atsisakė žodžių istorijos ir etimologijos, rengė tik aiškinamąjį žodyną. Po Kazimiero Būgos mirties liko sudarytos kitų žodynų kartotekos: etimologijų – 19 tūkst. lapelių, slavų kilmės žodžių – 12 tūkst., senųjų raštų žodžių – 66 tūkst., tikrinių vardų – 75 tūkst.

Labai įdomių darbų Būga paliko aprašydamas ir bandydamas įrodyti savo paties sukurtą hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią iš dalies patvirtina ir šių dienų mokslas: „Kalbų mokslas bei mūsų senovė“ 1913 m., „Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų senovė“ 1923 m., „Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje“ 1924 m., „Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje“ 1924 m., „Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai“ (ši studija įėjo į žodyno įvadą). Visuose šiuose veikaluose dominavo tokia išvada, kad lietuvių ir latvių protėvynės reikia ieškoti į šiaurę nuo Pripetės (pagal kairiuosius jos intakus), pagal Bereziną ir Dnepro aukštupį beveik iki Sožės vidurupio Smolensko gubernijos. Dalis latvių žemės, kurią randame Dauguvos šiauriniame šone, tai yra šių dienų Vidžemė ir Latgala, prieš latvių įsikūrimą 6 m. e. a. buvo apgyvendinta Baltijos suomių, tai rodo geografiškieji šios dalies upių, ežerų ir gyvenamųjų vietų vardai. Be to, vietovardžių lyginimas padėjo Būgai padaryti tokias išvadas, kad lietuviai į dabartines žemes atsikraustė vėliau negu sėliai ir latviai. Prieš lietuvių atėjimą sėliai gyveno Laukesos, Gryvos, Zarasų, Antazavės, Salako ir Čedasų apylinkėse, taip pat į rytus nuo Dusetų. Kazimieras Būga mano, kad lietuviams įsibrovus į sėlių žemes ilgai dar tarpe lietuvių gyveno nesuasimilėję sėliai, o tai rodo lietuviškojo pasienio vietų vardai su garsais z ir č. Atitinkamai lygindamas vietų vardus, šnektas ir garsų tarimą. K. Būga nustatė ir žiemgalių gyventas vietas, tai yra Sidabrava (ties Joniškiu), Žagarė ir Raktuvės kalnas (po Žagare).

Kazimieras Būga paliko ir istorinės fonetikos ir morfologijos darbų. Visų pirma minėtina studija „Priesagos –ūnas ir dvibalsio uo kilmė“. Beje, ši istorinė studija buvo svarbi ir praktikai, nes ilgą laiką priesaga -ūnas kalbininkų buvo laikoma svetima ir vengiama su ja sudaryti žodžius. Dar minėtini straipsniai „Apie lietuvių – latvių dvibalsį ui“ ir „Apie lietuvių kalbos z kilmę“.

Būga nusipelnė ir lietuvių akcentologijai. LKŽ I sąsiuvinyje buvo įdėtas skyrius „Kirčio ir priegaidės mokslas“, kuris buvo, galima sakyti, pirmasis lietuvių kalbos akcentologijos – vadovėlis. Praktikos reikalais čia buvo svarbus daiktavardžių keturių kirčiuočių nustatymas pagal kirčio vietą ir priegaidę. Tokia kirčiuočių sistema buvo priimta ir vėlesnių lietuvių akcentologijos vadovėlių autorių. Dar viena jo tyrinėjimo sritis buvo baltų mitologija. Čia reikia paminėti jo 2 dalių veikalą „Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“ (1908-1909).

Na, kaip ir daugelis to meto kalbininkų, K. Būga prisidėjo prie lietuvių bendrinės kalbos norminimo. Kalbos praktikos klausimais jis paskelbė straipsnių serijas, kurios vadinosi „Kalbos dalykai“ arba „Kalbos mažmožiai“. Būdingiausias visų praktiniais kalbos klausimais parašytų Būgos straipsnių bruožas – tai labai stiprus juose dėstomų teiginių argumentavimas. Jis niekada nesielgdavo diktatoriškai, neprimetinėjo kitiems savo nuomonės, bet stengdavosi skaitytoją įtikinti svariais argumentais. Svarstydamas kurio nors žodžio ar posakio vartojimą Būga pirmiausia stengėsi išaiškinti, ar tas žodis ar posakis yra savas, lietuviškas, ar svetimas, skolintas; jis tikras yra kalbos duomuo, ar kalbos garsų nemokančių žmonių iškraipymo padaras. Spręsdamas šiuos klausimus K. Būga remdavosi ne kalbos nuojauta, bet patikimų šaltinių – senųjų raštų, geresnių rašytojų veikalų, tautosakos ir šnekamosios kalbos – duomenimis, taip pat giminiškų kalbų faktais. J. Jablonskio paskatintas jis apgynė išpeiktus terminus rašomoji ir šnekamoji kalba, junginį nieku būdu, įrodė, kad bendrinėje kaboje vartotini žodžiai ligotas, moterystė, velionis, kad reikia rašyti deja, o ne dėja ir t.t. Būga apgynė rašytoją Vaižgantą, kurį kritikas St. Dabušis (dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje, sukūrė daug įvairių naujadarų, jais keitė tarptautinius žodžius, tačiau daug naujadarų neprigijo) barė už dažną nelietuviškų ir dirbtinių žodžių vartojimą. „Svietas, be abejo, yra svetimas žodis, bet tai nereiškia, kad jo tam tikrais atvejais neturėtų teisės vartoti liaudies gyvenimo piešėjai rašytojai“. Besaikius puristus Būga vadino kalbos susintojais. Jis apgynė tokius dabar mums įprastus žodžius: atspėti, boba, kūdikis, labas, marios, pirmenybė, užgaida, užmušti, vilna, skriauda, – kuriuos jau buvo norima išginti iš kalbos. Be to, jis labai palaikė leksikos gretybių vartojimą, laikė jas vienu iš rašomosios kalbos turtingumo požymių, tačiau nepalaikė fonetinių ir morfologinių gretybių vartojimo: „Kolei rašomosios kalbos tarmė dar tebėra vakarų aukštaičių, tolei rytietybės (vaikam) neturi teisės brautis į ne jų sritį“.

K. Būga artimai bendravo su daugeliu kalbininkų: J. Endzelynu, J.B. de Kurtenė, F. Špechtu, R. Trautmanu ir kitais. Yra išleisti Kazimiero Būgos raštai 4 tomai, kuriuos juos parengė Z. Zinkevičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pranas Skardžius
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)

Žymus lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gimė (1879-1924) Dusetų rajone, Pažiegės vienkiemyje. Būgų šeima buvo gana gausi: keturi sūnūs ir keturios dukterys, todėl tėvams nelengva buvo aprūpinti savo vaikus ir išleisti juos į žmones. Mažasis Kazimieras elementorių išmoko skaityti iš tėvo, vėliau dvi žiemas mokėsi pas daraktorių, tada Dusetų valsčiaus mokykloje ir Zarasų apskrities mokykloje. Vėliau tėvas jį nuvežė į Peterburgą, kur lankė apskrities mokyklą. 1897 m. Kazimieras Būga įstojo į Peterburgo kunigų seminariją, tačiau joje negalėjo apsiprasti su tuo, kad buvo niekinama viskas, kas lietuviška, todėl po metų išstojo. Taip jis užsitraukė tėvų ir visos giminės rūstybę. Netekęs tėvų paramos Kazimieras Būga pradėjo savarankišką gyvenimą. Dirbo Masaryje (mokė vaikus), vėliau gavo darbą Peterburgo meteorologijos observatorijoje. Pats pasirengė stojimui į universitetą, išlaikė eksternu brandos egzaminus ir 1905 m. įstojo į Peterburgo universitetą. Jį baigė 1912 m. ir buvo paliktas J. B. de Kurtenė vadovaujamoje lyginamosios kalbotyros katedroje rengtis profesūrai. 1914 m. tobulinosi Karaliaučiaus universitete pas baltistą A. Becenbergerį. Dirbo Peterburgo, Permės, Tomsko ir Kauno universitetuose.

Kazimieras Būga anksti pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Įvairių straipsnių pasirodė šiuose leidiniuose: Tėvynės sargas, Varpas, Naujienos, Vilniaus žinios, Lietuvos ūkininkas ir kt. Straipsniai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais, o jų Kazimieras Būga turėjo labai daug: K. Sėlis (šiuo slapyvardžiu pasirodė jo pirmasis rašinys 1900 m. Tėvynės sarge „Genys margas, o lietuviška rašyba dar margesnė“); Braškutis, Braškutis ir Trinkutis, V. Dausietis, Ragutis, studentas, Vytinis, Žiegas, S. Ubašlaitė ir kt.

Pirmasis jo stambus darbas buvo „Aistiški studijai“, kurio I dalis pasirodė 1908 metais. Tai buvo iš tiesų sudėtas K. Jauniaus mokslas. Čia pirmiausia buvo aptariamas bendras prūsų, latvių ir lietuvių kilties vardas; buvo siūloma juos vadinti aisčiais, nes baltų terminas esąs netikslus, jais galima vadinti ne tik šias tautas, bet ir suomių-ugrų, germanų ir slavų šakos tauteles. Nuo ide prokalbės atskilusiems aisčiams buvo priskiriami lietuviai, latviai ir prūsai, kurie kurį laiką buvo viena tauta ir vartojo vieną kalbą, vadinamą aisčių prokalbe. Buvo išvardinti pagrindiniai, požymiai, kuriais aisčių prokalbė skyrėsi nuo ide prokalbės, po to pateikta aisčių protautės skilimo į dvi šakas: lietuvių – latvių ir prūsų – teorija, akcentuoti svarbiausi atskirų šakų ir aisčių prokalbės skirtumai. Toliau aiškinamas suskilimas į atskiras kalbas ir tarmes, nurodomi svarbiausi skirtumai. Antroji šio veikalo dalis liko nespausdinta ir šiuo metu saugoma VU bibliotekos rankraštyne. Vietoj antrosios dalies 1909 m. K. Būga savo lėšomis išleido ir žymesniems kalbininkams išsiuntinėjo rusų kalba „Aistiškų studijų autokritiką“, kurioje paneigė beveik visus svarbiausius K. Jauniaus mokslo teiginius. Paneigęs 36 svarbiausius garsų raidos dėsnius, nurodęs klaidų priežastis ir nurodęs teigiamąsias veikalo ypatybes Kazimieras Būga autokritiką baigė šiais žodžiais: „Antroji „Aistiškų studijų“ dalis nebus spausdinama, nes į tą mokymą, kuris ten išdėstytas, aš daugiau nebetikiu“.

Kazimieras Būga pagrįstai laikomas lietuvių onomastikos pradininkų. Visų pirma minėtina jo studija „Apie lietuvių asmens vardus“ (1911 m.); joje buvo nustatytos Lietuvos kunigaikščių vardų lietuviškos formos (iki tol labai įvairavo LDK kunigaikščių vardai Jogaila, Jogailis, Jagėla, Jėgaila, Jogėlis, Algirdas, Algerdas, Algertas, Algirtas, Algirtis, Kęstutis, Keistutis, Keistutas, Kinstutis), garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsniai, kai kurie dviskiemenių lietuvių vardų darybos ypatumai.

Be onomastikos, Būga labai daug nusipelnė lietuvių leksikologjjai. Reikia paminėti keletą darbų: studija „Lituanica“ 1912 m. rusų kalba, kurioje buvo aiškinami seniausi lietuvių skoliniai iš rusų kalbos ir nustatyta jų chronologija. Kazimieras Būga nustatė, kad žodžiai gavėnia, Kalėdos, Kūčios, Velykos, verba, kūmas pateko ne iš lenkų, o iš rytinių slavų kalbos; vadinasi su šiais žodžiais lietuviai turėjo būti pažįstami dar prieš krikštą (1387 m.), nes priešingu atveju turėtų būti lenkiški terminai. Kita studija „Lietuvių ir baltarusių santykiai ir jų senumas“ (1925 m.) vokiečių kalba, kurioje buvo aptariami seniausi lietuvių kalbos slavizmai: kubilas, kumetis, ridikas, katilas, šilkas, pipiras ir kt. Studijoje „Visų senieji lietuvių santykiai su germanais“ 1921 m. buvo ištirti ir chronologizuoti senieji baltų kalbų skoliniai iš germanų kalbų. Tačiau didžiausias nuopelnas lietuvių leksikologijai ir leksikografijai yra „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimo organizavimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pranas Skardžius
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą