Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Nuo sutartuvių iki vestuvių turėdavo praeiti 3 savaitės. Pirmąjį šeštadienį jaunieji važiuoja į bažnyčią prašyti leidimo tuoktis. Kunigas savo ruožtu per mišias visa tai paskelbdavo ir, jeigu kas žinodavo kokių nusižengimų, turėdavo pranešti parapijos klebonui. Nuvažiuodavo užsakų į bažnyčią, vadinasi, jau būtinai turės susituokti. O ką per tris savaites galima pasiruošti? Gal pasisiūti ar nusipirkti suknelę, o gal galybę skanėstų? Visgi ne. Nei suknelės, nei skanėstų niekas nepirkdavo. Mergina rengdavosi tokią suknelę, kokią turėdavo, ir visai nesvarbu, ar ji geltona, ar raudona, ar žalia… Jai tereikėdavo įsigyti tik nuometą. O ir vaišių stalas nebūdavo toks kaip dabar. Tradiciškai ant stalo puikuodavosi namuose kepta duona, dubuo su virta mėsa, prie jos būdavo patiekiami rauginti kopūstai arba agurkai ir labai gerai, jei būdavo ir kopūstų, ir agurkų. Šioje vietoje Anastazija Kučinskienė pabrėžia, kad tais laikais šventinis stalas nelūždavo nuo sausainių, tortų, mišrainių ar slėgtainių. Ir akcentuoja, kad nuostabios vestuvės vykdavo, jei šeimininkė iškepdavo pyragą. Pasakodama moteris mini ir tai, kad daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų vestuvėse nebūdavo nei šakučių, nei lėkštučių.

Skyrėsi ne tik tuometinis vestuvių stalas. Ir pačios vestuvių tradicijos nebuvo tokios kaip dabar. Pagal to laiko papročius vestuvės galėdavo vykti tik antradieniais. Kitaip tariant, kunigas šliūbą galėdavo duoti tik tą dieną ir kodėl būtent antradienį, niekas pasakyti negali. Tuometinės vestuvių apeigos buvo skirstomos į tris dalis. Pirmoji, tarsi įžanginė – piršlybos arba sutartuvės. Šis momentas dažniausiai trukdavo vieną vakarą, kada pas tėvus atvažiuodavo piršlys su jaunikiu ir pasipiršdavo merginai (tiksliau tariant, tai būdavo piršlio ir tėvų susitarimas).

Praėjus trims pasiruošiamosioms savaitėms, po piršlybų įvykdavo vestuvės. Paprastai tai yra įvardijama kaip didžioji vestuvių dalis. Vestuvės prasidėdavo vakaronių vakaru pirmadienį. Į jį susirinkdavo visi svečiai, kurie tik galėdavo atvykti. Vakaronių vakarą visi linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo dainas, kuriose paprastai nusakydavo jaunosios mergelės būsimus vargus, kai ji gyvens anytos dvare. Pasibaigus vakaronių vakarui, visi svečiai išsiskirstydavo, o kiek pailsėję ryte rengdavosi važiuoti į šliūbą. Prieš išvykstant pas jaunuosius susirinkdavo viso kaimo jaunimas jų išlydėti. Niekas pirmiau jų neišvykdavo. Išeidami jaunieji paprastai prie vartų keldavo pastolius ir viso kaimo jaunimą sukviesdavo į vestuves. Į tokią šventę kviesti senų žmonių nereikėdavo, nes pagal tradiciją jie turėdavo ateiti ir nekviesti. Prieš jaunimui išsiskirstant, jaunosios mergelės mama paskirdavo kaimo merginoms laiką, kada jos turi ateiti išlydėti jos dukrelės. Išlydi draugai mergelę ir neskubėdami žingsniuoja pas bernelį, o iš čia – į šliūbą. Visą kelią jaunuosius lydėdavo pulkas svečių ir pamergių. Į vestuves būdavo sukviečiamos dvi, trys, keturios ar net penkios svočios (tai priklausė nuo to, kiek kas galėdavo). Jos daug nešdavosi. Svočios padengdavo stalus parvažiavus iš šliūbo, „gerdavo žiedą ir užgirias“, dovanodavo dovanas, mesdavo pinigus, daužydavo lėkštes su pinigais, bet jų turėdavo būti tiek, kokia lėkštės vertė (čia jau vėlesniais laikais, kai atsirado pirmosios lėkštės), nes paprastai, tai per vestuves patiekalai buvo kraunami į medinius dubenėlius. Pamergių su pabroliais būdavo taip pat apie 3 – 4 poras.

