„Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.”
J. Marcinkevičius
Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtimi, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima padaryti su ląstele, su mažu taškeliu. Reikia daug išgyventi, daug patirti, kad galiausiai galėtum pavadinti save žmogumi.
„Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla.”
J. V. Gėtė
Kauno marių dugnas, Šilėnai, tipiškas senovinis kaimas su daugeliu abiejose gatvės pusėse išsidėsčiusių trobesių. Jis lyg ir niekuo neišsiskiria: nei didumu, nei mažumu, o visi jo gyventojai taikūs, draugiški ir darbštūs. Tik jo istorija – savotiškas likimas. Dar bemaž prieš šešiasdešimt metų jame gyveno daugybė darnių šeimų, o dabar šis kaimas, po to, kai Nemunas išsiliejo, liko tik tamsus Marių dugnas. Būtent čia prieš 88 metus gimė Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė. Likimas jai lėmė čia praleisti ketvirtadalį savo gyvenimo – vaikystę ir jaunystę – linksmą, nerūpestingą, vėliau sunkią ir atsakingą.
(Anastazija – Kučinskienė sėdi pirmoje eilėje antra iš dešinės pusės)
Taip nutinka visiems, tik vieniems tos linksmybės, nerūpestingumas tęsiasi ilgiau, kitiems – trumpiau, nelygu, kokia šeimos padėtis, kilmė. Tokie dalykai labai paveikia vaikus, nulemia jų likimus. Įdomus ir sudėtingas yra ir šios moters gyvenimas.
Pirmą kartą ji išvydo pasaulį Šilėnų kaime, nedidukėje trobelėje. Ją priėmė jauki aplinka ir keletas dar visai naujų, nematytų ir nejustų žmonių. Mergaitė augo, vystėsi, kasdien vis susipažindama su pasauliu, kasdien atrasdama vis kažką naujo, nepaprasto. Viskas tada ją žavėjo, traukė į save, imlią, žingeidžią mergaitę domino, todėl galbūt jaunystėje ji jau daug ko buvo išmokusi iš mamos ir jai padėdavo, o paūgėjus su visais eidavo dirbti į laukus. Taip Anastazija krovė kraitį gyvenimui. Būdama namuose iš mamos perėmė visą sukauptą patirtį: išmoko ruošti valgį, tvarkytis namuose ir aplink juos, austi, verpti, susipažino su viskuo, ko ateityje prireikė. Ir dabar, būdama jau 88 metų, Anastazija Kučinskienė smulkiai prisimena visus savo gyvenimo įvykius. Jos žodžiais tariant – „tai neišdildomi prisiminimai.” Dar ir šiandien, ji prasitaria, jog visiškai nesigaili, kad vaikystė jai atvėrė duris iškart į suaugusiųjų pasaulį, suteikdama didžiulę naudą – gyvenimišką patirtį.
Anastazija Kučinskienė prisimena, kai dar būdama visai nedidukė, rudeniui atėjus, linus išsibrukdavo, numindavo ir sėsdavo verpti. Ir taip, kol darbų nedaug, per visą žiemą iki pat Užgavėnių. Nuo Užgavėnių pradėdavo austi. Kaip ji pati akcentavo, pirmiausia būdavo audžiami tie audiniai, kuriuos reikėdavo balinti ir tai darydavo sodams žydint. Dažniausiai drobes tiesdavo savo sode arba prie Nemuno. Ir jau daug vėliau, kai drobės būdavo baltos, Anastazija Kučinskienė pasakojo, kad jos abi su mama niekieno nepadedamos iš jų siūdavo viską, kuo rengdavosi (ne tik moterys, bet ir visa šeima). Vėjais nepralėkė ir jaunystė. Kiek vyresnė Anastazija mėgdavo įsisukti ir į besilinksminančias jaunimo gretas.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)