Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.

BIOGRAFIJA. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Prūsijos karalystėje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Manoma, kad jo tėvai buvo vietiniai lietuviai, bet parvykę iš Škotijos (abejonių kėlė pavardė, prielaidos daromos ją patyrinėjus; raštus pasirašinėjo lotyniškai „Donelitijus“). Tėvai buvo neturtingi, bet turėjo daug vaikų – be Kristijono augo dar 5 sūnūs ir 2 dukterys. Anksti mirė tėvas, gyvenimas, buvęs nelengvas, tuo metu tapo dar sunkesnis. Visi berniukai išėjo amatininkauti (K. Donelaitis dirbo pianinus, fortepijonus). Vienas iš jo brolių buvo auksakalys.

Apie 1731 m. Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos lotynišką katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. Joje mokėsi kalbos, matematikos, literatūros. Giedodavo laidotuvėse, dainuodavo gatvėse, taip šiek tiek užsidirbdavo pinigų gyvenimui. Manoma, kad Donelaitį į literatūrinę kūrybą patraukė jam literatūrą dėstęs poetas.

1736 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą teologijos fakultetą, kurį 1740 metais baigė. Studijuodamas mokė literatūros kitus ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Baigęs universitetą atvyko į Stalupėnus dirbti mokyklos muzikos mokytoju, vadovauti chorui. Po ketverių metų, atsiradus vietai Tolminkiemyje, K. Donelaitis išlaikė egzaminus ir tapo klebonas. Dar po metų K. Donelaitis vedė teisėjo dukterį, bet vaikų jiedu neturėjo. Nors parapija, kurioje jis dirbo nebuvo turtinga, tačiau su jo pagalba buvo pastatydinta mokykla, klebonų našlių namai, perstatyta klebonija, bažnyčia. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 dieną. Jo žmona išgyveno dar penkiolika metų.

Po mirties Donelaičio portreto nebuvo išlikę. Tačiau vėliau buvo atkastas jo kapas ir pagal likusią kaukolę atkurtas veidas.

KŪRYBA. Rankraščiais ir nuorašais išlikusią Kristijono Donelaičio grožinę kūrybą sudaro pasakėčios, ankstyvieji poemos fragmentai, poema „Metai“ ir eilėraščiai vokiečių kalba. Pasakėčias Donelaitis ėmė rašyti dar Karaliačiaus universitete. Išliko šešios pasakėčios: „Lapės ir gandro česis“ „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.; L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Trys pasakėčios yra perkurtos iš Ezopo pasakėčių, kitos trys – tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus. Jo pasakėčioms būdingas emocingumas ir ilgi moralai.

Kristijonas Donelaitis. MetaiPo Donelaičio Ezopo pasakėčios tapo labai populiarios. Be jų K. Donelaitis sukūrė ir eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, trejetą eilėraščių vokiečių kalba. Be grožinės kūrybos yra išlikę K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, įrašai gimimo metrikų knygose, įvairūs administraciniai raštai. Tačiau pats reikšmingiausias Donelaičio kūrinys – poema „Metai“.

GENEZĖ. Nėra tiksliai žinoma, kada poema „Metai“ buvo pradėta ar baigta rašyti. Yra išlikusios tik dvi dalys. Manoma, kad „Metai“ buvo skaitomi per pamokslus. Kitų teigimu, kad gal rašymas buvo Donelaičio užsiėmimas tarp kasdienių rūpesčių. Dar spėjama, kad šią poemą jau rašė būdamas brandaus amžiaus, nes jame nėra meilės motyvų. Kai kurie šaltiniai spėja, kad „Metai“ parašyti veikiausiai 1765-1775 m. Tiksli data taip ir nėra žinoma.

Kyla klausimas, kodėl „Metai“ net ir po mirties nebuvo išleisti, o atskiros dalys buvo nurašinėjamos, rankraščiai taip ir liko išsibarstę.

Liudvikas Rėza, tapęs Karaliaučiaus profesoriumi 1786 m. pabandė surinkti rankraščius ir 1817 m. išspausdino poemą „Metai“, kurią 1818 m. paskelbė. Tai buvo redaguotas tekstas, išmesti „nemalonūs“ žodžiai, bet pridėtas vertimas į vokiečių kalbą. Įvade Donelaitis rodomas kaip įžymiausias XVIII a. poetas. Ir tai buvo ne ditirambas, o kuo gryniausia panegirika.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.

XIX a. esama dviejų teritorijų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir rytų Prūsijos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo bendra Lenkijos – Lietuvos valstybė. Tuo metu buvo gyventa sunkios krizės laikotarpiu: 1721 metais vyko Šiaurės karas, po to viską siaubė maras. Po Šiaurės karo viskas baigėsi padalinimu, po kurio Lietuvos neliko žemėlapiuose. Per 70 metų buvo vien karai ir suirutės, o vėliau – sunki ir kieta baudžiava: valstiečių luomas užguitas, dvarininkai ne lietuviai išnaudojo Lietuvos žmones. Dvasininkai taip pat netoli pažengę. Daugelis buvo lenkai, tautinės savimonės trūko. XVIII a. jėzuitų kolegija atsiliko nuo vakarų Europos, o XVIII a. pabaigoje iš jų buvo atimta mokymo teisė, sudaryta pasaulietinė mokykla. Lietuvių literatūros poslinkių šiuo laiku nematyti, tik pavienių žmonių pastangos: Sirvydo žodynas, nežinia kieno gramatika ir daugiau nieko. Iš kitokios raštijos irgi nedaug. Galima net kalbėti apie pasaulinės literatūros nebuvimą.

1753 m. pasirodo Orševskio knyga – giesmynas „Balsas širdies“, „Medelis myros“ (tai tik tokia literatūra, kuri tuo metu buvo labai menka). XVIII a. pabaigoje Antanas Jackus Feliksas Klementas (vienas pirmųjų vadinamojo žemaičių sąjūdžio poetų) rašė eilėraščius, bet jų nespausdino. Maždaug tuo metu kultūrinę veiklą pradėjo Dionizas Poška.

XVIII a. LDK – sąstingio laikotarpis. Mažosios Lietuvos ir LDK literatūros gyvenimas dvilypis. LDK pasaulietinė literatūra neiškyla, Rytų Prūsijoje XVIII a. pr. bandoma formuoti pasaulietinę literatūrą nuo religinės raštijos (giesmynų).

XIX a. atsiranda diferenciacija. Kristijonas Donelaitis įrodo, kad galima atsiskirti tikrąją literatūrą nuo religinės.

Prūsija tuo metu buvo militaristinė valstybė. Atskira jos dalimi tapo Rytų Prūsija, kur apsigyveno lietuviai, atsikėlė ir vokiečių emigrantų. Parapijos buvo mišrios, tačiau buvo keletas momentų, kurie skatino lietuvybę:

1. Prūsijos monarchai ieškojo XVII a. pab.  XVIII a. pr. galimybės ištirti valstybės pakraščius, buvo netgi siūloma rašyti istorijas (Matas Pretorijus „Prūsijos teatras“, Part Loch „Prūsijos istorija“). Čia atsispindėjo papročiai ir buitis.

2. Kilo noras išlaikyti kalbą, sužinoti, kokia ji yra. Tam padėjo Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas. Jis iškėlė žmogų, kad jis būtų tikintis Dievą, mokąs maldas, bet ir savarankiškas pilietis. Tuo metu pasirodė ir pirmoji lietuvių knyga – Katekizmas (Prūsijoje). Jonas Bretkūnas vertė bibliją, tačiau ji nebuvo išleista.

3. XVII a. – XVIII a. imti rašyti žodynai.

Imtas kelti itin svarbus klausimas: kokia kalba sakyti pamokslus (Mažojoje Lietuvoje), kad tikintysis suprastų. Klausimo sprendimas lėmė ir pasaulinės literatūros atsiradimą, ir Kristijonas DonelaitisKristijono Donelaičio įėjimą į epochos dvasią. 1706 m. įvyko diskusija tarp pastorių dėl to, kokia kalba sakyti pamokslus ir iš kur išmokti lietuvių kalbos. Kaip ne keista, vienas iš vokiečių, Mykolas Merlinas (lietuvių raštijos darbuotojas, lietuvių kalbos norminimo pradininkas) įrodė, kad kalbos reikia mokytis ne iš testamento, o iš žmonių. Tuo tikslu jis išrinko nemaža patarlių ir dainų. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje išleido lietuvių kunigams skirtą veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ (Principium primarium in lingva Lithvanica 1706 m.), kuris sukėlė pirmąją filologinę polemiką, kurios esmė – ar galima rašomąją lietuvių kalbą pertvarkyti atsižvelgiant į liaudies kalbą. Jo kaimynas J. Šulcas, pasinaudojęs patarimais, išvertė Ezopo pasakėčias, 1706 m. pratarmėje nurodė Merlino brošiūrą. Tai buvo pirmoji pasaulietinė knyga Mažojoje Lietuvoje, kuri pradėjo kalbinį ginčą, kuris davė pradžią literatūros raidai. Kalbininkai ėmė viską tikrinti praktiškai (A. Ruigys ~ 1810 m. parašė „Lietuvių kalbos tyrinėjimai“.) Čia pirmą kartą įvedė tris lietuvių liaudies dainas. Jis atsiprašinėjo skaitytojų, jog čia visai niekai, nors iš tikro tuo metu buvo reikšminga.

XVIII a. pirmoj pusėj redaguojamas giesmynas, vėliau sudaromas dar vienas. Kristijonas Donelaitis irgi kviečiamas prisidėti, bet jis atsisako. Redaguoja Gotfrydas Ostermejeris (lietuvių kalbos puoselėtojas, filologas, evangelikų liuteronų kunigas) ir Kristijonas Gotlybas Milkus (Mažosios Lietuvos švietėjas, lietuvių raštijos darbuotojas. Antrosios XVIII a. lietuvių filologinės polemikos iniciatorius).

Donelaitis, studijuodamas Karaliaučiuje, turėjo kalbos seminarus, jį veikė švietimo gadynės etika ( iškeliama žmogaus prigimtis: gera visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai, gyvenimo normas sąlygoja gamta). Iškeliamas patarimas vadovautis sveiku protu – tai švietimo gadynės etikos klausimai. Donelaičio raštuose esama racionalumo koncepcijos, t.y., būtina gerai atlikti pareigas, rūpintis savimi, nepasitenkinti valdininkais, ponų savivale. Panašių klasicizmo ir baroko atspindžių esama ir „Metuose“.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Kai vasaros metu yra netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, tai ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes gi kaip K. Donelaitis pabrėžia  – toks „moterų būdas / Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia.“.

„Metuose“ audimas ir verpimas yra be galo svarbūs ir ne vieną kartą akcentuoti dėl savo reikšmės darbai. Apie tai galima spręsti iš to, kad, nors šie darbai paprastai yra moterų dirbami ilgais žiemos vakarais, tačiau poemoje apie juos kalbama nuo pat pavasario linksmybių ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, minimi per visą kūrinį: pavasario linksmybėse prisimenami žiemos vakarai leidžiami prie ratelio, vasaros darbuose džiaugiamasi, kad drobės balinamos laukuose blizga kaip sniegas, tad bus iš ko apdarą pasiūdinti, rudenio gėrybių dalyje paminimos plonos moterų austos staltiesės, o žiemą akivaizdu, kad moterys kaip tik šiuos visus darbus dirba. Įspūdžiui atskleisti ne veltui Donelaitis vartoja net tokius žodžius, kad ratelis garsiai „trinka“, „tarškia“, o jo dinamikai pavaizduoti pasirenka veiksmažodžius „skubiai“ ir „greitai“. Štai ir visas moterų darbų gražumas.

Apibendrinant moterų darbus ir jų paveikslus, derėtų dar minėti, kad K. Donelaičio poemoje „Metai“ pagal visą moterims skirtų darbų skalę matyti vienas labai įdomus dalykas, tarsi joms būtų skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Visa tai galima būtų skirti pagal vokiškosios filosofijos normas. Atsižvelgiant į tai, jog taip vaizduoti moteris Donelaičiui turėjo įtakos vokiškoji kultūra, galima taip manyti, tačiau kiltų klausimas, o kurgi minima bažnyčia kaip moterų pareiga? Čia ir visas įdomumas, kad bažnyčia ir pamaldos nėra vaizduojamos, bet būrams užtenka paprasto suvokimo, jog Dievas yra. Jis sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų pareigas ir to gana. Apie tai užtai ir nekalbama, nes Dievas akivaizdus dalykas apie kurį nė kalbėti neverta, jį tikėti –  kiekvieno būro šventa pareiga.

Šventa pareiga moterims ir vyrams būrams ne tik Dievą mylėti, o ir darbus stropiai, su meile bei atsidavimu nudirbti. Kiekvienas darbas, kad ir menkiausias, poemoje esti išaukštintas ir pagerbtas. Ir vis gi iš to susideda gyvenimas, taip išlaikomos tradicijos ir galiausiai būriškumas. Ir būrai puikiai supranta, kad jų darbas yra visuomeninės svarbos, visuomeninės gerovės šaltinis, kad be jo ne tik jie patys, bet ir ponai pražūtų. Tad net ir moterys, kad ir kokios stropios ar kitos nepareigingos būdamos, yra ta maža, bet labai svarbi būriškosios visuomenės dalelė ir dalyvės, sudarančios reikšmingą ne tik šeimos, bet ir visuomenės branduolį, be kurių gyvenimas nevirtų, be kurių rankų nė vaikai neužaugtų, o vyrai liktų pliki ir nesotūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (3)

Vasarai pasirodžius, atsiranda nauji darbai, nauji rūpesčiai. Daržuose ir laukuose darbą dalinasi visi: vyrai, moterys, mergos su bernais, pratinami netinginiauti ir vaikai:

544    “Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,
545    Ir stulpai saulelės ant debesų prasiplatin.
546    Ką mums rūp Plaučiūns – tesižino jis supelėdams.
547    Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.

(Iš „Vasaros darbų“)

O moterys, lyg tos bitutės, suspėja visur padirbėti, ką reikia: suspėja vaikus auginti ir auklėti, nepamiršta lauko ir daržo darbų, padeda vyrui, ruošia  maistą ir dar visus rengia siūdintais drobiniais apdarais, kad netektų vasarą vaikams nuogiems lakstyti ar „sulopytus“ drabužius vilkėti, o žiemą nešaltų, tad išaustas drobes, iš kurių bus siūdinamas apdaras, balina prieš vasaros saulę. O drobės blizga tarsi sniegas ant pavasario lankų.

Jau buvo užsiminta, kad K. Donelaitis moteris tarsi skirsto į viežlybąsias, pavyzdingas ir tingines, kurias pabara ir gėdina, bet dar derėtų minėti, kad autorius jas skirsto dar gi į dvi grupes pagal tautybes: tai moterys lietuvės ir „vokiečių gaspadinės“ (599 eil. iš „Vasaros darbų“). Taigi priešpriešos atsiranda ne tik tarp moterų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. O iš vis blogiausia tai, ką pabrėžia K. Donelaitis, kad šių kultūrų žmonės sumišo nė savo kalbos nesistengdami išlaikyti ir branginti „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“ (349 eil. iš „Vasaros darbų“). Dėl to apie buvusius laikus su pilna ilgesio gaidele prabyla :

569    Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,
570    Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė
571    Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.
572    O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,
573    Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

(Iš „Vasaros darbų“)

Vokiečių paveiktos lietuvaitės „krosytų marginių nekenčia“, o „klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais“ vaikščioja, ogi ir „nenaudėlės mergaitės su kedalačiais, / lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.“. Rodos jau ir to pakaktų, bet Donelaitis akcentuoja ir tai, kad jau ir maistą lietuviška pradeda niekinti – tarsi taip paskutiniai būriškumo likučiai dingtų.

Dar „vasaros darbuose“ nelieka užmirštas grybavimas bei riešutavimas, primenant moterims apie ilgus žiemos vakarus, praleidžiamus prie ratelio, kada „ paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą“ ir praskaidrina „ jų glūpas šnekas ir zauną visa nutildo“. Ir jei susėdus moterims ką verpt nebus riešutų, tai „[…] pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių, / Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.“ Ir atsitinka vėl gi priešingai, nes vokiečių moterų esama stropesnių, kurios daug kur lenkia savo apsukrumu moteris lietuves:

611    Bet ir su riešutais saldžiais jau pasidarė.
612    Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,
613    Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.
614    O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,
615    Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį
616    Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.

(Iš „Vasaros darbų“)

O taip atsitinka ne tik su riešutais, bet ir su grybais. Vokietės „ Plempių, rudmėsių, storkučių bei baravykų / Jautakių ir baltikių, gruzdų irgi bobausių / Bėgdamos į gires jos sau taip daug pasirovė“, kad juos „vis džiovint į kakalį šauja.“ ir net į turgų vežti ir parduoti ketina, o lietuvės per savo tinginį ir vėl liks neragavusios. Šitaip Donelaitis vėl moteris pagraudena, kad „ žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim.”

Vasarą išgyvenus ir rudeniui atėjus, moterys stropiai triūsia virtuvėje: „didina stungius […], tarškina puodus. Vienos sau kamuoto titnago ieško, kitos sav iš autų purnelį svilin, trečios skauradą šiūruoja Ir, kad daug ugnies […] po katilu degtų, Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia, ketvirtos džiovintą pagalį skaldo.“ , ir galiausiai „pietums nupenėtą šutina gaidį“.

Bet moterys išmano ne tik audimą, verpimą, maisto ruošimą ir ūkio reikalus, bet gi sumanios esti ir medicinoje. Ne visos lietuvės yra tinginės. Nors „Metuose“ ir neminima žolininkystė, tačiau visa tai galime atsekti tada, kai yra sumušamas Dočys, o moterys jį tepaliukais ir žolelėmis gydo:

752    Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų,
753    O Selmykė su Berge tepalų padarytų
754    Dočį vėl gaivint ir gydyt atnešė greitai.

(Iš „Rudenio gėrybių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)