Grįžusius iš bažnyčios jaunuosius pasitikdavo tėvai ir nuo tos akimirkos prasidėdavo linksmoji vestuvių dalis – šokiai, linksmybės, dainos:

Gana, sesute, gana vaikščioti, Žalią rūtelę
gana nešioti. Po jaunimėlį jau nevaikščiosi,
Žalių rūtelių jau nenešiosi.

Šis vakarėlis darys atmainą, O tu dainuosi
moterų dainą. Svočios aplinkui ratu sustoję,
Ardys kaselę, barstys rūtelę, Dės nuometėlį,
virkdys mergelę.

Kai vainikuota, graži kaip rožė, Kai
nuometuota – pailganosė. Svočios aplinkui
ratu sustoję, Berneliai juokias, rankelėm ploja.

Šoka svečiai, tėvai, pamergės, pabroliai, nelieka nuošalyje ir jaunoji mergelė. Ją šokdindavo pabroliai, o ji už kiekvieną šokį padovanodavo rankšluostį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Didžiajam šurmuliui pasibaigus svečiai suguldavo miegoti, kol kitą rytą visų nepažadindavo gaidžių giedojimas. Išaušus trečiajai vestuvių dienai baigdavosi vestuvės.

Jaunosios motutė pabudusi virdavo pusryčius, o svočios dengdavo stalus. Keliasi svečiai, jaunieji ir su daina sėda pusryčiauti. Ir vėl linksmybės iki vakaro, kol išmuša ta valanda, kai jaunajai mergelei reikia palikti gimtuosius namus. Ji atsisveikindavo su tėvais, o broliai pabalnodavo žirgus, kad galėtų sesutę palydėti su kraičiu į anytos namus. Svečiai – jaunimas ir tėvai – susirenka prie vartelių ir išlydint jaunąją su kraičiu dainuoja atsisveikinimo dainas:

Ko liūdi, seserėla, ko liūdi? Ko liūdi,
lelijėla, ko liūdi?

Tu užaugai pas motulę, Krovei kraitį
su sesutėm, Ko liūdi, ko liūdi?

Tu užaugai pas brolelį,
Šėrė tau bėrą žirgelį,
Ko liūdi, seserėla, ko liūdi?

To liūdžiu, seserėla, to liūdžiu, To liūdžiu,
lelijėla, to liūdžiu.

Vežk kraitelį per laukelį, Mane jauną
į vargelį, To liūdžiu.

Ten nerasiu motinėlės, Ten tik rasiu
anytėlę, Seserėlės, to liūdžiu.

Ten nerasiu tėvelėlio, Ten tik
rasiu šešurėlį, Seserėlės, to
liūdžiu.
___________________________

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
tėvelio nevirkdini?

Verks mano tėvelis nevirkdomas, Man didžią
dalelę atskirdamas.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
motutės nevirkdini?

Verks mano motutė nevirkdoma, Man didį
kraitelį atskirdama.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
brolelių nevirkdini?

Verks mano broleliai nevirkdomi, Man bėrus
žirgelius kinkydami.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
sesučių nevirkdini?

Verks mano sesutės nevirkdomos, Man rūtų vainiką
nupindamos.

___________________________

Kam, nuotaka, sudūmojai, Kam taip rasą storą
pasidabojai, Prastą pavadėlę ant savęs dėjai,
Didelį vargelį sau užsiėmei?

Surūdys žiedeliai ant baltų rankelių, O nublies
veideliai nuo ašarėlių, Nežibės ant rankų aukso
žiedeliai, Tik tau verks ant rankų maži vaikeliai.

Grįžki, sesute, į mūsų pulkelį, Mes tau
sugrąžinsim rūtų darželį, O jeigu negrįši į
mūsų pulkelį, Tada mes parduosim rūtų
darželį.

Eisi jauniman, ten liūdna būsi, Turėsi dainuoti,
verkti pradėsi. Tu šiokiom dienelėm darbelius
dirbsi, O šventom dienelėm vištas ganysi.

Išvažiuoja jaunieji, išsiskirsto svečiai, tuo ir baigiasi vestuvės. Gyvenimas vėl teka sava tėkme, tik jaunųjų likimai jau nebe tokie, jie pasikeičia, atsiranda nauji vargai.

Anastazijos Belazaraitės – Kučinskienės gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Ji pasakojo, jog žiemą padėdavo namuose mamai, pavasaris prasidėdavo darbu laukuose, kai vykdavo sėja, vasara – tarsi pavasario darbų tąsa, o ruduo įsiminė į kraują įaugusiomis talkomis. Anastazija užsiminė, kad labiausiai jai patikdavo iš rudens darbų užgimusios nuostabios dainos, kurias ji prisimena dar ir dabar, jau būdama brandaus amžiaus. Pjaunant rugius ar einant pas šeimininkus į namus po rugiapjūtės, jaunimo tarpe skambėdavo dainos apie jovarą:

Augo jovaras laukuose, O jo šakelės
antruose,
Balti žiedeliai languose,} 2k.

Juodos uogelės staluose,} 2k.
Išeik, močiute, ant dvaro,
Atkelk vartelius jovaro.

Eidamas jaunimas namo po vaišių pas šeimininkus, dainuodavo dainą „Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau”:

Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Parjok, berneli, vai parsiskubėki,
Jau tavo mergelę piršleliai apsėdę.
Tegul jie sėdi, tegul jie daboja,
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Mano mergelės geltonos kaselės,
Geltonos kaselės, mėlynos akelės,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu,
Mano mergelė už visas gražiausia.
Parskrisk, sakalėli, vai parsiskubėki
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Jau tavo gegulę paukšteliai aptūpę,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Tegul jie tupi, tegul jie daboja,
Aš savo gegutę tarp visų pažinsiu.
Mano gegutės raibosios plunksnelės
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Raibosios plunksnelės, balti pasparnėliai
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.

Tuo metu, kai Anastazija Kučinskienė eidavo į talkas, mergaitei buvo vos 14 metų. Vėliau gyvenimas lyg ir tekėjo sava vaga: kasdieninė namų ruoša, rūpesčiai, vargai. Kai jai buvo 12 metų, susirgo mama. Anastazija turėjo prižiūrėti mažą savo sesutę, atlikti visus darbus, kuriuos paprastai nudirbdavo mama. Po metų Anastazija dirbdama už du, pirmą kartą užminkė ir iškepė duoną. Dar po metų pasveiko ir mama. tačiau jau Anastazija buvo gerokai paūgėjus, todėl jos darbų našta nė kiek nepalengvėjo ir tada. Taip užaugo sesutė, taip ir pati Anastazija subrendo. Perversmas gyvenime ją pasitiko būnant jau 20 metų – ji ištekėjo, o vėliau išsikraustė iš Marių dugno. Ištekėjo ji, aišku, už gero žmogaus, gyveno ne per didžiausiam pertekliuje. Palaipsniui pasistatė nediduką namą, jį įsiruošė, įrengė tvartą ir gyvuliams. Gyveno taikiai ir taupiai. Po kelerių metų susilaukė pirmojo sūnaus. Prasidėjo dar sunkesni vargai. Reikėjo prižiūrėti ir vaiką, ir visus namus. Taip laikui bėgant Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė susilaukė dar penkių vaikų. Ir tada gyvenimas išties apsunko: reikėjo būti ne tik mama, žmona, bet ir namų šeimininke. Kai vaikai paūgėjo, sukūrė savo šeimas, susirgo vyras ir gan greitai mirė. O ji pati liko gyventi viena. Sumažėjo darbų krūvis, teliko rūpintis tik savimi, (nes vaikai išėjo su šeimomis gyventi kitur). Baisi netektis moterį pasitiko mirus vienam iš sūnų. Ir tai baisiausia, kas gali nutikti mamai – laidoti savo pačios vaiką. Dar ir dabar ji tai prisimena su širdin įaugusiu skausmu ir ilgesiu.

Jau būdama brandaus amžiaus, Anastazija Kučinskienė prisimena viską, ką jai likimas lėmė išgyventi: kiekvieną džiaugsmo akimirką, kiekvieną sunkiu darbu pralietą prakaito lašelį, kiekvieną nepakeliamą gyvenimo valandą. Viskas, ką ji prisimena – tai neišdildomi spalvingi ir gilūs vaizdai. Anastazija Kučinskienė  – žmogus, kuris gali didžiuotis savo sunkaus darbo vaisiais, nes ji visą gyvenimą išliko savimi: buvo taupi, sąžininga, atidi, tvarkinga, supratinga ir ypač darbšti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

„Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.”
J. Marcinkevičius

Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtimi, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima padaryti su ląstele, su mažu taškeliu. Reikia daug išgyventi, daug patirti, kad galiausiai galėtum pavadinti save žmogumi.

„Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla.”
J. V. Gėtė

Kauno marių dugnas, Šilėnai, tipiškas senovinis kaimas su daugeliu abiejose gatvės pusėse išsidėsčiusių trobesių. Jis lyg ir niekuo neišsiskiria: nei didumu, nei mažumu, o visi jo gyventojai taikūs, draugiški ir darbštūs. Tik jo istorija – savotiškas likimas. Dar bemaž prieš šešiasdešimt metų jame gyveno daugybė darnių šeimų, o dabar šis kaimas, po to, kai Nemunas išsiliejo, liko tik tamsus Marių dugnas. Būtent čia prieš 88 metus gimė Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė. Likimas jai lėmė čia praleisti ketvirtadalį savo gyvenimo – vaikystę ir jaunystę – linksmą, nerūpestingą, vėliau sunkią ir atsakingą.

(Anastazija – Kučinskienė sėdi pirmoje eilėje antra iš dešinės pusės)

Taip nutinka visiems, tik vieniems tos linksmybės, nerūpestingumas tęsiasi ilgiau, kitiems – trumpiau, nelygu, kokia šeimos padėtis, kilmė. Tokie dalykai labai paveikia vaikus, nulemia jų likimus. Įdomus ir sudėtingas yra ir šios moters gyvenimas.

Pirmą kartą ji išvydo pasaulį Šilėnų kaime, nedidukėje trobelėje. Ją priėmė jauki aplinka ir keletas dar visai naujų, nematytų ir nejustų žmonių. Mergaitė augo, vystėsi, kasdien vis susipažindama su pasauliu, kasdien atrasdama vis kažką naujo, nepaprasto. Viskas tada ją žavėjo, traukė į save, imlią, žingeidžią mergaitę domino, todėl galbūt jaunystėje ji jau daug ko buvo išmokusi iš mamos ir jai padėdavo, o paūgėjus su visais eidavo dirbti į laukus. Taip Anastazija krovė kraitį gyvenimui. Būdama namuose iš mamos perėmė visą sukauptą patirtį: išmoko ruošti valgį, tvarkytis namuose ir aplink juos, austi, verpti, susipažino su viskuo, ko ateityje prireikė. Ir dabar, būdama jau 88 metų, Anastazija Kučinskienė smulkiai prisimena visus savo gyvenimo įvykius. Jos žodžiais tariant – „tai neišdildomi prisiminimai.” Dar ir šiandien, ji prasitaria, jog visiškai nesigaili, kad vaikystė jai atvėrė duris iškart į suaugusiųjų pasaulį, suteikdama didžiulę naudą – gyvenimišką patirtį.

Anastazija Kučinskienė prisimena, kai dar būdama visai nedidukė, rudeniui atėjus, linus išsibrukdavo, numindavo ir sėsdavo verpti. Ir taip, kol darbų nedaug, per visą žiemą iki pat Užgavėnių. Nuo Užgavėnių pradėdavo austi. Kaip ji pati akcentavo, pirmiausia būdavo audžiami tie audiniai, kuriuos reikėdavo balinti ir tai darydavo sodams žydint. Dažniausiai drobes tiesdavo savo sode arba prie Nemuno. Ir jau daug vėliau, kai drobės būdavo baltos, Anastazija Kučinskienė pasakojo, kad jos abi su mama niekieno nepadedamos iš jų siūdavo viską, kuo rengdavosi (ne tik moterys, bet ir visa šeima). Vėjais nepralėkė ir jaunystė. Kiek vyresnė Anastazija mėgdavo įsisukti ir į besilinksminančias jaunimo gretas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)