Sakinio intonacija

Intonacija būdinga kiekvienam sakiniui. Skirtumas tik tas, kad užrašytojo sakinio intonacija yra tarsi sustingdyta ir nematoma, o pasakyto sakinio intonacija visada yra momentinė, girdima sakymo momentu.  Užrašytą sakinį visada galima perskaityti ir tada intonacija bus.

Intonuoti sakinius padeda kontekstas. Reikia pripažinti ir kalbėtojo laisvę. Sakiniai intonuojami skyrybos ženklais, intonaciją padeda išreikšti ir prasminė sklaida. Intonacija sintaksėje – tai sakinio realizavimo priemonė. Sakinio intonacija – tai garsinių priemonių kompleksas, kuris funkcionuoja kartu su sakinio sintaksine struktūra ir reikšminiu modeliu. Sintaksinės struktūros ir reikšminio modelio atveju sakinio intonacija yra segmentinė.

Sakinio intonavimo komponentais gali būti loginis kirtis, pagrindinis ar kintamas tonas, tembras ir trukmė (tembras ir trukmė nėra itin svarbūs sintaksėje). Tembru formuojami stilistiniai ir modaliniai atvejai.

Vienas iš probleminių intonacijos komponentų yra pauzė. Pauzės skaido sakinį, padeda skirti sintagmas, reguliuoja sakinio struktūrą ir kvėpavimo taktą. Pauzės svarbios skiriant sakinio prasminius vienetus (pvz.: sakinio pabaigos pauzė). Sakinio viduje dėl pabaigos pauzės krinta pagrindinis tonas, lėtėja sakinio tempas:

„O dabar visi eisime, kur akys mato.“ – ties kableliu padaryta natūrali pauzė, kur intonacija kyla, o sakinio pabaigoje intonacija krenta.

Svarbiausia yra sakinio pabaigos pauzė ir sakinio sintagminės pauzės.

Apie pauzę reikėtų kalbėti ir tekste, kuriame skiriama teksto (pastraipos) vieneto pauzė (kitaip vadinama sintaksine pilnatimi).

Pastraipos terminas yra dvireikšmis: pastraipą mes suprantame grafiškai, nors dažnai tai atitinka teksto vienetą. Diskursas irgi gali būti suvokiamas kaip teksto vienetas, bet teksto vienetas – yra pastraipa. Pačios didžiausios pauzės būna tarp pastraipų.

Sintaksėje suprantamai intonacijai svarbiausia yra kintamasis tonas ir kirtis (sakinio žodžių kirtis). Loginis kirtis žymimas sakinio pradžioje prieš žodį vienu brūkšneliu  /  ir dviem brūkšneliais // , jei kirtis ypač pabrėžiamas.

Sakinio intonacija paprastai turi tris fazes: balso kilimo fazę sakinio pradžioje, aukščiausią balso pakilimą sakinio viduje (loginis kirtis) ir balso nuleidimą sakinio gale.

Pirma ir antra fazės dar vadinamos antikadensija, o pabaiga – kadencija.

Nuo balso pakilimo priklauso sakinio intonaciniai modeliai. Tipiškiausia sakinio intonacinė kreivė yra kylančio ir krintančio tono, kai pagrindinis kirtis yra sakinio viduryje:

pav.1Galimas loginis kirtis ir sakinio pradžioje, kai pabrėžiamas pagrindinis žodis. Tokia kreivė yra krintančioji:

pav.2Kai loginis kirtis sakinio gale – kreivė yra kylančioji:

pav.3Sakinys savo ruožtu yra ir frazė. Sakiniui būdingas dar ir toks požymis kaip aktualioji sklaida – tai išskyrimas sakinyje to, kas yra žinoma, girdėta, ir kuo sakinyje remiamasi iš teksto, ir to, kas sakinyje pranešama nauja. Būtent dėl to naujo pranešimo sakinys ir formuojamas. Aktualioji sklaida buvo nustatyta XX a. trečiame dešimtmetyje čekų kalbininko ir ji siejama ne su sakiniu, o su fraze.

Tai, kas žinoma, sena, duota, vadinama tema, o kas pranešama nauja – rema. Tema ir rema atitinkamai žymimos raidėmis „T“ ir „R“. Jos susijusios su sakinio pritaikymu tekstui, padeda išreikšti sakinio ryšius. Pagal temų ir remų kaitą skiriami du sakinių siejimo tipai – grandininis ir paralelinis sakinių siejimas.

Grandininiu ryšiu susieti sakiniai yra tvirčiau susiję, nei paraleliniu, ir grandininis sakinių sijimo būdas yra dažnesnis, nei paralelinis.

Grandininio siejimo būdo pavyzdys:

grandininis siejimas

Paralelinio siejimo būdo pavyzdys:

paralelinis siejimas

Aktualioji sklaida padeda orientuoti sakinį į aukštesnį kalbinį vienetą – į tekstą. Tik tekste visiškai išreiškiama mintis.

Pateikiu vieną iš galimų sakinio apibrėžimų: sakinys – yra viena žodžių predikatinė forma arba jos ekvivalentas, ypač gramatiniais ryšiais susietų žodžių predikatinė konstrukcija, kuri yra skirta informuoti ir skelbti sąlygiškai baigtas mintis, taip pat emocijas, jausmus, norus, ji skirta komunikacijai (žmonių bendravimui) ir išreikšta atitinkama baigtine intonacija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.

Poema „Metai“ parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Pranas Skardžius

Pranas Skardžius gimė Kupiškio rajone (1899- 1975), Subačiuje valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo, jis patyrė karčią našlaičio dalią. Labai gabus ir darbštus jaunuolis, remiamas vietinių šviesuolių ir giminaičių, iš pradžių mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1923-25 m. studijavo Kauno, 1925-29 metais Leipcigo universitete. Kaune jis klausė K. Būgos, J. Jablonskio paskaitų. Be to, jis užrašinėjo įvairius J. Jablonskio taisymus, padėdavo tikrinti studentų rašto darbus. Leipcige jis klausė J. Gerulio, R. Trautmano ir kitų žymių kalbininkų paskaitų. Į Leipcigą kartu su A. Saliu jį rekomendavo J. Jablonskis, kuris rašė laiškus tuometiniam švietimo ministrui K. Jokantui, išrūpino jiems stipendijas: „abiems reikalingos gerokos stipendijos, kad nereikėtų užsieniuose jiems bado dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai. Tiem dviem studentais aš ypačiai pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir patvarumu“. Po studijų Pranas Skardžius dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose, drauge su kitais kalbininkais 1935 m. įkūrė Lietuvių kalbos draugiją ir buvo išrinktas jos pirmininku. Lietuvoje įsteigė ir redagavo tęstinį leidinį „Archivum philologicum“ (1930-38, 8t.), žurnalą „Kalba“ (3 numerius), šis žurnalas ėjo 1930 m. Kaune.

1944 m. Pranas Skardžius pasitraukė į Vakarus. II pasaulinis karas ir pasitraukimas į Vakarus sutrukdė daugelį jo darbų. Jis buvo numatęs parašyti kelis stambius mokslinės (istorinės) gramatikos veikalus, bet nespėjo. Tiktai liko 1932-38 m. Skardžiaus skaitytų istorinės lietuvių kalbos gramatikos paskaitų du rankraščiai: „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: morfologija“ (69 p. Rišlaus teksto, 47 p. iki paskaitos Veiksmažodžių kamienai), „Istorinė lietuvių kalbos gramatika: sintaksė“ (133p.). 1946-49 m. Pranas Skardžius dirbo Tiubingeno (Vokietija) universitete, 1956-71 JAV Kongreso bibliotekoje.

Pagrindinės Skardžiaus tyrinėjimų sritys buvo lietuvių leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra. Iš leksikologijos srities minėtini šie darbai: daktaro disertacija „Slavų kalbų skoliniai senojoje lietuvių kalboje“ 1931 m. vokiečių kalba, kurioje buvo pateiktas apie 3000 slavizmų žodynas; „Lietuviškieji tarptautinių žodžių atitikmenys“ 1973 m., šis žodynas iš esmės skirtas tiems išeiviams, kurie „išmoktomis svetimomis kalbomis dažnai geriau verčiasi negu savo gimtosiomis, ypač kurios nors specialybės srityje“; tiems, kurie dar „linkę lietuviškai galvoti, lietuviškai rašyti ir rašydami nori įmanomiau, lietuviškiau išsireikšti, bet vienam kitam iš jų ilgainiui vis daugiau ima trūkti reikiamų specialesnių žodžių, pavadinimų, terminų“, tačiau jis bus reikalingas patarėjas ir tiems Lietuvoje gimusiems ir augusiems lietuviams, kurie dažnai ne vietoje mėgsta vartoti tarptautinius žodžius. Šiame žodyne ras gerų lietuviškų atitikmenų kiekvienas, kam rūpi mūsų bendrinės kalbos kultūra ir jos ateitis. Liko nemažai smulkesnių darbų iš leksikologijos, minėtini straipsniai „Mėnesių pavadinimai lietuvių kalboje“, „Lietuvių latvių kalbos žodyno dalykai“, „Dėl skolinių kirčiavimo lietuvių kalboje“ ir kiti. Prieš pat mirtį Skardžius spėjo baigti didelį „Rašybinį lietuvių kalbos žodyną“, kuris dar neišleistas. Rankraštį sudaro 6 tomai, iš viso apie 2000 p., kopiją turi VU biblioteka.

Iš žodžių darybos minėtini šie jo darbai: „Lietuvių kalbos žodžių daryba“  1941 m., kuriame nagrinėjami lietuvių kalbos vardažodžių, veiksmažodžių, sudėtinių žodžių darybos klausimai, pateikiama naujadarų apžvalga. Šis Skardžiaus veikalas yra ne tik sinchroninis žodžių darybos aprašas, bet ir diachroninis tyrimas, siejantis lietuvių kalbos žodžių darybą, jos ypatybes su baltų bei kitų ide kalbų darybos ypatybėmis, paaiškinantis ide kalbų žodžių darybos bendrąsias ištakas ir dėsningumus. Ypač pažymėtina stambi paskutinė studija „Lietuvių vandenvardžiai su –nt-. Jų daryba, kilmė ir reikšmė“. Ši studija padėjo galutinai palaidoti hipotezę, kad dauguma lietuvių vandenvardžių su -nt- gali būti germanizmai. Galutinė autoriaus išvada buvo tokia, kad šie vediniai yra baltiškos kilmei ir bent jau didžioji jų dalis yra būdvardiniai dariniai, plg. Gausantė „gausioji“, Širvinta „širvoji, širvinė“ ir t.t.

Iš akcentologijos minėtini šie darbai: „Daukšos akcentologija“ 1935 m.; šioje studijoje Skardžius nuosekliai aptarė M. Daukšos raitų kirčiavimą, iškėlė archajiškus kirčiavimo elementus, parodė, kokie jie yra svarbūs lietuvių kalbos kirčiavimo raidai. „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ 1936 m.; tai, galima sakyti, buvo pirmasis platesnis lietuvių kalbos kirčiavimo vadovėlis, kuriame, remiantis K. Būgos mokslu, aptariamas atskirų kalbos dalių kirčiavimas, bandomi formuluoti kirčiavimo bendrieji dėsningumai ir polinkiai. Vėliau, jau gyvendamas JAV, 1968 m. Skardžius parašė knygą „Lietuvių kalbos kirčiavimas“, kurioje stengėsi parodyti ne tik bendrinės kalbos, bet ir tarmių bei senųjų raštų kirčiavimo įvairumą, iškelti svarbiausius pakitimus ir paaiškinti jų priežastis. Čia jis nevengia lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės reiškinių palyginti su kitų kalbų faktais.

Pranas Skardžius yra palikęs darbų ir iš mitologijos srities; minėtinos šios studijos: „Lietuvių mitologiniai vardai“ 1954 m.; joje daroma išvada, kad šalia nepatikimų mitologinių vardų yra ir tokių, kurie tikrai neabejotini, tai Bangpūtys, Gabija, Giltinė, Laima, Lauk argas, Laukpatis, Medeinė, Žemyna, Žemėpatis, Aitvaras, Kaukas. „Dievas ir perkūnas“ 1963 m.; daroma išvada, kad baltų deivas, kuris yra veldinys iš ide *deiṷos iš šaknies *dei-, reiškusios šviesti, spindėt senų senovėje greičiausiai reiškė dangų. Tai rodo įvairūs posakiai: Dievu trobas dengia, Ds; Nav Saulītė Dievā gājusi „Saulytė dar pas Dievą nenuėjusi“.

Kalbos kultūros sritis. Pranas Skardžius buvo vienas iš Gimtosios kalbos steigėjų; paliko nemažai darbų, ypač straipsnių. Vien Gimtojoje kalboje 1933-1967 metais jis paskelbė apie 80 straipsnių, kuriuose kvalifikuotai aiškino įvairius lietuvių kalbos leksikos, gramatikos ir rašybos dalykus, atsakė į 458 skaitytojų klausimus. Stambesnis darbas „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ 1971 m., kuriame labai kritiškai analizuojamas norminimo ir kalbos kultūros darbas Nepriklausomos Lietuvos metais, o vėliau, bolševikams okupavus Lietuvą, aptariami rusifikacijos, kalbos ideologizavimo ir kiti reiškiniai.

Labai dažnai Pranas Skardžius vadinamas savotišku lituanistikos ir net baltistikos metraštininku, nes jis nušvietė šio mokslo srities raidą beveik per pusės šimtmečio laikotarpį. Visų pirma, jis yra paskelbęs straipsnių seriją apie žymiausius lietuvių kalbos tyrinėtojus ir puoselėtojus: A. Baranauską, J. Balčikonį, K. Būgą, J. Gerulį, J. Jablonskį, K. Jaunių, J. Endzelyną, E. Frenkelį, B. Lariną, J. Otrembskį ir kitus. Be to, gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis sekė lituanistų darbą, rašė recenzijas apie kiekvieną svarbesnį lituanistikos veikalą. Rūpinimasis lietuvių kalbos reikalais atsispindėjo ir kiekviename jo laiške, tai pripažįsta ir Zigmas Zinkevičius, gavęs net 65 laiškus: „džiaugiuosi jūsų kalbotyriniais darbais, kuriuose vis daugiau matyti pozityvių, objektyvių mokslinių pastangų ir pasiekimų. Grynas mokslas pasiliks bet kuriose aplinkybėse“.

Jau yra išleisti Prano Skardžiaus „Raštų“ Penki tomai, kuriuos rengė A. Rosinas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Antanas Salys
Jonas Jablonskis

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius – lietuvių kalbininkas, kunigas. Gimė netoli Kvėdarnos (Šilalės rajone), valstiečių šeimoje. Rašto mokėsi lenkiškoje Rietavo pradinėje mokykloje, paskui Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje. 1871 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuvių kalbą čia jam dėstė A. Baranauskas, su kuriuo dėl rašybos ar terminologijos klausimų Jaunius susikirsdavo. Abu buvo užsispyrėliai ir nė vienas nenorėjo nusileisti. „Galėsi taip rašyti, kai pats mokysi!- netekęs kantrybės sušukdavo A. Baranauskas. „O gal ir mokysiu,“ – piktai burbėdavo K. Jaunius. Šie žodžiai išsipildė.

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas – lietuvių poetas, kalbininkas, be galo prieštaringa asmenybė. Iš pradžių Baranauskas rašė: „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai man lietuviškai krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos man lietuviškai širdin kliudė.“, senatvėje nuo lietuvybės ėmė tolti. Keturių eržilų karieta važinėdamas net lietuviškai kalbėti privengė, o neretai lietuviškai prakalbintas lenkiškai atsakydavo. Netgi 1897 m. išvykdamas vyskupauti į Seinius ir atsisveikindamas su Kauno kunigų seminarijos klierikais sakė: „Aš – lenkas, jūs – žemaičiai“.

Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.

Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.

Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2)  lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.

Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten  („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.

1898 m. Sankt Perburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.

Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.

Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą